L. R. Ivinskis  – kaip gimė asmenybė

Šiemet sukanka 215 metų nuo Lauryno Roko Ivinskio – XIX a. Lietuvos šviesuolio, mokytojo, lietuviškų kalendorių leidėjo – gimimo. Šiaulių Venclauskių namuose-muziejuje istoriko Jono Kiriliausko paskaitoje „Laurynas Rokas Ivinskis: kokį jį (ne)prisimename“ į šviesuolio asmenybę, aplinką pažvelgta kitaip: akimis tų, kurie specialiai jo veiklos netyrinėjo, bet turėjo savų įžvalgų. Žaismingai aptarti mokytojo santykiai su moterimis, geležinkelio stabdžio sukūrimo bei dingimo istorija ir papasakota, kokie medicininiai patarimai tikrai neišgelbėtų sergančiųjų.

L. Ivinskis kitų akimis

Paskaitos metu istorikas J. Kiriliauskas pažymėjo, kad L. R. Ivinskio žinomų biografinių aspektų nenagrinės, literatūrinio palikimo taip pat neanalizuos. Tik paminėjo, kad rinkdamas medžiagą savo parašytai pjesei apie jį, skaitė vieną kūrinį – „Gailystė, arba karšta pakūta“, – kuriame Ivinskis atsiskleidžia kaip žemaičių Dantė. Jis savo personažą vedžioja po skaistyklą, pragarą, aprašo šiurpius vaizdus. Paminėtina tai, kad atskleidžiama įėjimo į pragarą vieta – Žemaitija. Dabar žemaičiai, žinoma, nustebę ir nelinkę tuo tikėti.

Anot J. Kiriliausko, vienas ryškiausių lietuvių sociologų, literatūrologų V. Kavolis, labai daug dėmesio L. Ivinskiui neskyręs, bet taikliai apibūdinęs tuo metu jį supusią visuomenę. Tyrinėtojas rašė, kad prieš 1830 m. jau egzistavo simbolinių Sąjūdžio elementų, vadinasi, buvo galimybė atsirasti „Aušros“ žurnalui. Jis pradėtas leisti tik po 50 metų, nes visą tą laiką stigo naujosios kultūros kūrėjų, taip pat šiems žmonėms pritariančios auditorijos. Kaimuose buvo raštingų žmonių, bet jie skaitė maldaknyges, kažkuo kitu nesidomėjo. Trūko ir reguliariai veikiančio kultūrinio naujovių perdavimo platesniems sluoksniams aparato. Informacija buvo sunkiai perduodama, todėl lietuviai atsiliko ir nuo latvių, kurie jau XVIII a. antroje pusėje turėjo savo kalendorių, 1822 m. – laikraštį, o nuo 1880 m. – ir legalų dienraštį.

Dar vienas asmuo, kurio vertinimas paminėtas – tarpukario politikas J. Gabrys, rašęs ir literatūros apžvalgas. Jis Ivinskį apibūdina taip: „Visas didumas L. Ivinskio nuopelno yra tame, jog tai baudžiavos metu, kuomet mūsų liaudis dar tūnojo tamsoje, įleido į jos tarpą šviesos spindulį.“

O išeivių istorikas P. Čepėnas greta didžiųjų lietuvių švietėjų, vyskupų (J. A. Giedraičio, M. Valančiaus), kunigų pastato ir mokytoją Ivinskį. Vadinasi, jo indėlis Lietuvos švietimui – svarbus.

Kitas V. Kavolio teiginys, anot J. Kiriliausko, išryškina Ivinskio darbų reikšmę: „Pirmą kartą naujoji lietuvių kultūra – nebe kelių žmonių reikalas. Keliaujantys (visada etiškai rimti) literatūriniai personažai – kartu su L. Ivinskio kalendoriais 1846–1863 m. – pradeda formuoti būsimąją nelegalios literatūros ir laikraščių skaitytojų masinę auditoriją.“ Vadinasi, Ivinskis su savo kalendoriais ir sukūrė aparatą, kurio nebuvo – masinę skaitytojų auditoriją, skaičiusią lietuvišką žodį spaudos draudimo laikotarpiu ir knygnešystės fenomeną.

