Kyjivo mokyklos keliasi į požemį, artinasi skurdas

Prieš pat rugsėjo pirmąją Kelmės r. kone visą vasarą gyvenusi gausi, penkias dukras auginanti, ukrainiečių Haidamanchuk šeima grįžo į namus – Kyjivą. Ir iš meilės tėvynei, ir dėl to, kad vaikai mokyklas lankytų nors ir karo siaubiamoje, bet gimtoje šalyje. Kaip gyvena žmonės Ukrainos sostinėje šiandien? „Žmonės atleidžiami iš darbo, negauna algų, maisto gavome iš bažnyčios bendruomenės“, – sako šeimos mama Irina.

Sostinėje – pasiruošimas galimiems antpuoliams

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį iš laikinos gyvenamosios vietos Padubysio kaime išvykusi Haidamanchuk šeima Kyjivą pasiekė po kelių dienų. Vyko per Lenkiją, kur nakvojo ir kur teko ilgokai laukti pasienio postuose.

„Labai ilgos eilės įvažiuoti į Lenkiją, iš Lenkijos į Ukrainą – dar didesnės. Todėl, kad labai daug ukrainiečių grįžta į tėvynę. Žinoma, yra ir tokių, kurie ir neketina grįžti. Nemažai mūsų pažįstamų įsikūrė Vokietijoje, Vengrijoje, Latvijoje – po visą Europą išsibarstė. Ypač geros sąlygos pabėgėliams Vokietijoje. Jiems nereikėjo ieškoti patiems, kur gyventi. Butus, net ne kokius bendrabučius, skyrė valstybė, jie gavo paramos, gerai atlyginamus darbus“, – sako Irina.

Ukrainoje iki karo gyveno 46 mln. žmonių. Karo pradžioje išvyko nuo 6 iki 8 mln., o dabar, iki rugsėjo 1-osios, grįžo maždaug trys milijonai. „Žinoma, iš Ukrainos vis dar bėga žmonės. Ypač iš tų vietovių, kur vyksta kariniai veiksmai, kur specialiai bombarduojami gyvenamieji namai, komunikacinės struktūros“, – pasakoja moteris.

O ir Kyjive sirenos kaukia, oro pavojus skelbiamas kasdien ir po kelis kartus. Rugpjūčio 24-ąją, kai Ukraina minėjo Nepriklausomybės dieną, Kyjive sirenos kaukė net aštuonis kartus.

Irina sako, kad visoje sostinėje jaučiamas pasiruošimas galimoms intensyvioms ir rimtoms priešų atakoms. Pavyzdžiui, mokykla, kurioje mokosi dukros ir kur treneriu dirba Irinos vyras Sergėjus, pertvarkoma. Mokyklos rūsyje buvo sporto salė, dabar visas rūsys pritaikytas pamokoms vesti, jame įrengtos klasės. Visoje Ukrainoje yra nurodymas visų mokyklų rūsius pritaikyti ir mokymosi reikmėms, ir paversti slėptuvėmis, kuriose būtų galima glaustis per oro pavojus.

„Taip, mūsų antžeminės mokyklos tampa požeminėmis. Vasarą buvo skaičiuojama, kiek vaikų gali slėptis mokyklų rūsiuose, jei kiltų pavojus. Kadangi keliaaukštė mokykla į rūsį nesutilps, priimtas sprendimas, kad į mokyklas eis tik mažiausi (1–5 klasės) ir vyriausi, t. y. mokyklas turintys pabaigti, mokiniai. Vidurinioji grandis mokosi nuotoliniu būdu – taip, kaip įprato per koronaviruso pandemiją. Visoje Ukrainoje taip“, – pasakoja Irina.

Haidamanchuk šeimos dvi mergaitės iš penkių turėtų mokytis nuotoliniu būdu – namuose pasilikti vienos, kol tėtis dirba, o mama mokyklos dar nelankančią jauniausiąją dukrą vežioja į treniruotes. Nerimaujant, kad likti vienoms namuose nesaugu, kad per kilusį pavojų šeima išsisklaidys, buvo priimtas sprendimas mergaičių vienų nepalikti. Sergėjus mergaites pasiima su savimi į mokyklą, todėl dukros mokosi nuotoliniu būdu, būdamos šalia tėčio – laisvųjų imtynių trenerio.

