Laik­raš­tis, kurį skai­to ir ku­ni­gas, ir po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas

Pas­ta­ruo­sius mėne­sius mo­komės gy­ven­ti su drau­di­mais, ta­čiau jei­gu stai­ga mums būtų užd­raus­ta ne tik lan­ky­tis kir­pyk­lo­se ar par­duo­tuvė­se, bet ir skai­ty­ti sa­va kal­ba? Kas­met ge­gužės 7 d. šven­čia­ma Spau­dos at­ga­vi­mo, kal­bos ir kny­gos die­na, pri­me­nan­ti apie ca­rinės Ru­si­jos rep­re­si­jas ir kal­bos, kaip tau­tos bran­duo­lio, svarbą. Ko­kių spau­dos ri­tualų tu­ri ži­no­mi Šiau­lių kraš­to žmonės ir ko­kias kny­gas jie re­ko­men­duo­ja „Etap­lius“ sa­vait­raš­čio skai­ty­to­jams?

„Smagu pašiurenti lapais“

Ramūnas Sarapas, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas:

– Šiaulių apskrities policija turi tradiciją išradingai pasveikinti žurnalistus Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga. Mano nuomone, žurnalisto darbas yra sunkus, bet kartu įdomus, kūrybingas – šiek tiek panašus į pareigūnų darbą. Juk pareigūnai, kaip ir žurnalistai, ieško įdomių temų, pašnekovų ir būdų, kaip juos prašnekinti, atrakinti. Galbūt dėl to, kad iš dalies suprantame žurnalistų darbą, mūsų ir žiniasklaidos santykis yra pakankamai tamprus bei geras. Susikalbame.

Turiu asmeninę tradiciją – pietų metu prie kavos puodelio perskaitau visą popierinę Šiaulių žiniasklaidą. Nors dabar technologijų amžius, vis dėlto smagu pašiurenti lapais. Domina įvairios temos – ne tik kriminalai (šypsosi).

Knygas skaityti taip pat mėgstu. Jos, kaip ir laikraščiai, turi magijos. Ką tik bagiau Heather Morris „Aušvico tatuiruotoją“. Esu nemažai skaitęs holokausto tema, labai patiko Balio Sruogos „Dievų miškas“, bet ši knyga irgi sužavėjo. Praėjusiais metais lankiausi Aušvico koncentracijos stovykloje – skaitydamas vėl grįžau į tas vietas. Iš tiesų kaip svarbu turėti vidinio noro gyventi, vilties. Manau, kad ir dabartiniu mūsų pandemijos laikotarpiu tai aktualu – išsaugoti viltį.

„Tiesa – laukinis žirgas“

Aldona Žičkienė, visuomenininkė, Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos narė:

– Savaitraštį „Etaplius“ skaitau ir prenumeruoju turbūt nuo pat jo išleidimo. Atvirai pasakysiu: manau, kad tai yra vertingiausia spauda, kokią turi Šiauliai.

Kiekvieną penktadienį po pietų nusileidžiu iki pašto dėžutės, pasiimu savaitraštį ir perskaitau jį nuo pradžių iki galo. Tik kryžiažodžio nesprendžiu (šypsosi). Labiausiai džiaugiuosi straipsniais apie mokyklas, matyt, dėl to, kad mano pačios gyvenimas buvo su jomis susijęs. Patinka ir mūsų miesto istorijos.

Ko palinkėčiau žurnalistams? Namuose turiu Juozo Grušo knygą „Tiesa – laukinis žirgas“. Tai štai: jeigu užlipsi ant laukinio žirgo, jis tave numes, bet jeigu laikysiesi įsikibęs jo karčių, jis tave išgelbės įvairiausiose situacijose. O ir jei žirgą dresuosi, jis taps tau draugu. Norėtųsi, kad žurnalistai susidraugautų su tiesa, kad rašytų apie faktus, o jeigu jų nežino, tikrintų iki paskutinio siūlelio.

Šiuo metu skaitau Gražinos Sviderskytės knygą „Lituanica. Nematoma pusė“, „Emilijos dienoraštį“ – knygą, uždegančią naktiniams skaitymams. Laukiu Juozo Baltušio dienoraščių – bibliotekos eilėje esu 28-oji, po trijų mėnesių turėčiau gauti (šypsosi). Visiems rekomenduočiau perskaityti Daivos Ulbinaitės knygą „Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“ ir Mišelės Obamos prisiminimus „Mano istorija“ – nuostabios knygos.

