Kur žmonės geri ir žemė dosni

Labai sunku aprašyti tai, kas tikra ir nuoširdu, nes žodžiai tarsi tampa banalūs. Ir nesvarbu, ar pažįsti žmogų nuo vaikystės, ar vieną dieną – iš širdies sklindantį gerumą, meilę žmogui, žemei, darbui ir gyvenimui juntama per kelias akimirkas.

Todėl taip šilta, gera, sava, tarsi pas gimines užsukus pas kaimynus – Marytę ir Juozą Tamošiūnus, Elvyrą Šeškienę, Algimantą Palevičių Stakliškėse. Turbūt būtų sunku nuslėpti tą jausmą, kad miestelis, kuriame įgavai pirmąsias ir vėliau gyvenimiškas pamokas, su savo žmonėmis išlieka širdyje visam gyvenimui.

Trumpam prisėdame išpuoselėtos Tamošiūnų sodybos kieme šalia Marytės sodintų zinijų, galvas iškėlusių jurginų. „Gėlės žmonos“, – šypsosi Juozas ir veda parodyti savo išaugintą moliūgą, kurio svoris gali viršyti, kaip vėliau nutars kaimynės, ir penkiasdešimt kilogramų. Juozo prižiūrimame nedideliame žemės sklype randame visko, ko reikia.

„Visada rinkau ir domėjausi tuo, ką gali duoti žmogui gamta, o dabar visko namie turiu pats išauginęs“, – sako šeimininkas, aprodydamas avietes, bespygles gervuoges, žemuoges, naminį lazdyną, obelis, kriaušes, slyvas ir rudens derlių.

Pirmiausia – bulves, kurios 42 metus auginamos toje pačioje vietoje, tokio dydžio užauga, jog užtenka vaikams, anūkams ir dar parduoti geram žmogui. Paskui – burokėlius, kopūstus, morkas, paprikas, pomidorus, įvairius prieskoninius augalus, cukinijas ir, žinoma, negali praeiti pro moliūgą, kuris taip pat pagal Juozą prižiūrimas. Pasirodo, jeigu rinksime bananų žieves, sudžiovinsime, kavamale sumalsime, turėsime puikią trąšą pavasarį, kai nuo palangės moliūgo daigą ar pomidoro sodinsime į žemę.

Reikia sumalto banano tiesiog į duobutę įpilti ir užaugs didelis moliūgas. Žinoma, paskui žemėmis stiebą apkaupti, kad vitaminų pasisemtų ne tik jo šaknis, o šiuo metu reikia po juo pakišti linoleumo, kad dar augtų ir nepūtų. Ir dar Juozo patarimu ir Marytės patvirtinimu, viską, ką augini, svarbu per parą ne kartą apžiūrėti, tarsi „pakalbinti“.

Sako, jog šeimininkės rūpestis virti uogienes, konservuoti, džiovinti – gaminti ir daržą paravėti, o visa kita apeina Juozas. „Nuo mažiuko traukė žemės ūkis, dirbau zootechniku, agronomu ir nuolat domėjausi skaitydamas įvairią literatūrą apie žemę, augalus, darbus darže bei sode.

Aišku, vien paskaityti ar baigti mokslus neužtenka, reikia ir mylėti tai, ką darai, žemę mylėti reikia“, – sako jis ir rodo naudingų žinių žurnalą, kurį skaito ne tik šiandien, bet ištisus metus, ir pataria kitiems „Daržas + sodas + namai“. Į akį dirvoje krinta išdygusios baltos garstyčios. Jas, anot Juozo, reikia sėti nuėmus derlių, paskui nušienaut.

Taip pagerinsi dirvos struktūrą, papildydamas azotu. Gera trąša yra ir pelenai.

Apžiūrim ir pagal sėjomainą kasmet sodinamas kitas daržoves. Gražu stebėti žmogų, kuris moka džiaugtis kiekvienu augalu, medeliu. Matyt, kitaip sunkiau ir augti būtų. Juk ne veltui nuo seno sakoma, kaip svarbu gerai mokėti išpurenti dirvą ar nuarti pirmą vagą.