Savęs matymas ir smalsumas

L. Ivinskio asmenybė nebuvo labai atskleista, o J. Kiriliauskas paskaitoje pirmiausia stengėsi parodyti paties švietėjo savęs matymą. 1816 m. pats Ivinskis rašė: „Laukuvos parapijoj Dargių kaime atsiradau <...>.“ Taip gimė asmenybė. Paskui jis prisimena save šešiametį: apie rupūžių antplūdį, kai jos visur jam pinasi po kojomis. Jis suvokė, kad tai vyksta su juo, o žmogus nėra asmenybė, kol nesuvokia savęs.

Ivinskis savo gyvenime buvo labai smalsus. J. Kiriliauskas šmaikščiai papasakojo vieną tai iliustruojantį įvykį. Pasak jo, Ivinskis su vienu dvarininku važiavo į bažnyčią, vėlavo. Bevažiuodami pastebėjo, kad M. Valančius į mišias išėjo su chalatu. Netikėtai arklys pasibaidė, liaudies švietėjas su dvarininku atsidūrė griovyje. Dvarininkas išlipo ir paliepė greičiau rioglintis ir jam. O Ivinskis, pasirodo, tam griovyje baloje dar vabaliukų pamatęs, tyrinėja jis juos.

Istorikas paminėjo ir tai, kad mokytojas kambaryje turėjęs stiklainių su tarakonais, gyvačių ir daugybę kt. dalykų iš gamtos. Jam tai be galo patiko.

Taip pat patiko skaityti. Domėjosi naujausiomis knygomis – spaustuvininko A. Zavadskio prašė jam jų gauti, tik sužinojęs, kad kokia nors išleista. Knygos labai įvairios – nuo chemijos mokslų, žodynų iki medicininių.

Veiklumas

Ivinskis Kolainių mokykloje baigė tik tris klases, bet dėl 1861 m. sukilimo gavo keturių klasių baigimo pažymėjimą. Kuo norėjo būti toliau, niekas negali atsakyti. Pagal tai, ką jis veikė – domėjosi gamtos mokslais, istorija, medicina, teise – ir kuo buvo – namų mokytoju, valdiškų mokyklų mokytoju, kalendorių leidėju, redaktoriumi, botaniku, inžinieriumi ir t. t., – atrodo, kad žmogus – be galo veiklus.

Baigęs mokyklą, pradėjo dirbti namų mokytoju, stengėsi susitaupyti studijoms. Sunkiai sekėsi. Nusprendė imtis verslo – pradėjo leisti kalendorius. Tai buvo juodas darbas, reikalaujantis daug organizacinių, derybininko sugebėjimų. Laiškuose spaustuvininkui ir leidėjui A. Zavadskiui matoma žodinė kova su juo dėl pinigų, išleidimo laiko, vėlavimo ir kt. Kai kalendoriai tapo pelningi, Zavadskis pasiėmė leidybos pelną sau, Ivinskiui numetė keletą šimtų egzempliorių pardavimui, ir viskas. Kovoti su tokiais dalykais reikėjo sumanumo, kantrybės.

Santykiai su moterimis

J. Kiriliausko teigimu, šis dalykas – sudėtinga tema. Kiek žinoma iš pusiau gandų, kad dvare prie Kuršėnų buvo mergina, kuri jį įsimylėjo, bet Ivinskis pabėgo nuo to. Tik paskui iš kitų raštų ėmė aiškėti, kodėl jis niekam nenorėjo įsipareigoti: neuždirbo daug, negalėtų išlaikyti šeimos ir nebuvo sėslus – vienoje vietoje užsibūdavo maždaug apie dvejus metus. Bet sako, kad Ivinskis buvęs galantiškas kavalierius, merginų paklaustas, kuri iš jų trijų gražesnė, blaškėsi po kambarį, galvodamas, kuriai čia pasakyti, juk visos tokios gražios!

Dar viena istorija, iliustruojanti jo galantiškumą: grįžtant iš kelionės į Vieną, viena moteris pasiūlė iki Kauno palydėti prancūzaitę mokytoją. Ji atsisėdo šalia Ivinskio. Dieną važiavo, šnekučiavosi. Sutemo, prancūzaitė užmigo, padėjo galvą jam ant peties. Tai šis galantiškas kavalierius bijojo pajudėti, kad jos nepažadintų. Naktis, atviras langas, šalta, Ivinskis nejuda. Kartu važiavęs bendrakeleivis, pastebėjęs, kad Ivinskis šąla, uždarė langą. Taip būtų ir sušalęs mokytojas iš to gerumo ir supratingumo.

