Kūrybinės Sandros aukštumos: nuo dirbtuvėlių iki meno namų

Stipriai motyvuoti žmonės aukštumų pasiekia ne tik sporte, bet ir mene. Ypač jei jie tokie „nežmoniškai kurti norintys“ ir kupini idėjų kaip Sandra Mielkaitytė, MB „Sandros meno namai“ direktorė, asociacijos „Conscia Terra“ (Sąmoninga žemė) viena iš įkūrėjų. 

Kaip gi kitaip, jei jos rankose bet kokia medžiaga, žaliava, daiktas atgyja naujam gyvenimui – lankas tampa vėjo gaudykle, kompaktiniai diskai – stilingiausiais tapetais, o popierius, sumaišytas su klijais – pilies formos taupykle. Sandros įkurtos kuklios kūrybinės d\irbtuvėlės per maždaug penkerius metus tapo tikrais meno namais – ir pagal užimamus plotus, ir veiklas, ir kūrybinius užmojus. Transformacija akivaizdi – nuo 45 kv. m iki 200 kv. m, nuo kūrybinių užsiėmimų su vaikais iki įvairiausių edukacijų skirtingų kartų atstovams; galiausiai žengia ir į krašto turizmo populiarinimą, gamindama kraštą reprezentuojančius suvenyrus, kuriuos greitai bus galima įsigyti ir kuriamoje el. parduotuvėje. Dar daugiau. Sandra savo kūrybiniais užmojais užkrečia ir kitus, kurie patiki kūrybos idėja ir galia bei, atsisakę savo darbų, prisijungia prie Sandros pagalbininkių būrio – keturios nuolatinės, o „pribėgančių“ – dar daugiau.

Kūryba išlaisvina. Tuo įsitikini apsilankęs meno namų būstinėje Jurbarke, Žemaitės gatvėje. Tai, ką moteris sukūrė sename sovietiniame, 14-uoju numeriu pažymėtame daugiabutyje, pirmame aukšte, yra neįtikėtina – ir pati stilinga meniška erdvė, ir pilnos lentynos, nukrautos darbų pavyzdžių, kuriuos galima čia pat pačiam pasigaminti ir, svarbiausia, ore tvyranti laisvės kurti dvasia. Kurdamas esi pats su savimi. Štai kodėl išlydėdama kiekvieną Sandra linksmai padėkoja, kad leido sau pabūti su savimi, ir jaučiasi laiminga, kai šie išeidami paklausia, kada bus kitas užsiėmimas. Pasakymo, kad „nėra ką veikti“, ji nesuprastų. „Jei nėra, ką veikti, tikriausiai pats metas namo“, – juokiasi ji.

Tokio klausimo dirbtuvėlių lankytojams tikrai kilti negali, mat šiuose namuose galima mokytis perprasti ir kurti iš įvairiausių medžiagų – nuo antrinių žaliavų, gamtinių medžiagų, molio, emalės... Galiausiai atskira patalpa su supirkta įranga siuvimo edukacijoms. Pasiguodžia, kad jau su molio edukacijomis neišsitenka – teks į rūsį keltis. „Taip ir turi būti, kai augi“, – šypteli ji, turėdama omeny plėtrą.

Nuo milžinų auselių iki spaustuvės

Toji Sandros dirbtuvėlių plėtra buvo natūrali. Viskas tam, kad ir pačiai būtų įdomu, ir lankytojams nenusibostų. Sugalvoja edukaciją, sukuria, išbando, paleidžia į pasaulį ir tada ieško naujų idėjų. Tiesa, tų idėjų Sandrai ieškoti nereikia – pačios ateina. „Dabar galvoju, kad reikėtų spaustuvės“, – rimtai sako ji. Turi naują sumanymą, kurio nenorinti išduoti – tik paklausia, ar toji spaustuvė, kuri spausdina „Mūsų laiko“ laikraštį, spausdintų ant akvarelinio popieriaus. „Ji mūsų kompiuteris. Sugalvoja, o mes padarome, kad tos jos mintys būtų matomos“, – šypsosi viena iš pagalbininkių Jurgita Dimaitienė, kuri čia pat sukosi su darbais, kol mudvi su Sandra šnekėjomės.