„Dar iki pusryčių laikraščiai būdavo mano rankose“

Antanas Bezaras, Šiaulių rajono meras:

– Neatsisakau nei internetinės žiniasklaidos, nei spaudos. Internetinės naujienos greičiau pasklinda, lengviau pasiekia skaitytoją, o popierinį laikraštį įprasta paimti į rankas, pavartyti. Anksčiau, kai laikraščius atnešdavo anksti rytą, dar iki pusryčių jie jau būdavo mano rankose. Dabar, jeigu tik turiu laisvą minutę, dažniau atsiverčiu internetines žinias. Kartais dėl laiko stokos pakanka peržiūrėti tik antraštes, kad sužinotumei, kas vyksta.

Šiuolaikinius žurnalistus būtų galima pagirti už greitai ir objektyviai pateikiamą informaciją: nespėji pasikalbėti telefonu, po kelių minučių, žiūrėk, jau gali skaityti portale. O palinkėti jiems noriu stiprybės, objektyvumo ir šiuo nelengvu laikotarpiu – sveikatos.

Savaitraštį „Etaplius“ skaitau kiekvieną penktadienį. Pirmiausia ieškau, ką rašote apie apskrities savivaldybes ir merus. Kalbant apie knygas, teko grįžti prie Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkio“ – apie šią knygą imta labai daug diskutuoti viešoje erdvėje. Tikrai ją rekomenduoju.

„Visuomeninės veiklos stygių ir alkį malšinu skaitydama“

Genovaitė Kačiuškienė, kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė​:

– Man patinka šiugždantys knygų ir kitų spaudinių lapai. Smagu fiziškai pajusti leidinio apimtį, lapo dydį, dizainą, perversti lapus, vėl grįžti atgal, pasigrožėti kalba, užuosti popieriaus, dažų ar spaustuvės kvapą, pažiūrėti knygos gale esančias išnašas. Patinka skirtukas knygoje, kuris įrėmina ir tarsi įprasmina perskaitytą tekstą. Kad spausdinti leidiniai nepraranda populiarumo, rodo lūžtantys nuo knygų knygynai, spaudos kioskai, ypač užsienio šalyse – Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje. Gaila, kad Lietuva šiuo aspektu labai supragmatiškėjo. Nebėra tikrų skaitytojų, yra tik interneto vartotojai.

Specialių spaudos ritualų neturiu, bet yra spaudinių, kuriuos perskaitau nuo pradžios iki galo. Tai – „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Gimtoji kalba“. Virtualiai paskaitinėju ir jūsų laikraštį, ypač kultūrai skirtus straipsnius. Šiauliečiai, kiek esu girdėjusi, mėgsta ir laukia penktadieninio „Etaplius“.

Laikraščius ir žurnalus skaitau dieną, vakarais paprastai imuosi knygų. Šiuo metu kultūrinės ir visuomeninės veiklos stygių ir alkį malšinu itin daug skaitydama. Jau porą mėnesių ant žurnalinio staliuko guli ir yra nuolat paskaitoma lenkų literatūros kritiko Andrzejaus Franaszeko „Miłoszas. Biografija“. Kadangi knyga solidi – per 900 puslapių, į jos skaitymą įsiterpė kitos, šiek tiek plonesnės, knygos: 2014 m. Pulitzerio premija apdovanotas amerikietės rašytojos Donnos Tartt romanas „Dagilis“, lenkų rašytojos, 2018 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk „The Man Booker International 2018“ premija apdovanotas romanas „Bėgūnai“. Vakar vakare baigiau skaityti prancūzų autoriaus Mathias Enardo Goncourt’ų premija 2015 m. apdovanotą romaną „Kompasas“. Tai – išskirtiniai kūriniai, tikrai verti skaitytojų dėmesio.

„Laikraščio kvapas nėra sveikas, bet aš geriau jaučiuosi, jo įkvėpęs“

Ričardas Jakutis, eseistas, publicistas, kelionių vadovas, Šiaulių „Laiptų galerijos“ darbuotojas:

– Spauda mano namuose gyva. Lapų šiugždėjimas – kaip muzika. O dar tas laikraščio kvapas... Sako, kad jis nėra sveikas, bet aš geriau jaučiuosi, jo įkvėpęs, negu neįkvėpęs.

Skaitau „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“, „7 meno dienas“. Penktadieniais visuomet gaunu savaitraštį „Etaplius“ – žinau, kad pusę devynių jis jau guli pašto dėžutėje. Turiu prisipažinti, kad pirmiausia atsiverčiu savo straipsnius. Gal čia blogai? Kol dar būdavo galima lydėti turistus į keliones, pasiimdavau „Etaplius“ numerių ir išdėliodavau juos autobuse, kad žmonės nenuobodžiautų ir paskaitytų. Kiek girdėjau, daugeliui patiko, kiti gi sakė, kad bandys užsiprenumeruoti.

