Laiko nesustabdyti…

Laikas keičia žmoniją, bet istorija lieka. Nuo tos 1991 metų sausio 13-osios prabėgo 30 metų. Per tuos metus užaugo ir subrendo elektrėniškis Viktor Drozdov, gimęs 1991 metų sausio 13-osios­ rytą Elektrėnų ligoninėje.

Atšventęs Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį amžinai šią žemę paliko aktyvus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyvis ir organizatorius ­Juozas Janonis, retėja elektrėniškių savanorių, gynusių Parlamentą ir kūrusių Lietuvos kariuomenę, gretos, per tuos metus užaugo nauja karta, šiuo metu daug jų Lietuvos Seime priiminėja įstatymus, tuos įstatymus įgyvendina trisdešimtmečiai ministrai. O mes plačiau pakalbėkime apie Viktorą, jo giminės šaknis nuo Vinco Kudirkos iki Elektrėnų ir apie tai, kaip Elektrėnuose buvo slepiami ginklai ir dingo archyvai.
Nuo Kudirkos iki Drozdovų
Ilgametė Elektrėnų ginekologė Marija Vaitkevičiūtė Bagdanskienė, beveik penkiasdešimt metų pasiti­kusi į gyvenimą atėjusius elektrėniš­kius, mūsų redakcijai yra pasakojusi apie tuos Sausio 13-osios įvykius Elektrėnuose. Gydytoja tą naktį į Vilnių važiuoti negalėjo – budėjo ligoninėje. Sekmadienio, sausio 13-osios paryčiais, į ligoninę buvo atvesta gimdyvė. Tą naktį budėję Elektrėnų gimdymo skyriaus medikai įvykius sekė per radiją ir juokaudami prašė, kad gimdyvė palauktų, kol baigsis žinios. Palaukti Liudmila Drozdova negalėjo, nors gimdymas planuotas buvo tik mėnesio pabaigoje. Kai sausio 13-osios naktį prie Parlamento žuvo Apolinaras Povilaitis, Elektrėnuose į pasaulį atėjo naujagimis Viktor Drozdov, Salomėjos Povilaitytės anūkas, vienas iš Apolinaro Povilaičio ir Vinco Kudirkos giminių atžalų pagal mamos liniją.
Liudmilos ir Aleksandro Droz­dovų namuose Elektrėnuose stovi giminės medis, rodantis giminės šaknis nuo „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos laikų iki šių dienų. O istorija tokia: pirmaisiais pokario metais iš Zapyškio miestelio Kauno rajone į Krasnojarsko kraštą ištremti buvo Viktor Drozdov protėviai Anastasija ir Izidorius Povilaičiai su septyniais vaikais. Anastasijos mergautinė pavardė – Kudirkaitė. Ji, pagal istorinius šaltinius, yra Sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto žuvusio Apolinaro Povilaičio senelė. Viena iš tų septynių vaikų buvo ir Viktoro senelė Salomėja Povilaitytė. Pagal giminės medį, Apolinaras buvo Viktoro dėdė. Viktoro mama Liudmila, Salomėjos dukra, redakcijai ­yra pasakojusi, kaip jie bando atkurti giminės medį.
Salomėja Povilaitytė tremtyje ištekėjo už vietinio Nikolajaus. Jiems gimė Viktoro mama Liudmila, kuri Krasnojarske taip pat ištekėjo už vietinio Aleksandro Drozdov. Sibire mirė Izidorius ir Salomėjos vyras Nikolajus. Gavusi leidimą grįžti į Lietuvą Povilaičių šeima, palikusi artimųjų kapus Krasnojarske, grįžo į Lietuvą, Zapyškį. Vėliau Liudmila ir Aleksandras Drozdovai apsigyveno Elektrėnuose.
Viktoro laimė
Kaip sako energijos tvermės dėsnis, niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Pagal tą dėsnį, V. Kudirkos dvasia, tarsi tie nepriklausomybės laužai prie Parlamento, plevena ir Elektrėnuose. Viktor Drozdov šiais metais švenčia trisdešimtmetį. Savo gimtadienį jis švęs kartu su šešiamečiu sūnumi Arnoldu, gimusiu sausio 14 dieną. O pernai į pasaulį atėjo dar viena V. Kudirkos palikuonė, Viktoro dukrelė Rusnė. Viktoras su žmona Simona gyvena Vievyje. Prieš 14 metų šešiolikmetis Viktoras redakcijai kalbėjo, kad jis norėtų būti šauliu, bet juo netapo. Tuomet, kai jis buvo jaunas, šaulių šaliai nereikėjo, todėl Viktoras įsigijo statybininko profesiją ir dabar po 6 savaites dirba užsienyje. Šiuo metu, kai pasaulyje siaučia pandemija, Viktoras daugiau laiko gali pabūti namuose. Viktoro tėvai gyventi sugrįžo į mamos senelių Anastasijos ir Izidoriaus Povilaičių gimtinę, Zapyškį. Viktoras sako, kad tėvai su Povilaičiais giminiuojasi. Elektrėnuose gyventi liko Viktoro brolis.
Archyvus pasiėmė vagys
Elektrėniškis Gintautas Akelis, Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Krašto apsaugos departamento karininkas, įkūręs Savanoriškos krašto apsaugos Elektrėnų 812 kuopą, redakcijai yra atskleidęs paslaptį, kad Lietuvos nepriklausomybės gynybai skirti simboliniai ginklai buvo slepiami Elektrėnuose ir Abromiškėse. Trylika metų G. Akelis tarnavo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinėje. Prieš 14 metų Gintautas redakcijoje vartė užrašų knygutę – tvarkingai ranka surištą dienoraštį, suskaičiuotais puslapiais, surištą, užantspauduotą ir pažymėtą užrašu „Slaptai“. Slaptai todėl, kad ten surašytos užduotys, pratybų aprašymai. Gintautas apgailestauja, kad tų dienų relikvijų liko mažai – vagys iš kolektyvinio sodo namelio kartu su materialinėmis vertybėmis išnešė ir Sausio 13-osios kareiviško gyvenimo archyvą.

Julija Kirkilienė