Karantininiai darbai

Kūrybingam žmogui ir karantinas – ne trukdis idėjoms įgyvendinti. Sandra rudenį, lapkritį, įkūrė MB „Sandros meno namus“. Ne dėl skambesnio pavadinimo – tiesiog nusprendė atskirti veiklas, kurių tiek daug. Asociacijai paliko edukacijas, o mažajai bendrijai – suvenyrų gamybą – tai, ką sukuria, prekiauja Panemunės pilies kiemelyje, ilgainiui atsiras ir el. parduotuvėje, kuri kuriama.

Ne tik edukacijos rengiamos, bet ir suvenyrai gaminami, skirti populiarinti Jurbarko krašto vardą – papjė mašė pilių formos taupyklės, magnetukai su pilimis, emalyje surašyta krašto istorija, raktų pakabukai su Jurbarko simbolika ir net milžinų auselės, kurias čia pat jau galima išsikepti. Pastaroji edukacija – pats naujausias Sandros sumanymas, kuriam tinkamai pasiruošė būtent per karantiną. Pagal projektą gavusi finansavimą nusipirko virtuvinę įrangą. Konstatuoja, kad naujai edukacijai kepti saldžias Jurbarko milžinų auseles pasiruošta – išbandyta pačios ir startui pasiruošta.

Darbinį kabinetą dekoravo dukra

Kūryba – ne tik terapija. Į viską pažiūrėjus kūrybiškai, trūkumas taps privalumu. Tuo įsitikini, kai Sandra atsiveda parodyti atskirą kambarėlį, kurį ji įsirengė sau, paaiškinusi, kad kūrėjui reikia su savimi pabūti. Tuoj pat linksmai pripažįsta, kad retokai čia tenka būti – nėra kada, nes veiklų tiek daug. Visą to kambarėlio interjero dizainą patikėjo savo dukrai Faustai. Šiai meno mokyklos auklėtinei suteikė laisvę ir erdvę kūrybinėms fantazijoms pasireikšti. Šioji sukūrė stilingą erdvę su kukliomis išlaidomis. Vieną sieną kompaktiniais diskais „ištapetavo“, kitą – knygų ir žurnalų nuotraukų ir vaizdų koliažu išdekoravo. Lubos primena dangų su baltais debesėliais, suformuotais iš vatos. Yra ir lova, kurią abi su mama sumeistravo iš paprasčiausių palečių, kurių parūpino vienos savanorės vyras, dirbantis statybos įmonėje. Kita savanorė namuose keitė čiužinį, tai senąjį atvežė. Sandra atkreipia dėmesį į ant sienos pakabintą magnetinę lentą, kuri atlieka kelias funkcijas – ne tik tarnauja idėjoms užrašyti, bet ir sienoje esančią skylę kuo puikiausiai uždengia.

Sandra nusijuokia, išgirdusi repliką, kad šioje kūrybinėje erdvėje yra viskas, kad galėtum apsigyventi. „Ir tikrai. Yra ir virtuvė, ir lova. Tikrai namai“, – juokiasi Sandra, kuri su šeima gyvenanti kitur, „susivienijimo“ kvartale, o Žemaitės gatvėje esančias patalpas nuomojasi. Jaučiasi laiminga, nes Jurbarkas tapo ta vieta, kurioje ji rado laisvės ir erdvės atsiskleisti, užaugti ir nerti į kūrybą taip sėkmingai, sukuriant gerai veikiantį socialinį verslą, populiarinantį krašto turizmą.

 Vazos iš elektros skaitiklių dėžučių

Jurbarkas nėra gimtasis Sandros miestas. Pašnekovė, kilusi iš Vištyčio miestelio Suvalkijoje, pajuokauja, kad į Jurbarką pateko... „per elektrą“. Baigusi elektros inžinerijos magistro studijas Kauno technologijos universitete, diplomuota specialistė susidomėjo darbo skelbimu – tuometinis VST ieškojo Jurbarke inspektoriaus. Susidomėjo, atvyko dirbti ir tuo pačiu gyventi. Dirbo pagal profesiją, bet darbas džiaugsmo neteikė. Trūko kūrybos, kurios ji greitai prasimanė. Viena iš jos darbinių užduočių buvo tikrinti elektros skydinės skaitliukus. Tai Sandra susirinkdavo tų skaitliukų dėžutes, kurias kiti kolegos išmesdavo, parsinešdavo namo, mirkydavo ir iš jų lipdydavo vazas. Kelios tokios vazos yra ir jos dirbtuvėlėse – kaip relikvijos ir priminimas apie kūrybinę pradžią ir apie tuos laikus, kai ji dar dirbo pagal profesiją.

