Laimė tokios pat spalvos kaip ir vasara

TV laidoje „Labas rytas, Lietuva“ buvo kalbama apie suvaidintas atostogas. Pasirodo, yra mėgstančiųjų prisifotografuoti susikurtame kurortų fone ir skelbti šias nuotraukas. Nesinori šaipytis, nes kiekvienas norime oriai atostogauti, bet galimybių nėra. Blogiau, kai galimybių yra, tačiau judėti tingime ir belieka tik puikuotis tokiomis nuotraukomis.

Jau vidurvasaris ir todėl kalbėti apie atostogas, jei jūs dar neatostogavote, pats laikas. Tiesa, pradedant pokalbį apie vidurvasarį, visad pirmiausia siūlau išsiaiškinti, kada jis yra. Griežti kalendoriniai žmonės sako, jog tai liepos 15 d. Pritarčiau. Kiti gi teigia, kad tai vasaros saulėgrįža – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis. O čia ir Joninės, tad Jonai didžiuojasi savo švente.

Šiaip jau Jonines esame linkę atšvęsti trankiai ir, tai matydami, kiti dangaus gyventojai iš kolegos šventojo Jono šaiposi, o šis asketizmu ir abstinencija pasižymėjęs vyras, tai matydamas, rausta iš gėdos ir slepiasi dangaus kamputyje.

Yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad vasara tik prasideda birželio 21 dieną ir, suprantama, baigiasi rugsėjo 21-ąją. Išeitų, kad tokiems vidurvasaris pirmosiomis rugpjūčio dienomis. O grįžtant prie švenčiančiųjų vidurvasarį liepos 15 d., tai ta diena šiek tiek ir simbolinė bei įsimintina dėl Žalgirio mūšio ir „Lituanicos“ pradėto skrydžio per Atlantą.

Liepą norisi, kad kvepėtų liepomis. Liepos 10-ąją – Septyni broliai miegantys. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, jei šią dieną išvis nelyja, irgi nėra gerai – gresia sausra. Žinant, kad lietuviai visad kažkuo pasipiktinę, norisi, kad ši diena nuotaikos jiems nesugadintų.

Kiekvienas lietuvis turi užauginti vaiką, pasodinti medį ir pasistatyti namą. Dar turi kiekvienais metais apsilankyti Palangoje. O apie atostogas Palangoje sprendžiame iš tenykštės cepelinų kainos. Cepelinai – atostogų Palangoje etalonas. Skaičiau, kad vienam cepelinui išvirti reikia 100 g nusunktų bulvių tarkių, 50 g virtų ir sugrūstų bulvių košės, 30 g mėsos, svogūnų, druskos, pipirų, kitų prieskonių. Dar pridėkime keliasdešimt centų padažui, tad be darbo sąnaudų iš tokio produktų kiekio pagamintas produktas kainuotų apie 0,6 Eur. Pridėjus darbo, energetikos išlaidas (vandenį, dujas, elektrą), gautume antra tiek, o jei dar pridėtume maitinimo įstaigos eksploatacines išlaidas, gautume 1,5 Eur. Tad iš viso vienos cepelinų porcijos savikaina – 3 Eur.

Neseniai skanavau cepelinų mano jaunystės prisiminimų „Moliniame ąsotyje“, kur jų porcijos kaina 9 Eur. Pusė porcijos (vienas cepelinas) – 5 Eur. 2020-aisiais, prieš trejus metus, čia jie kainavo 6,60 Eur. „Senojoje Hansoje“ – 8 Eur, prieš trejus metus – 6 Eur, „Jūros akyje“ – 7,50 Eur, 2020-aisiais – 4,50 Eur, „Floros simfonijoje“ kaina nuo 2020-ųjų nesikeitė – 7,50 Eur. Kavinėje „Vila Gražina“ cepelinų porcijos kaina – 7 Eur, 2020-aisiais – 6 Eur, „Močiučių restorane“ – 6,90 Eur, o 2020 metais tokio restorano dar nebuvo.

Kas neišvykęs Turkijon, Graikijon, Ispanijon, pagaliau Palangon, mielai vasarą pasivaikščioja Šiaulių bulvaru. Manau, kad vienas didžiausių nepriklausomybės atkūrimo pasiekimų – lauko kavinės, kurios sovietmečiu nebuvo pageidaujamos. Sėdint lauko kavinėje, galima stebėti miesto madas. Prisimeni seną tiesą, jog sekti madą – tai visada būti jaunam. Su bičiuliais, mėgstančiais netikėtumus, ilsėdamiesi tokioje kavinėje, sugalvojome žaidimą: pas ką pirmąjį suskamba telefonas, tas moka.

Su Šiauliuose apsilankiusiu draugu pasivaikščiojome po miestą, aprodžiau Prisikėlimo aikštėje „raudų“ sieną, galiausiai, prisėdus lauko kavinėje, jis tarstelėjo: „Šiauliečiai turi humoro jausmą.“ Iki šiol nesuprantu, ką jis norėjo pasakyti.

