Kvailas ar protingas?

Gyvenime turbūt ne vienas esame girdėję: „Nebūk durnas!“ (lietuviškai – paikas, kvailas, žioplas). Nuoširdūs artimųjų ir draugų patarimai kartais prasideda tokiu kreipiniu, o vėliau patikslinama, kaip pasitvarkyti savo reikalus, apsukriai pasinaudoti susidariusia galimybe, išspausti naudą ar nesiduoti kito išnaudojamam.

Lietuviškai paprastai „kvailys“ reiškia proto trūkumą turintį arba keistai besielgiantį žmogų. Iš patarlių žinoma, kad kvailo žmogaus reikia vengti ir su juo bendrų reikalų neturėti, nes jis nežinia ką gali iškrėsti.

Protingu paprastai vadinamas tas, kurio neapgausi, kuris nesiduoda nešamas jausmų, o, viską protu apsvarstęs, priima naudingiausią sprendimą: čia jau arti ir išmintingumas, apsukrumas, įžvalgumas, bet pats žodis sako, kad jam su protiniais sugebėjimais viskas gerai.

Mūsų kasdienėje kalboje šie žodžiai neturi nieko bendra su vertybėmis. O Biblijoje – priešingai! Protingas žmogus yra tas, kuris eina Dievo nurodytu keliu, ieško Dievo valios, elgiasi pagal jo mokymą ir rūpestingai į jį gilinasi, kad tinkamai išmanytų. Protingas renkasi būti Dievo pusėje, todėl kiti šio žodžio sinonimai yra laimingas, išmintingas, klestintis, palaimintas.

Tikrai reikia protinių sugebėjimų ir darbo, kad visus savo gyvenimo pasirinkimus gebėtum orientuoti tinkama Dievo logikos linkme. Todėl didžiausias kvailys, kuris netiki Dievu, nesirūpina pažinti Dievo valią, o pažinęs jos nevykdo. Kvailas žmogus yra maištininkas, nedorėlis, savanaudis, sukčius ir kiekvienas, kuris pasiduoda pavergiamas kokios nors ydos, yra kvailys.

Ieškant Biblijos citatų, neretai kvailas ir protingas yra sugretinami, parodant jų nuostatų skirtumą: „VIEŠPATS žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją, norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas ir Dievo ieškantis. Kvailys sau širdyje sako: „Dievo nėra!“ Tokie yra sugedę, bjaurasty paskendę, nėra nė vieno, kuris gera darytų“ (Ps 14, 2).

Tad, pagal Bibliją, jei žmogus neinvestuoja savo laiko ir jėgų pažintį Dievo, jau yra kvailas žmogus. Nes tai svarbiausias dalykas. Yra pati pirmoji psalmė, kuri nusako skirtumus tarp kvailo žmogaus ir protingo. Čia protingas žmogus vadinamas laimingu. Ir nurodoma visa eilė poelgių, kuriuos jis daro ar nedaro: „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, bet Viešpaties įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį“ (Ps 1, 1–2). Tad pasirinkimas labai aiškus. Įdomu tai, kad Dievo įsakymai jam teikia džiaugsmą – ne kokia našta, kurią velka, nes bijo būti kvailiu. O džiaugsmą mums teikia tik labai svarbūs, vertingi ir malonūs dalykai, taigi, šis žmogus ypač vertina Dievo žodį.

Toliau tekstas nurodo į jo gyvenimo kokybę: „Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių, laikui atėjus, tas, kurio lapai nevysta. Ką tik daro, jam sekasi“
(Ps 1, 3). Sausrų ir dykumos apsuptose vietose tai turbūt taikliausias palyginimas, nurodantis klestėjimą. Lietaus periodu viskas žaliuoja ir žydi, tačiau, atėjus sausros metui, daugelis medžių numeta lapus, nebesubrandina vaisių, o neretai, sausrai užsitęsus, visai išdžiūsta.

Tas gyvybės ir mirties žaismas Izraelio žemėse įprastas, bauginantis žmones, nes nuo to priklauso, ar bus derlius, ar bus maisto gyvuliams, ar žmonės turės, ką valgyti. O štai medis, kuris užauga prie neišdžiūstančių upių, to nebijo, drėgname slėnyje jis bet kokiu atveju subrandina vaisių. Tad toks gyvenimas žmogaus, kuris pamėgo Dievo teisyną, ne tik jį supranta, bet jo ir laikosi.

