L. Kukuraitis: globoti vaikus pasiryžę žmonės iš tiesų padeda visai mūsų visuomenei, nes dalijasi savo šiluma, namais, žiniomis ir patirtimi

Liepos pirmąjį sekmadienį minima Globėjų diena – ji skirta padėkoti savo šilumą ir namus globojamiems vaikams suteikiantiems žmonėms.

Iš viso Lietuvoje globojami 7086 vaikai. Iš jų šeimoje – 4724, tai sudaro 66,7 proc. visų globojamų vaikų. Globėjų iš viso yra 3677, sakoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pranešime.

Lietuva jau kelerius metus siekia kurti šalį be vaikų globos namų – vykdo vaiko institucinės globos pertvarką. Stengiamasi, kad kiekviena šeima, kuri susidūrė su iššūkiais, gautų visą reikalingą pagalbą, kad vaikas galėtų likti šeimoje. Kai tai neįmanoma, stengiamasi rasti vaikui nuolatinius globėjus ar įtėvius, kad būtų užtikrinta vaiko teisė augti šeimos aplinkoje.

Daugeliui globojamų vaikų jų globėjai tampa tikrąja šeima, kurioje randamas saugumas ir šiluma. Šis susitikimas tiek vaikui, tiek globėjams tai – kelio pradžia, kuriame jie nėra palikti vieni. Globoti pradedamas vaikas atsineša skaudžią savo istoriją, paženklintą netektimis, nusivylimais, nepriežiūra ir traumomis, bet vaikams ir globėjams pasiruošę padėti globos centrų specialistai – nuo išsamių 3 mėnesius trunkančių mokymų prieš globą iki specializuotos įvairiapusės pagalbos jau globojant.

„Po vaiko apsigyvenimo globėjų šeimoje pradedamos teikti tęstinės paslaugos šeimai: vaiko adaptacinio laikotarpio stebėjimas, vertinami individualūs vaiko poreikiai, padedama palaikyti ryšį tarp vaiko ir biologinių jo tėvų. Jeigu reikalinga, teikiama psichologinė pagalba ir vaikui, ir globėjui ar jo šeimos nariams.

Teorija ir praktika rodo, kai vaikas, pajutęs saugumą globėjų šeimoje, pradeda vadinamąją savigydą – tam tikrų praeityje neišgyventų raidos etapų kompensavimą“, – aiškina Rokiškio socialinės paramos centro globos koordinatorė ir socialinė darbuotoja Greta Giriūnaitė.

„Pagalbos paaugliams iniciatyvos“ direktorius Zigmas Giedrimas akcentuoja, kad pagalba dažnai reikalinga ne tik vaikams, bet ir globėjams, nors jie ne visada taip mano: „Dažnai su problemomis šeimoje susidūrę globėjai sako: „Čia vaikui padėkit, o mums viskas gerai.“ Tai netiesa, nes globėjas kuria santykius su vaiku, jo pareiga padėti vaikui, todėl ir jam reikia peržiūrėti savo veiksmus, įsitikinimus ir t. t. O padėti tai padaryti esame mes, globos centro specialistai“.

„Globoti vaikus pasiryžę žmonės iš tiesų padeda ne tik globojamiems vaikams, jie padeda visai mūsų visuomenei, nes dalijasi savo šiluma, namais, žiniomis ir patirtimi. Šioje visuomenėje esame vienas už kitą atsakingi, o rūpestis mažesniu kuria tarpusavio pasitikėjimą, stiprina visą mūsų bendruomenę. Minint Globėjų dieną norisi ne tik padėkoti globėjams, bet kartu ir padrąsinti visus žmones pagalvoti apie tai, kaip apie įprasminančią patirtį, kuri daug ko išmoko ne tik globojamą vaiką, bet ir pačius globojančius“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.

Svarbiausia – noras globoti

Globėju gali tapti žmogus nuo 21 iki 65 amžiaus, nebent būtų vaiko artimasis – tokiu atveju amžiaus ribos platesnės. Pagrindiniai ir svarbiausi reikalavimai būsimam globėjui – norėti tai daryti ir turėti tinkamas sąlygas vaikui augti ir ugdytis. Nėra reikalavimo turėti nuosavą būstą ar būti sudarius santuoką – globėjais gali tapti ir vieniši asmenys.

Siekiant geriausių vaiko interesų, globėjais tapti negali žmonės, nuo kurių anksčiau buvo atskirtas vaikas, taip pat – žmonės, kurie jau buvo globėjais, bet netinkamai atliko pareigas ir dėl to buvo apribota jų kaip tėvų valdžia ar jie buvo nušalinti nuo globėjo pareigų. Žinoma, globėju tapti negali ir žmogus, kuris pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu šioje srityje.

Nusprendus globoti, pradėti reikia nuo globos centro, kuris įsikūręs kiekvienoje savivaldybėje – jo specialistai lydės nuo pirmų žingsnių globos šeimoje link ir visada, kai jums tik prireiks pagalbos.

Vienas svarbiausių pasiruošimo etapų – mokymai

Jau pirminiuose etapuose, dar prieš pradedant mokymus, specialistai stengiasi kiek įmanoma plačiau konsultuoti būsimus mokymų dalyvius apie vaiko globą, apie žmogaus psichologinį pasiruošimą naujai ateisiančiam gyventojui į jų šeimą. Tačiau esminis noro globoti permąstymas vyksta mokymų metu.

Būsimiems globėjams, kaip ir budintiems globotojams, įtėviams, prieš pradedant globojimą, reikia baigti specialius mokymus, skirtus globėjams, įtėviams, budintiems globotojams – vadinamuosius GIMK mokymus. Jų metu apžvelgiama visa svarbiausia informacija apie vaiko globos procesą ir globojamų vaikų ypatumus (kaip ugdyti, auklėti, kurti palaikyti ryšį ir pan.).