Vaišingi šeimininkai svečių laukia kiekvieną dieną. Marytė gamina ir pagal dukros, sūnaus „užsakymus“, o ir anūkams – pagal vilniečių ir pagal kauniškių pamėgtus skonius ruošia. Receptų daug šeimininkės galvoje, daug – ir jos pačios ranka surašytuose sąsiuviniuose, kuriuos ji labai greitai verčia, žinodama, kas kur surašyta.

Marytė dalijasi kibinų receptu, kuriems tešlą ir įdarus iš mėsos bei daržovių paruošia iš vakaro: „Vienai normai kibinų (12 – 14 vienetų) reikėtų 0,5 kg miltų, 250 g margarino arba sviesto, 3 šaukštų grietinės, 2 kiaušinių, druskos, pusės šaukšto cukraus (pagal skonį).

Į miltus sutarkuoti margariną, sudėti kitus ingredientus, tešlą gerai išminkyti, vis padaužant į dubenėlio kraštą ir padėti į šaldytuvą nakčiai. Įdarui: pjaustytos šoninės ir vištienos krūtinėlės reikia. Svogūnų pakepinti svieste, įdėti pipirų, druskos, kitų prieskonių pagal skonį.

Daržovių įdarui reikėtų svogūnus, morkas pakepinti svieste, į juos sudėti nuplikintus verdančiu vandeniu supjaustytus kopūstus, įpilti pomidorų padažo, įdėti petražolių, krapų, saliero, gelsvės pagal skonį. Įdarą įdėti į šaldytuvą, kad ryte galima būtų formuoti visą kibiną. Jį aptepti kiaušinio plakiniu, dėti į skardą ant kepimo popieriaus ir kepti apie 40 minučių.

Buljoną verdu iš pamarinuotos smulkiai supjaustytos vištienos krūtinėlės, įdedu krapų, lauro lapelių, pipirų, gelsvės ar kitų prieskonių pagal skonį“. Užklausta, kiek kiaušinių muša į tarkuotus blynus iš Juozo išaugintų didelių bulvių, Marytė šypteli kukliai: „kaip keptuvė – taip kiaušinis“. Ji sako, jog ir kiaušinius atskirai išplaka, įdeda tik manų, maltų pipirų.

Galbūt todėl blynai tarsi bandos iš pečiaus, tik be kopūstlapio skonio. Greitai prie bendro vaišių stalo atskuba ir Tamošiūnų kaimynė nuo 1974 – ųjų metų Elvyra Šeškienė. O kaimynas juk ar varge, ar džiaugsme – visad pirmas. Elvyra nuo 1967 metų dirbo UAB „Lietuviškas midus“ gamykloje laboratorijos vedėja. Taigi kiek sukurtų Elvyros receptų buvo ar yra gaminamuose gėrimuose, ji tikrai neatskleis, nes visas paslaptis saugo tas rūsys, tos „bačkos“, ta laboratorija, gamybos cechai ir midaus kūrėjų širdys…

Šiandien Elvyra su kaimyne Maryte ir skaitytojais dalinasi dažnai kepamo „Karališko pyrago“ receptu: „300 g miltų, 200 g sviesto, 1 kiaušinis, 200 g cukraus, 2 šaukšteliai kepimo miltelių, 2 šaukštai kakavos miltelių. Įdarui: 500 g varškės, 2 – 3 kiaušiniai, 2 šaukštai grietinės, truputį ciberžolės, razinų, 50 g krakmolo.

Iš išvardintų ingredientų išminkyti tešlą, mažesnę jos dalį dviems ar daugiau valandų padėti į šaldiklį, o likusią gražiai patiesti ant riebalais ar margarinu patepto kepimo popieriumi ištiestą apvalią kepimo skardą. Ant tešlos dėti paruoštą įdarą ir užtarkuoti likusią tešlą iš šaldiklio. Geriausia iš vakaro suminkyti tešlą, pasiruošti, tuomet ryte ankstyvam svečiui greitai iškeps pyragas“.