Žinoma, gyvenimo kasdienybėje sausrų ir lietaus periodai neturi jokio dėsningumo. Ir 20 metų vykęs klestėjimo ir sėkmės laikas staiga baigiasi įvairių aplinkybių įtakoje: karų, ligų, netekčių, krizių. Tad rezultatai (vaisius), kaip ir psalmė sako, pasimato tik metui atėjus. Įdomu, kad Jėzus evangelijose ne kartą naudoja medžio vaisingumo palyginimą ir ne kartą perspėja, kad kas neduos vaisiaus, bus sudegintas.

Toje pačioje psalmėje pateikiamas ir priešingų nuostatų žmogaus gyvenimo poetinis aprašymas. Čia jis vadinamas ne kvailu žmogumi, o nedorėliu, nors lygiai taip pat būtų galima sakyti, jog tai nelaimingas žmogus, kuris elgiasi priešingai nei laimingas, tad jo ir gyvenimas kitoks: „Ne taip su nedorėliais, ne taip, – jie kaip vėjo blaškomi pelai!“ (Ps 1, 4). Tai žmogus, kuris nepaiso Dievo įsakymų, o kiekvienoje situacijoje rūpinasi vien savo nauda. Jam ne tik kad nebūdingas joks augimas, bet ir pats – visiškai tuščias, neturintis svorio (kaip pelai). Ir paskutinioji psalmės eilutė apibendrina visą situaciją: „Užtat nedorėliai Teisme neatsilaikys, nei nusidėjėliai teisiųjų sueigoje, nes VIEŠPATS globoja teisiųjų kelią, nedorėlių kelias į pražūtį veda“ (Ps 1, 5–6). Tad galutinis rezultatas yra paskutinis Teismas gyvenimo pabaigoje, kokiu keliu iki jo žmogus nuėjo: Dievo laiminamu ar toli nuo jo esančiu.

Evangelijoje Jėzus paragino saugotis bet kokio godumo, tai yra susitelkimo į laikinus dalykus, ir pasakojo apie žmogų, kuriam labai gerai sekasi jo verslas
(Lk 12, 13–21). Nuėmęs didžiulį derlių, jis sau džiūgavo, kad štai nugriaus klojimus, pasistatys didesnius, prikaups turtų daugeliui metų ir galės sau linksmintis ir puotauti. „Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 20–21).

Tad protingumas yra pirmiausia rūpintis tapti turtingam gerais darbais ir ištikimybe Dievui. Jei šio turtuolio būtų kitokia nuostata ir tas būtų krovęs turtus, kad daugiau galėtų sukurti darbo vietų, padalyti stokojantiesiems, badui atėjus, tačiau jis visko norėjo išskirtinai savo šeimynai, todėl ir yra kvailys.

Na, o pati didžiausia išmintis yra Kristaus kryžius, kurią suvokti, priimti ir pasinaudoti geba tik labai maža dalis žmonių. Tai sako apaštalas Paulius laiške korintiečiams: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18).

Ši žinia daugeliui nepasiekiama todėl, kad ji visiškai priešinga IQ principams, nes viskas yra priešingai. Nueiti tikėjimo kelionę visai nereikia didelių gebėjimų ar protingumo. Reikalingas pasitikėjimas Jėzaus atpirkimu, nuodėmių išpažinimas, savo gyvenimo Dievui pavedimas ir meilės įsakymo vykdymo pastangos. Visa kita Dievas padaro pats.

Ir Evangelijoje logika, kurios laikosi protingas žmogus, yra tokia, kad didžiausias yra tas, kuris yra visų tarnas (vergas) iš meilės, aišku, ne iš baimės ar nesugebėjimo pasipriešinti smurtui. Taip kaip Jėzus, būdamas Dievas, nuplovė mokiniams kojas, o paskui ir kiekvieną iš mūsų savo krauju.

Pirmas yra tas, kuris yra paskutinis, kuris nesiekia karjeros, pripažinimo, bet vien būti jam Dievo skirtoje vietoje. Ir rūpinasi vieninteliu dalyku, kaip jis gali mylėti šios dienos situacijose taip, kaip Jėzus. Ir daug susitelkimo reikia, norint išmokti tokio gyvenimo stiliaus. Na, bet Dievo meilė paliko kiekvienam laisvę, kuriuo keliu jis nori eiti: kvailo ar protingo. O pamatysime tik paskutiniam metui atėjus. Nes nė vienas negali pasigirti, kad jo kelias be priekaištų, bet kiekvienas kasdien ne kartą gali šauktis pagalbos: „Viešpatie, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“