Kaip ten bebūtų, vidurvasaris visada ateina per anksti, tad tie, kuriems vidurvasaris liepos 15 d., pasakys, jog jis atsėlino nepastebėtai ir nelauktai. Vidurvasariu, atrodo, turėtų aprimti, bet ne – įvairiausi aukštuomenės vakarėliai vyksta visu tempu.

„Google“ pasiteiravau apie aukštuomenę. Prieš pateikiant rezultatus žodžiui „aukštuomenė“, buvo pasiūlyta gauti paskolą. Tik nesupratau, ar čia tie turčiai paskolą siūlo ir nori, kad žmonės tik įkištų pirštus, o jau kaip įtraukti visą ranką, jie žinos. Nors gal turčiams paskola siūloma, sprendžiant, kad ne visi turčiai, kurie turčiais dedasi. Man keisti ir VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o paduodamas prastas vynas. Girdi, taurėse, o iš kokio butelio įpiltas – niekas nematys. Panašiai kaip ir verslininkai, nusipirkę prabangų automobilį ir į jį įmontuojantys dujų įrangą. Daugeliui lietuvių būdinga, kad jie internetiniuose komentaruose ir pokalbiuose šaiposi iš tokių vakarėlių ir jų dalyvių, bet, oi, kaip norėtų atsidurti švenčiančiųjų vietoje.

Turtuoliams pavydėti nevertėtų. Juk ir gyvena jie, yra įrodyta, trumpiau, ir, didelius pinigų pluoštus skaičiuojant, yra tikimybė greičiau kokia kvaraba užsikrėsti, nes ant vieno banknoto gyvena apie 2 tūkst. bakterijų (įdomiausia, jog daugiausia – ant 20 Eur kupiūrų).

Pastebėjau, jog vasarą vėluoju su kultūros spaudos ir knygų skaitymu. Pasidedu ant stalelio vakarui „Kultūros barus“, „Nemuną“, „Literatūrą ir meną“, „7 meno dienas“, vieną kitą knygą, bet vakare kažkas kažkur pakviečia, grįžtu vėlai ir viskas ant stalelio lieka laukti rytojaus. Bet kai pagaliau kažką atsiverčiu, apsidžiaugiu – kaip gerai, kad prisiruošiau. Tiesa, meno leidiniai vasarą mėnesiui ar net dviem patys išeina atostogų. Mėgstu klausytis, kas kokią knygą skaito. Nustebau, kad mūsų Seimo narių pati mėgstamiausia knyga E. M. Remarko „Trys draugai“, kurios pagrindiniai herojai nieko neveikia, o tik per dienas maukia romą.

Šį savaitgalį visų keliai veda į „Saulės žiedą“. Tiesa, bent man artimesni kameriniai renginiai. Jų Šiauliuose irgi yra. Pastaba iš tokių renginių tik viena – solistui nereiktų į sceną lipti su laikrodžiu ant rankos. Be to, vyksta parodų atidarymai. Po vienos tokios tūlas menotyrininkas paatviravo: „Man patiko, o kas neturi skonio, tie sužavėti.“

Lydžiu ekskursijas į Krokuvą ir Zakopanę. Programoje parašyta, jog senosiose Zakopanės kapinėse lankysime buvusį Jono Biliūno kapą, kuris buvo čia palaidotas, bet vėliau perkeltas į Anykščius. Nežinau, kur tas kapas, tad skambinu Vilniaus kolegoms, vedantiems tuo maršrutu ekskursijas. Tie, sako, irgi nežino, nes, girdi, nebūna norinčiųjų prie to kapo eiti, o visi ekskursantai prašo laisvo laiko pavaikščioti centrine kurorto gatve (kaip mūsų J. Basanavičiaus Palangoje). Taip buvo ir man. Visi nori marširuoti spalvingomis Zakopanės gatvėmis. Bet kartą turistai sutiko – einame prie kapo. Ką darysi, teko man prisipažinti, kad kapines žinau, bet kur jose tas kapas, deja, ne. Bet pas mus 1957 m. pasirodžiusiame J. Biliūno raštų dvitomyje tas kapas buvo nufotografuotas. Pasidauginau nuotraukų ir kaskart Zakopanėn vežiojaus, gal prireiks.

Padalijau turistams tas nuotraukas ir visi ėmėme po kapines ieškoti rašytojo kapo. Štai kažkuris kapinių kampe sušunka radęs, atskubame, bet, geriau įsižiūrėję, nusiviliame – ne tas. Ilgai ieškojome, bet deja. Nusprendėme, jog nepavyks ir, išeidami pro vartus, nustembame – J. Biliūno buvęs kapas (paminklas išlikęs) pirmasis, įėjus į kapines.

Taip ir bėga vasara, metas, kai negali būti nelaimingas. Vienas pirmųjų literatūros kūrinių apie laimę – Epikūro raštai. Tačiau nei jis, nei per tiek šimtmečių kas kitas iki šiol nepateikė aiškaus laimės apibrėžimo. Tik jauti – ji yra.

Kažkas yra pasakęs, jog laimė – tai tiesiog gyvenimas. „Švęsk gyvenimą!“ – sakome, sveikindami draugus su gimtadieniu. Pagaliau net Žilvinas Grigaitis TV laidoje „Bučiuoju. Rūta“ sako: „Gyvename tik vieną kartą.“