Kūryba ir šokis – gyvenimo variklis bei pagrindinė veikla

Lolita Gataveckaitė kilusi iš Širvintų, taip pat baigusi Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, bet šiuo metu gyvenanti Vilniuje – atskleidžia savęs atradimo istoriją. Merginai teko pabuvoti užsienyje, „krimsti“ atsinaujinančios energetikos inžinerijos mokslus, įveikti daugybą sunkumų, kol galiausiai pavyko realizuoti dar vaikystėje susikurtą svajonę. Lolita manė, kad kūryba ir šokis negali tapti „normaliu bei rimtu“ darbu, tačiau jau kurį laiką sėkmingai sukasi šioje srityje, kuri tapo jos pagrindine veikla.

Tad kviečiu plačiau susipažinti su šia, kupina energijos, mergina ir „užsikrėsti“ jos spinduliuojamu entuziazmu, užsispyrimu, kūrybiškumu bei gebėjimu neįmanomą paversti manomu.

- Lolita, kiek pamenu, baigusi mokyklą išvykai į užsienį ir planavai ten ilgiau pasilikti. Tačiau jau kurį laiką gyveni Lietuvoje. Tad kaip susiklostė aplinkybės ir kodėl nusprendei palikti Angliją? Kokie emigracijos įspūdžiai?

- Tikrai taip, buvo daug minčių ir norų kurti savo ateitį ne Lietuvoje, tačiau niekur nelikau ilgiau nei 3-4 mėnesius. Iš Anglijos grįžau dėl šeimos paskatinimo ir studijų, nes mama užpildžiusi stojimo dokumentus „prisiviliojo“ mane atgal. Įspūdžiai puikūs, kaip ir visų mano kelionių, nes per gana trumpą išvykimo laiką nespėji susidurti su sunkumais ar realia ateitimi, todėl vis dar žvelgiu su nostalgija į daugelį išvykų. Tik griežtai nesvarstyčiau Anglijos, kaip potencialios gyvenamos vietos, tiesiog tuo metu nebuvo su kuo palyginti ir atrodė labai įspūdingai, bet kai pakeliauji, pamatai, kad nėra ten jokių stebuklų.

- Kuriame brandos tarpsnyje tvirtai nusprendei kokiu gyvenimo keliu nori sukti?

- Visiškai tvirtai, tikriausiai, nesi niekuomet apsisprendęs. Visada mintyse kirba dvejonių. Dėl noro sieti viską su kūryba ir šokiais – jaučiau dar vaikystėje, tik tuo metu neatrodė realu, kad tai gali būti „normalus ir rimtas“ darbas, todėl baigiau inžinerijos studijas. O galutinis apsisprendimas viską mesti ir siekti to, ką dabar kuriu, įvyko tik prieš kelis metus.

- Koks tavo gyvenimo „moto“, kuris motyvuoja ir užkerta kelią negatyvioms mintims?

- Visada pagalvoju, kad šiuo metu mano konkurentai nemiega ir juda pirmyn. Aišku, juokauju, šitas labiausiai tinka sportui, kai tinginys bando laimėti prieš treniruotę. Tiesiog atsimenu dėl ko viską pradėjau, koks yra galutinis tikslas ir kokiu žmogumi noriu būti, tad vietos blogoms mintims tiesiog nelieka.

- Socialiniuose tinkluose teko pastebėti, kad jau kurį laiką intensyviai sukiesi šokių sūkuryje ir netgi Vilniuje įkūrei šokių studiją „PoleFlame“. Esate ganėtinai žinomi, kviečiami į televizijos laidų filmavimus, neseniai teko matyti transliaciją LRT ryto laidoje, dalyvaujate įvairiuose konkursuose ir pan. Tad nuo ko viskas prasidėjo? Kada atsirado potraukis šokiui ir kodėl pasirinktas būtent šis žanras? Kokios asmeninės pergalės tau yra svarbiausios?

- Taip, šiuo metu viskas juda žaibiškai ir kartais pati turiu sustoti tam, kad suprasčiau kiek visko jau įvyko. O viskas prasidėjo nuo kelių pamokų, dar prieš tai bandžiau nesėkmingai treniruotis namuose, bet reikėjo ir trenerių pagalbos. Pradėjusi lankyti „pole sport“ užsiėmimus, jau po 3 mėnesių vedžiau treniruotes pradedantiesiems ir taip kartu užaugome, aš kaip trenerė – jie kaip atletai. Būtent šis žanras mane žavėjo nuo vaikystės. Visada buvo gražu ir nesuvokiama, kaip jos gali turėti tiek jėgų, lankstumo, atlikinėti tokius sudėtingus triukus ir tuo pačiu taip gražiai atrodyti. Atsimenu, kad atsiradus internetui, žiūrėjau tuos jų pasirodymus ir galvojau: „Kai aš užaugsiu, noriu čia būti ir visko išmokti.“ Matyt, svajonės pildosi. Didžiausios mano asmeninės pergalės per pastaruosius dvejus metus – pirmasis mano pasirodymas, pirmosios varžybos, studijos atidarymas ir dabar jau mano mokinių pasiruošimas varžyboms.

- Kaip pavyko rasti bendraminčių, reikiamas patalpas, finansų interjero įkūrimui ir kitų būtinų dalykų, kurie svarbūs atidarant nuosavą šokių studiją? Su kokiais sunkumais teko susidurti ir kaip jie buvo įveikti?

