„Laiptų galerija“ pradėjo Žibunto Mikšio metus

Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ sausio 19 d. pakvietė dailės gerbėjus į Žibunto Mikšio (1923–2013) kūrybos parodą, skirtą Prancūzijoje gyvenusio žymaus grafiko, intelektualo, kultūros veikėjo 100-mečiui. Menininko kūrybos retrospektyvą, jo vertybines nuostatas atskleidžia vertingi eksponatai iš Janinos ir Vyginto Ališauskų asmeninės kolekcijos. Šiauliečių pradėti Ž. Mikšio jubiliejiniai metai baigsis paroda Nacionalinėje dailės galerijoje.

Ryšys su Šiauliais

Ž. Mikšys Lietuvoje žinomas kaip talentingas grafikas, o dar labiau – kaip savita spalvinga asmenybė, dariusi stiprią įtaką Lietuvos menininkams. Nenuostabu, kad į parodos atidarymą susirinko didelis būrys šiauliečių, visas pulkas galerijos bičiulių iš Vilniaus ir Kauno. Parodos lankytojus pasveikino berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, vadovaujamas Šiaulių miesto garbės piliečio Remigijaus Adomaičio. Prisiminimais apie Ž. Mikšį dalijosi filosofas prof. Arūnas Sverdiolas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas prof. Vytautas Bikulčius, parodos kuratorė J. Ališauskienė, grafikas, parodos plakato autorius Jokūbas Jacovskis, kūrybos ypatumus aptarė menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.

„Laiptų galerijoje“ tai jau septintas susitikimas su šio grafiko kūryba. Šį kartą parodoje pateikiami įvairių laikotarpių ekslibrisai, ofortai, „Draugystės kūriniai“ – bendri raižiniai su vokiečių menininku Raineriu G. Mordmülleriu, klijuotinės knygos, dienoraštis, fotografijos, laiškai, keli Miriam Meras darbai, knygos.

Ž. Mikšys prisiminimuose rašė, kad Šiauliai – jam brangus jaunystės miestas. Čia gimė ir augo jo mama, aktorė bei režisierė Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė. Vaikystėje ir studijų metais Žibuntas atvykdavo paviešėti pas savo dėdes Vincą ir Juozą (Šiaulių miesto burmistrą) Orlauskus. Vėliau Šiauliuose teko slapstytis nuo vokiečių mobilizacijos. Ryšius su šiauliečiais menininkas palaikė laiškais, yra sukūręs knygos ženklų kai kuriems Šiaulių krašto žmonėms. Pirmosios Ž. Mikšio ekslibrisų parodos Šiaulių krašte Jono Nekrašiaus surengtos Pakruojo dvaro rūmuose bei Inžinierių namuose.

Vaizdavo orų žmogų

„Ž. Mikšio kūryba dvelkia pasaulinės kultūros kontekstų išmanymu, intelektualumu“, – parodos atidaryme teigė menotyrininkė dr. D. Karatajienė. Meno pagrindus jis įgijo pas skulptorių Alfonsą Janulį, kuris Kauno jėzuitų gimnazijoje vadovavo dailės būreliui. Emigravęs Žibuntas studijavo Niurnbergo ir Štutgarto meno akademijose. Jį domino ne tik dailė, literatūra, bet ir teatras. Galbūt tai iš mamos paveldėta aistra. Europoje jis studijavo teatro kostiumo istoriją bei režisūrą. Nuklydęs į JAV įgijo vitražisto specialybę. Vis dėlto nuo 1962 m. visam laikui įsikūrė Paryžiuje.

Susidomėjusiems šio iškilaus menininko kūryba dr. D. Karatajienė rekomendavo pastudijuoti LDS išleistą knygą „Žibuntas Mikšys“ (2013 m.; sudarytoja Erika Grigoravičienė, dizaineris Jokūbas Jacovskis).

Kad Lietuva būtų geresnė

Prof. V. Bikulčius pasakojo su Ž. Mikšiu susipažinęs 1990 m., vienos stažuotės Paryžiuje metu. Jau nuo antro susitikimo atsiskleidė Žibunto charakteris – vadino lietuvius papuasų tauta, peckeliais, aštriai kritikavo Lietuvoje išleistas knygas. Pasak V. Bikulčiaus, daugelį toks elgesys šokiruodavo, ne kiekvienas rasdavo argumentų keiksmams atremti.