Vertybių gynėjas

Nuolankumas, gerumas, ramumas, rimtumas buvo L. Ivinskio būdo savybės, pažymimos prisiminimuose, bet kaip ir kiekvienam, „pertempus stygą“, išlenda atkaklus kovotojas. 1864 m. pakvietus jį į Kauną redaguoti lietuviškų knygų kirilica, jis leidybą sabotavo. Už tai buvo išmestas, suteikiant 30 rublių pensiją metams. Jis parašė caro švietimo ministrui laišką, kiek caro valdžia jam skolinga, griežtai išdėstė savo poziciją. Drąsos ginti savo interesus tikrai nestokojo.

Politika

Ivinskis sakė su politika neturėsiantis jokių reikalų, bet kalendoriuje spausdino „Birutės dainą“ – neoficialų 1831, 1864 m. sukilimo himną. Vėliau buvo spausdinama ir A. Baranausko „Kelionė Petaburkan“ – kovos giesmė, taip pat „Aitvaro“ programa, buvusi politinė Lietuvos kultūros diegimo žmonėms programa. Dauguma jo mokinių – broliai S. ir G. Narutavičiai, V. Zubovas ir kt. – dalyvavo politikoje. Ivinskio tikslas ir buvo įdiegti lietuvybės ideologiją visur, kur tik įmanoma.

Specifinės veiklos

Kaip žinome, Ivinskis buvo švietėjas, mokė žmones higienos, kitų medicininių dalykų. Bet, anot J. Kiriliausko, kai kurie jo aprašyti gydymo metodai nepatobulėję nuo XVIII a. Tuo minimu laikotarpiu receptai buvo tokie kaip, pavyzdžiui, vienas gerklei gydyti: suvirinti obuolių sultis su gvazdikėliais bei šunšūdžiu ir skalauti. L. Ivinskio siūlyti receptai buvo panašūs, prasilenkiantys su logika. Pavyzdžiui, nuo gyvatės įkirtimo jis siūlo gydytis pagavus dvylika varlių: neva pirma išpamps, antra išpamps, trečia, ketvirta… dvylikta ištrauks nuodus. „Pabandykite, įkandus gyvatei, pagauti dvylika varlių!“ – juokavo istorikas. Medicininiai pasiūlymai, kaip gydytis, tikriausiai nei vienam ligoniui taip ir nepasitarnavo.

Nuopelnai ir geležinkelio stabdis

J. Kiriliauskas akcentavo tai, kad 1860 m. Ivinskis apibrėžė lietuvių istorines žemes, žemėlapyje nurodęs, kuriose vietose gyveno lietuviai. Tai atspausdino kalendoriuje. Jį skaitantys sužinojo savo etnines ribas, kaip atrodo Lietuva ir kokio ji dydžio.

L. Ivinskis sukūrė ir geležinkelio stabdį Šiauliuose, nes tuo metu čia gyveno. Sugalvojo, susirado šaltkalvį, nes pats tai mokytojas, turėjo minčių, bet dirbti su metalu nemokėjo. Sukurtą stabdį nuvežė į Vieną, į pasaulinę parodą, tik vežamas ten, jis dingo. Istorikas J. Kiriliauskas juokavo: „Gal vokiečiai specialiai pavogė tą geležinkelio stabdį? Dabar visi traukiniai jį naudoja. Kur jis dingo?“ Štai ir paprastas mokytojas su trijų klasių išsilavinimu…

Įvertinimas

1871–1874 m. Nikolajus Zubovas pasikvietė jį mokyti savo sūnaus Vladimiro. Tai labai didelis įvertinimas. Vladimiras Zubovas prisiminė: „Nežinote, kaip mane mylėjo ir aš jį giliai mylėjau, ir gerbiau. Kaip tiktai nuo savo tėvų pasiliuosuodavau, tuojau pas Ivinskį. Būdavau dar vaiku, rodos, seneliui Ivinskiui ne draugas, bet turi būti jo pasenusiam kūne jauna, palanki širdis dar veikia. Įdiegtas troškimas būti naudingu savo kraštui žmogui. Niekiek nepameluosiu, kai pasakysiu, kad Ivinskio kambaryje prie dėdės širdies prisiglaudęs, pirmų pirmiausia, pradėjau mūsų tėvynę mylėti ir lietuviškai kalbėti.“