Naujienas skaitau ir internete. Iš tikrųjų abi priemonės geros – tiek internetinė žiniasklaida, tiek spauda. Norėtųsi palinkėti, kad jos abi gyvuotų ir žurnalistai galėtų darbuotis keliais frontais.

Šiuo metu skaitau Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologiją“. Antrą kartą. Prieš kelerius metus šią knygą man pasiūlė viena moteris, bet aš į moterų siūlymus, nors ir labai jas gerbiu, esu linkęs reaguoti atsargiai. Išsisukinėjau, sakiau, kad knygą galiu pamesti, o ji man – turiu antrą. Teko imti. Pradėjau skaityti vien todėl, kad tai – Sigito Gedos vertimas, jis prastos knygos tikrai nevers, ir buvau taip nustebintas! Mane sužavėjo, tiesiog užbūrė žmonių likimai. Rekomenduoju.

„Ir tuščios rankos palaimintos“

Stasys Kazėnas SJ, Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios kunigas:

– Man mielesnis, jaukesnis – spausdintinis žodis. Visuomet gera ką nors turėti rankose, ramiai, neskubant mėgautis skaitymu. Bet ir tuščios rankos palaimintos – gal net labiau, jeigu atviru žvilgsniu žvelgiame į Dievo sukurtą pasaulį.

Savaitraštį „Etaplius“ skaitau – patinka žmonių gyvenimai su daug pozityvo, o pagrindinis jūsų pliusas tas, kad nerašote arba mažai rašote apie smurtą. Žurnalistams Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga palinkėčiau turėti Gyvenimą, ruošti informatyvius, teisingus straipsnius. Ir, žinoma, Dievo apsaugos bei sveikatos.

Greičiausiai nenustebinsiu, rekomenduodamas skaityti Šventąjį Raštą. Taip pat Marios Sticco „Šventąjį Pranciškų Asyžietį“ – juk jis pirmasis pabučiavo maru sergančiojo rankas ir tai pakeitė jo gyvenimą. Karantino metu vertėtų susipažinti su mokslininko ir teologo dr. Jeano-Miguelio Garrigueso „Mūsų mirties valanda“ – knyga, kuri privers pažiurėti į gyvenimą, šį ir amžinajį, kitokiu žvilgsniu.

„Knyga rankose – vienas svarbiausių gyvenimo ritualų“

Edita Sūdžiūtė, menininkė:

– Manieji ritualai kito. Praeitame amžiuje – vaikystėje, gyvenant kaime, ritualu buvo paštininko laukimas ir žingsniavimas per kiemą, vis tikrinant pašto dėžutę, kabančią ant malkinės sienos, ir laukiant vaikų žurnalo „Genys“ ar laiškų. Vasaros atostogų metu irgi turėjau ritualą – eiti į biblioteką: per upę, per lanką, į kalną, per miestelį ir į magišką knygų lentynų pasaulį. Grįžtant taip nekantraudavau skaityti, kad prisėsdavau kur nors pakelėj ant žolės ar akmens ir pradėdavau. Šiame amžiuje ritualai iš laiptinės pašto dėžučių ir rytmečių virtuvėje su popieriniu laikraščiu ilgainiui persikėlė į internetinę erdvę. Popierinę periodiką įsigyju tik išimtiniais atvejais. Tiesa, jūsų laikraštį paskaitinėju dėl mano mėgstamų kelių žurnalistų ir aktualijų.

Vienu metu skaitau ne vieną knygą. Kartą suskaičiavau, kiek jų padėta po ranka – buvo 18. Kai kurias skaitau nuosekliai, kitas paskaitinėju vis. O rekomenduočiau dviejų amerikiečių psichologų, turinčių apie keturis dešimtmečius darbo patirties su berniukais, knygą „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“. Apie berniukų elgesį ir jausmus, kurių dažnai nepavyksta įžvelgti ir suprasti aplinkiniams. Todėl rekomenduoju knygą tiems, kurie susiduria su berniukais: visiems be išimties mokytojams, tėvams ir netgi žmonėms, kurių kaimynystėje jie gyvena, nes ir kaimynams kartais taip norisi juos „teisingai“ paauklėti.

Džiaugiuosi, atnaujinusi žinias ir sužinojusi negirdėtų dalykų. Taip pat džiaugiuosi, kad spausdintų knygų pasaulis dar ne visas pabėgo į internetą. Knyga rankose – man apskritai vienas svarbiausių gyvenimo ritualų.