O diskutuoti su juo buvo labai įdomu. Diskusijose paaiškėjo kilnus menininko tikslas – troškimas, kad Lietuva būtų geresnė. Siekdamas to, Ž. Mikšys siuntė į Lietuvą knygas. Šiaulių universiteto biblioteką pasiekė per 170 siuntų su knygomis, mažais grafikos darbais ir vadinamosiomis klijuotinėmis – Ž. Mikšio suklijuotais straipsniais, žurnalų iškarpomis, atvirukais. Vien Šiaulių bibliotekose saugoma per tūkstantį menininko atsiųstų leidinių, kai kurie su paties menininko prierašais, atsiliepimais.

Pasak V. Bikulčiaus, Žibuntas buvo didžiulis kino ir teatro gerbėjas, gal net slapta svajojo tapti režisieriumi. Šiaulių teatre pamatęs spektaklį „Žemaitė“, jį taip smulkiai išanalizavo, kad būtų puikiausia recenzija.

1995 m. V. Bikulčius buvo pakvietęs Ž. Mikšį dėstyti Šiaulių universitete, pokalbius su kandžiuoju menininku įsiminė ne vienas kolega. Ž. Mikšys yra parašęs dešimtis tūkstančių laiškų. Juose žodžiai bėga, lipa vienas ant kito. Beje, daug kam jis atrodė nepadorus, nes prirašydavo baisių žodžių. V. Bikulčiui įsiminė ir paskutinis susitikimas su menininku Paryžiuje. Tada Ž. Mikšys vartė rankose knygos „Žibuntas Mikšys“ signalinį egzempliorių. „Mačiau, kaip jis per visą viršelį riebiai mėlynu pieštuku užrašė „š...“, – pasakojo profesorius. – Žibuntas savo darbais įkūnijo amžiną nesusitaikėliškumą.“

Buvo laimingas dirbdamas

Daug įdomių dalykų apie Ž. Mikšio asmenybę papasakojo prof. A. Sverdiolas. Pažintis prasidėjo nuo „Metmenų“ žurnalo, kuriame buvo spausdinami Ž. Mikšio kūriniai. Žavėjo ypatinga jų plastika. Gyvai susipažino 1980 m. Ž. Mikšys dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją Valstybiniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute Paryžiuje, nepaprastai kruopščiai ruošdavosi paskaitoms. Jo bute visos sienos užstatytos knygų lentynomis, teko matyti, kaip greitai suranda reikalingą, matyt, visos jos buvo skaitomos, kiekviena primarginta pastabų.

Jis knygomis gyveno, todėl negailėjo nei laiko, nei pinigų ir siuntė į Lietuvą savo bei kolegų grafikų darbus bei knygas. O kad išgyventų, geras pažįstamas net zakristijono vietą jam buvo parūpinęs. Nors A. Sverdiolas buvo gerokai jaunesnis, su Ž. Mikšiu prašnekėdavo ištisus vakarus, paskui lydėdavo vienas kitą namo ir pokalbiai tęsdavosi iki paryčių.

A. Sverdiolo teigimu, Ž. Mikšys nebuvo tikras akademikas – labiau žavėjosi ne rezultatais, o darbo procesu. Buvo laimingas, dirbdamas tai, kas patinka. Paruošė Petro Klimo atsiminimus, planavo parašyti studiją apie savo motiną, bet... Jis turėjo nuovokos, drąsiai ir kategoriškai nusakydavo esmę, dažnai vartodamas fekalinę terminologiją, kuri labiau sietina su erotika, o ne kultūringumo stoka. Nemėgo žodžio „dailininkas“, bet jo graviūros išdailintos iki tobulumo. Mėgo kontroliuoti, todėl parodų ar knygos rengėjams nebuvo lengva. Skaudu, bet gal gerai, kad neišvydo paskutiniosios knygos: joje palikta klaidų, būtų pasiutęs.

J. Ališauskienės teigimu, kukli Žibunto namų buitis tilptų dviejuose lagaminuose, tačiau pokalbiai namų virtuvėlėje nepamirštami, dvasiniai ir kūrybos lobiai neišsemiami. Jis sakęs: „Aš švenčių švęsti nemoku.“ Darbas buvo jo gyvenimo būdas. Jis buvo aukštosios kultūros žmogus, tiesą sakydavo į akis. Išoriškai agresyvoka, kandi asmenybė viduje buvo jautrus, trapus, mylintis žmogus.

Parodą galima aplankyti iki vasario 21 d.

Teresė Hokienė