„Man tas vazų lipdymas buvo kaip terapija“, – sako ji. Ilgainiui kūrybinių darbų buvo dar daugiu – grįžusi iš darbo namo, vakarais rūsyje lipdė papjė mašė rėmus – ruošėsi parodai, kuriai paskatino menininkė Rasa Grybaitė. Sandra linksmai pasakoja, kad jai šiaip ne taip pavyko „prisibelsti“ į R. Grybaitės vadovaujamą dailės studiją ir kartu su bendramintėmis mokytis įvairių meno šakų paslapčių.

Sandra parodą surengė – sukūrė papjė mašė rėmus, skirtus pačios svajonėms įrėminti. Šių pirmųjų savo meno darbų niekam neatidavė – susivežė į dirbtuvėles ir ant sienų pakabino.

Ilgainiui paaiškėja, kad ji be kūrybos negalėjo ištverti studijuodama KTU. Studijų metais ji atrado laiko ir floristikos kursus lankyti, ir piešimo paslapčių mokytis. Lėkdavo į panemunę tapyti. Kad ir elektros laidų, kurie jai iki šiol yra labai gražūs. Ypač aukštos įtampos. „Aš net iš plombos sugalvodavau meno kūrinius“, – juokiasi ji.

Pagal profesiją jau senokai nedirba, bet žinios ir išsilavinimas praverčia ir kūrybiniame darbe. Ypač, kai pagal projektus reikia įvairią įrangą susipirkti ir ją pajungti. „Kiekvienas kelias duoda savo“, – šypteli ji.

 Lemtinga pažintis

Pažintis su R. Grybaite Sandrai tapo lemtinga. Jos žodžiais, Rasa turi talentą pastebėti ir padėti augti, geru žodžiu paskatinti. „Štai kuo baigėsi tas jos palaikymas už rankos”, – šypsosi pašnekovė, kuri dabar daro tą patį – padeda kitiems, suteikdama priemonių, erdvės ir laisvės atsiskleisti kūryboje, leidžia būti savimi ir veda į priekį.

Pirmieji į jos dirbtuvėles rinkosi aplinkinių namų vaikai, tarp kurių būdavo ir tokių, kurie ateidavo tiesiog sušilti, atsigerti arbatos. Vaikai mielai į kūrybines veiklas įsitraukdavo. Po truputį jie įtraukė mamas, šios drauges, pastarosios pažįstamas... Taip natūraliai plėtėsi jos „kūrybininkų“ ratas. Dirbtuvėlės tapo tikrais kartų namais, kuomet vienu metu užsuka mama, dukra ir anūkė. „Ir visos jos turi ką veikti“, – džiaugiasi ji.

Žengdama kūrybos keliu, Sandra pati augo – baigė technologijų pedagogiką, išklausė psichologijos kursus – kad išmoktų su kiekvienu kalbėti jo kalba, lengvai užmegzti ryšį. Kaip greitai ji užmezganti bendradarbiavimo ryšius, užtenka pasiklausyti, kaip Sandra, nuėjusi į grožio saloną antakių pagražinti, prikalbina kosmetologę į savo meno namus užsukti ir grožio paslaptimis su jos lankytojais pasidalinti.

Tai štai kokia yra Sandra ir jos sukurti meno namai – dar vienas įrodymas, kaip be didelių finansų galima sukurti tikrą stebuklą, kuris yra čia pat, šalia mūsų. Ir dar. Tokios kūrybinės aukštumos pasiekiamos, „kai nėra pinigų, o noras kurti yra nežmoniškas“ ir kai tai daroma nuoširdžiai, su meile, nes „jei nėra širdies – viskas sugrius“.