- Studiją atidarėme kartu su mano partnere Deimante. Maždaug prieš metus ji atėjo į individualias treniruotes. Pradėjome jai rengti pasirodymą, susidraugavome, kažkaip kelis kartus juokais pagvildenome šitą mintį ir po kelių juokų jau ieškojome patalpų. Mūsų vizijos ir norai visiškai sutapo. Tad, sakyčiau, buvo lemta tai įgyvendinti dviese. Ieškoti patalpų buvo tikras iššūkis, nes reikalavimų turėjome daug. Bet užėjus į dabartinį mūsų rūsį, nebekilo klausimų ir iš karto pasirašėme sutartį. Investicijų prireikė daug, nes viskas buvo daroma nuo nulio ir neeilinėmis sąlygomis, o dar mūsų perdėtas perfekcionizmas iki kiekvienos šluostės spalvos. Dalis asmeninių lėšų, dalis iš savininko iniciatyvos – taip ir įsikūrėme. O dėl sunkumų, tai mes kasdien su jais draugaujame! Patalpos nebuvo pritaikytos komercinei veiklai. Buvusi katilinė, kurioje kiauras stogas, šlapios sienos, nėra vandens – pareikalavo pusės metų statybinių darbų iki dabartinio vaizdo, bet žinote kaip su statybomis – iki šios dienos randame siurprizų.

- Dauguma mano, kad šis šokių žanras prieš tai reikalauja itin sunkaus fizinio pasiruošimo sporto salėje, o kai kurie netgi daro prielaidą, priskirdami šiuos šokius erotinių šokių grupei. Tai tiesa, ar tik „iš piršto laužtos“ kalbos?

- Fizinis pasirengimas gali būti pliusas, bet tai tikrai ne svorių kilnojimas sporto salėje. Tam tikrų sporto šakų, kaip gimnastikos, lankstumo, funkcinių treniruočių taip, bet norui esant viską galima lygiagrečiai treniruoti ir taip pasiekti gerų rezultatų. Prielaidų žmonės daro daug, natūralu, nes viena iš „pole dance“ pusių tikrai yra itin provokuojanti. Bet visi drabužiai, aukšti batai turi savo paskirtį ne vien dėl to, kad taip gražu. Batai apsaugo kojas ir leidžia atlikti tam tikrus triukus, trumpesni rūbai leidžia lipti, laikytis, nes su drabužiais nuo metalo tiesiog slysi žemyn. O visi prieskoniai, ar jie daugiau iš sportinės pusės bandant parodyti stiprumą, ar daugiau iš moteriškos pusės, tai tėra asmeninis pasirinkimas ir mūsų pačių realizacija toje pačioje sporto srityje.

- Jei neklystu, tai ši veikla nėra pagrindinė? Teko pastebėti, jog gaminai riešutinio sviesto gaminius ir, matyt, turi pagrindinę darbo vietą.

- Tai visiškai pagrindinė mano veikla. Prieš tai kurį laiką sukausi su riešutų sviestu ir jo gamyba, bet prasidėjo alergija ir supratau, kad tai nėra mano svajonių darbas. Šiuo metu pagrindinė veikla yra darbas „Flame“ namuose, individualus darbas su sportininkais, taip pat vedu grupinius ir choreografinius užsiėmimus „Impuls“ sporto klubuose ir, aišku, savęs realizavimas kaip atleto ir trenerio: sportas, fotosesijos, filmavimai ir pan.

- Iš kur atrandi tiek stiprybės, energijos, kūrybiškumo vykdomai veiklai?

- Būna visokių dienų, kartais reikia sėdėti geras kelias valandas vien tam, kad sukurtum 20 sekundžių junginį, o kartais minčių ir idėjų tiek daug, kad turi užsirašinėti. Nuolatos einu į mokymus, dirbu su profesionalais, bandau kuo daugiau dalyvauti varžybose-renginiuose, nes taip esu priversta tobulėti ir parodyti kažką naujo. Labai gerai motyvuoja ir skatina visa veikla socialinėje erdvėje. Energijos klausimas – atskira tema. Po tiek fizinio judėjimo tikrai sunku keltis ir prisiversti, bet iki tol, kol nuvažiuoju į darbą ir pagauna tas sportinis azartas – kažkaip imi ir padarai viską.

- Šiuo metu jautiesi pilnai save atradusi ar manai, kad ateityje viskas gali pakrypti kita linkme?

- Manau, kad atradau. Ateityje gali keistis tik pačios prioritetai, galbūt nustosiu pati visur dalyvauti ir tik treniruosiu žmones, galbūt judėsime toliau ir plėsimės arba kursime kažką susijusio su šia sritimi. Taip pat neatmetu minčių dėl bendradarbiavimo ne tik Lietuvoje, bet esmė ir pagrindas tikrai išliks tas pats.

- Kokie ateities planai? Kaip įsivaizduoji save po penkerių metų?

- Planų tikrai labai daug, nežinau ar vėl visi jie išsipildys, bet panašu, kad reikia tikėti. Konkretizuoti tikrai nenoriu, nes kuo daugiau kalbi, tuo mažiau įvyksta. Laikas ir darbai parodys. Faktas, kad studijos atidarymas tik pradžia ir maža dalis to ką ketinu pasiekti.

Dėkojame Lolitai už atvirą pokalbį, nuoširdumą, įkvėpimą ir linkime visokeriopos sėkmės ne tik kūrybiškumo platybėse, bet ir asmeniniame gyvenime.

Odeta Bagdžiūnė