Kol Marytė ir Elvyra viena kitai pasakoja, kaip ruoš moliūgų ir obuolių džemą, marinuotą burokėlių sriubą žiemai, skubu aplankyti dar vieno jų kaimyno Algimanto Palevičiaus. „Na, tai kas, kad trobelė medinė, apkaišyta vijokliais žaliais“, – pagalvoju dainos žodžiais. – O koks turtingas siela žmogus už to mažo langelio viduj tapo portretą“.

Algis sako, kad daugiau tapo naktimis, kai pro tą mažą langelį jau šviečia mėnulis, o dieną jis skina gervuoges arba avietes, apeina gėlynus, daržą. Kad gėlės pasipuoštų žiedais, jas reikia prižiūrėti. Galbūt kažkiek panašiai, kaip tos moterys iš Algio paveikslų žvelgiančios.

Jis žino jų pavadinimus, kada kurią sėti, persodinti, kaip laistyti. Nustebina didžiuliai išsikeroję begonijos žiedai. Pasirodo, reikėtų kiaušinius ne į blynus dėti, o išplakus gerai palaistyti begoniją. O serenčius kai pirko, buvo parašyta, kad išaugs iki 35 cm aukščio, bet jie jau dabar šeimininkui sulig keliais.

Aišku, stebina ir kiti augalai, ypač ipomėja, gražiais žiedais vijoklis, fuksijos, vijoklinės pupelės, beveik žemę siekiantys didžiuliai raudoni įvairių veislių pomidorai, aktinidijos, kurių vienos uogos neva užtenka, kad gautum dienos vitaminų normą, ir dar daug gėlių įvairiausių.

O kiek gervuogių su spygliais, bet Algimantas sako, kad reikia švelniai elgtis, žiūrėti, kur takutis veda, turėti kantrybės ir priskinsi. Neišduoda, kuriais metais 20 kilogramų jų pririnkęs, kad skanų vyną, kurį gal ir midum galima būtų pavadinti, pagamino…

Kambarį puošia meniškai pakabintos „puokštės“ džiovintų raudonėlių, gauromečio, pelynų. Pataria Algimantas ir gelsvės, kitų prieskonių prisidžiovinti. Jis moka džiaugtis šiandiena, gėlės žiedu, potėpiu ant tapomos drobės ar paveikslo, o gal žvilgsniu iš jau nutapyto. Tiesiog jis moka mylėti gyvenimą – visokį, koks buvo, koks yra.

Kaip skirtingai mums visiems reikia. Jei daugiau atsigręžtume į šiuos, į kitus panašius, paprastus nepaprastumu, turinčius dosnias ir geras širdis, jei mylėti žmogų ir žemę mokėtume labiau nei pinigus… O ir tą mažą gabalėlį žemės gerbtume taip, kaip kad aplankyti ir dar nespėti aplankyti žmonės.

Kiek joje jų prakaito per gyvenimą išlieta, kad laimingi šiandien būtų jų vaikai ir anūkai. Gal ta žemė kada rasis tokia brangi, kaip kad rašė mūsų visų poetas Justinas Marcinkevičius, kai „parvažiavęs į tėviškę, sustoju kartais toje vietoje, kur kiemo būta…kur čia koks trobesys stovėjo, kur koks medis augo…

Pagalvoju: o gal pasisemti taip keletą saujų tos žemės, supilti į kokį stiklainį ir pastatyti ant lentynos matomiausioj vietoj? O ką, argi tai ne daiktas, argi jis ne senas ir ar nesusijęs su juo aš ir visa mano giminė? Į kokių nors tolimesnių svečių klausimą „kieno darbo šis daikčiukas?“ – galėčiau atsakyti: Dievo tėvo ir mano tėvo“…