Bijo žmonės grįžti

Ukrainos sostinėje iki karo gyveno 5 mln. žmonių. Dėl karo pora milijonų pabėgo, bet į sostinę atvyko daug pabėgėlių iš niokojamų miestų ir kaimų. „Charkivo, Dnepropetrovsko apskritys – vietos, iš kur Kyjive daugiausia atvykėlių. Nėra taip, kad žmonių ir transportų būtų žymiai mažiau nei prieš karą. Pavasarį buvo matyti, kaip miestas nutilo, ištuštėjo, o dabar jausmas toks, kad visi grįžo. Bet daug žmonių tikrai negrįžo – vertinant pagal vaikų skaičių klasėse, matyti, kad po 10 vaikų nėra. Jei buvo klasėje 30 vaikų, dabar yra po 20–25. Iš užsienio vaikai jungiasi mokytis nuotoliniu būdu. Bijo žmonės grįžti, nepaisant to, kad Kyjivas puikiai ginamas“, – komentuoja Irina, pridurdama, kad jie su vyru abu yra pedagogai. Jų pareiga vaikams pasakoti ir savo pavyzdžiu rodyti, kaip reikia rūpintis tėvyne, kaip svarbu ją ginti, o ne iš jos bėgti. Taip pat svarbu vaikams diegti žinią, kad po karo šalį reikės atstatyti.

Ukrainietė sako, kad šią savaitę oficialiai patvirtinta, jog Mariupolyje, mieste, kurio nebėra, žuvo 85 tūkst. civilių. „Visas miestas sulygintas su žeme, žmonės, besislepiantys namų rūsiuose, nebegyvi. Ir čia tik vieno miesto likimas. Kai bus tvarkomi griuvėsiai ir bus randami žmonių kūnai, tada paaiškės tikslus žuvusiųjų skaičius“, – paaiškina moteris.

Šiuo metu intensyviai bombarduojamas Nikolajevas, Dnepropetrovsko, Chersono sritys, teritorija šalia Krymo, Zaporožė. Ten specialiai priešų sugriauti ne tik gyvenamieji namai, bet ir komunikacinės infrastruktūros. „Greit ateis šalčiai, o žmonės neturi nei dujų, nei elektros, nei šilumos. Žiemą pas mus būna apie 20 laipsnių šalčio, kartą net 28 laipsniai šalčio buvo. Retai, kartą per penkerius metus. Tačiau mūsų problema – sniegas. Kartais taip užverčia kelius, kad miesto autobusai nepravažiuoja. Tada visi lieka namuose“, – sako Irina.

Dingo susipriešinimas, bet artinasi skurdas

Nors ukrainiečiai ir varginami baimių, skausmo, kai sulaukia žinių apie žuvusius draugus, artimuosius, Irina sako, kad kažkur dingo susipriešinimas, žmonių pyktis vienas kitam.

„Prieš karą buvo laikotarpis, kai praturtėję žmonės tapo grubūs, išdidūs, įžūlūs, nesilaikantys taisyklių, kurie ėmė elgtis taip, tarsi visi jiems turi duoti kelią. Su jais galėjai susidurti visur – gatvėje, parduotuvėje, vairuodamas mašiną. Dabar jie, panašu, su šeimomis išvažiavo į užsienį ar išskrido į šiltus kraštus. Jie sau tą galėjo leisti. Neturtingieji išvykti negali. Mums pasisekė, mes mašiną turime, o kiti nė tos neturi. Kaip jie pabėgs? Todėl dabar juntamas visiškai kitoks emocinis klimatas, žmonės vieni kitiems mandagūs. Niekas nesibara, piktai nežiūri, nešaukia. Tarsi atėjo suvokimas, kas gyvenime svarbiausia, jog didesnės vertybės nei žmogaus gyvybė nėra“, – atvirauja ukrainietė.

Vykstant per Lenkiją į Ukrainą, Irina sako stebėjusi vietos vairuotojų konfliktą degalinėje: vyrai atsidarė mašinų langus ir ėmė keiktis, kolioti vienas kitą. „Ir aš staiga supratau, kad iki karo taip buvo ir pas mus. Dabar viso to nebėra. Visiškai“, – sako ji.

Dabar didžiausia problema ta, kad Kyjive nepaprastai išaugo maisto kainos, o žmonės neturi darbo, negauna atlyginimų. Irina sako, kad iš sporto mokyklų atleisti visi treneriai – sporto salės juk tapo slėptuvėmis.

„Aš siuvu, bet užsakymų dabar gaunu nedaug. Lietuvoje turėjau užsakymą pasiūti 50 liemenių Šiluvos piligrimams. Atlygis už darbą buvo didelė parama. Aš, mano vyras ir vyriausioji dukra Valerija tik rugpjūčio pabaigoje iš Kelmės savivaldybės gavome po 200 Eur, o vaikams pinigai neišmokėti, nors ir buvo žadėta. Todėl dabar pinigų visiškai neturime. Ačiū Dievui, maisto gavome iš mūsų bažnyčios – mesijinių žydų bendruomenės“, – sako Irina.