Lektoriai per mokymus taip pat stengiasi padėti žmogui nuspręsti ir apsispręsti, ar visgi jis yra pasiruošęs tapti vaiko globėju, o galbūt tai per dideli lūkesčiai jam ir jo šeimai. Nuogąstavimai, atviri klausimai, nemalonių situacijų numatymas – tai mokymų organizatoriams parodo, kad globoti norintys žmonės išties realiai vertina savo gebėjimus ir galimybes. Visgi, pasak Z. Giedrimo, nedaug žmonių per mokymus ar po jų pakeičia nuomonę dėl globos.

G. Giriūnaitė pabrėžia, kad didžiulę įtaką žmonių apsisprendimui turi visa vaiko globos komanda (teritoriniai vaiko teisių apsaugos skyriai, globos centrai, savivalda). Pasak jos, kai būsimi globėjai itin palaikomi, akcentuojama, kad viso proceso metu juos lydės specialistų komanda, jie dažniau ryžtasi šiam svarbiam žingsniui.

Giminaičiams mokymai neprivalomi, bet rekomenduojami. Nors artimieji mokymus lankyti renkasi retai, abu globos centrų atstovai akcentuoja, kad giminaičiams jie itin naudingi. „Būti močiute ne tas pats, kas būti globėja“, – akcentuoja Z. Giedrimas.

Į mokymus – jau be rožinių akinių, bet tikint mitais

Dėl bendravimo su specialistais etapuose iki mokymų ir plačiai pasiekiamos informacijos internete būsimi globėjai į mokymus ateina jau be rožinių akinių, tačiau dar visai nepasiruošę tam, kad vaikas atsineš skaudžią istoriją ir traumas, kurias kartu teks įveikti. Tačiau dėl informacijos pertekliaus, o kartais – ir trūkumo, globoti norintys žmonės ateina tikėdami įvairiausiais mitais, stereotipais apie globą.

Rokiškio socialinės paramos centro globos koordinatorė pasakoja, kad vienas dažniausių mitų, su kuriais jai tenka susidurti, – savo vaikus jau užauginusių globėjų. Jie tikisi, kad globojamus vaikus užaugins taip pat kaip ir biologinius ir jie lygiai taip pat taps sėkmingais žmonėmis.

„Kiekvienas vaikas ir kiekvienas atvejis yra labai skirtingas. Vaiko, nesusijusio giminystės ryšiais, auklėjimas ir auginimas yra kitoks, negu biologinio vaiko, kurį tėvai pažįsta iš pusės žodžio, žino jo jautrumą ir reakcijas į tam tikrus pasakytus žodžius ar, pavyzdžiui, taikomas drausminimo priemones. Būsimi globėjai negali žinoti, kaip tas vaikas gali reaguoti į vienas ar kitas situacijas, kurios įprastos biologiniams šeimos vaikams“, – aiškina G. Giriūnaitė.

Taip pat ji pabrėžia, kad nereikia tikėti mitu, „kokie biologiniai tėvai, toks bus ir vaikas“. „Praktikoje matome, kad vaiko elgesys, blogi ar žalingi įpročiai yra pakeičiami, taikant vaiko netraumuojančius drausminimo būdus, skatinant vaiką, išlaikant ir kuriant pozityvius tarpusavio santykius, nuoširdų bendravimą, parodymą, kad vaikas dabar yra šeimoje ir apsuptas tokių suaugusių, kuriais gali pasitikėti“, – sako ji.

„Pagalbos paaugliams iniciatyvos“ direktorius kaip dažniausius atsinešamus stereotipus mini nuostatas, kad vaikui nereikia pasakoti apie jo biologinę šeimą, kad vaikai esą specialiai siekia nervinti globėjus. Kad tokie ir panašūs įsitikinimai yra klaidingi, globėjai įsitikina per mokymus pradėję analizuoti neigiamo vaikų elgesio priežastis, įsigilinę į išgyvenimus, kuriuos dažnai globojamam vaikui teko patirti.

Kai kyla sunkumų pradėjus globoti

Pradėjus globoti santykis su globos centru nenutrūksta – toliau stebima vaiko adaptacija šeimoje, teikiamos reikalingų specialistų paslaugos.

„Prieš kuriantis Globos centrams, specialistų, kurie tikslingai dirbtų su globėjais ir globojamais vaikais, teiktų jiems paslaugas, nebuvo, todėl tai yra didžiulis žingsnis į priekį visos vaiko globos ir įvaikinimo sistemos gerinimo link“, – akcentuoja G. Giriūnaitė. Šiuo metu bent po vieną globos centrą veikia visose savivaldybėse, pirmieji tokie centrai pradėjo rastis 2015 metais.

Iškilus nesklandumams, visų pirma, reikia kreiptis į globos koordinatorių. Jis įvertina situaciją, konsultuoja ir sudaro pagalbos veiksmų šeimai planą. Tuomet šeimai teikiama atitinkama pagalba: tai gali būti socialinės, psichologinės, psichoedukacinės, psichosocialinės, teisinės, konsultacinės paslaugos savitarpio pagalbos grupėse ar individualiai, o kartais praverčia ir paprasčiausia laikino atokvėpio paslauga.

Labai svarbus specialistas pradėjusiems globoti ir globotiniams – psichologas. Jo paslaugos gali būti teikiamos globos centruose, o jei tokio specialisto ten nėra, užtikrinama, kad psichologinė pagalba būtų teikiama kitoje įstaigoje ar perkama savivaldybės.