Kur slepiasi optimizmo paslaptys?

Po noro įteisinti įstatymą, jog mūsų radijo stotys transliuotų 35 proc. lietuviškos muzikos, pamąsčiau, jog reiktų ir iš teatrų pareikalauti 35 proc. lietuviškų pjesių, iš kino teatrų – 35 proc. lietuviškų filmų, iš knygų leidyklų – 35 proc. lietuvių autorių knygų, iš restoranų bei visų maitinimo įstaigų – 35 proc. lietuviško maisto. Galima dar visko prigalvoti. Tarp tų visų draudimų, ribojimų, pasiūlymų, leidimų pasimiršo pageidavimas, kad 50 proc. žinių mūsų informacinėse priemonėse būtų optimistinės. Juk optimizmas yra esminis emocinės gerovės elementas.

Kažkuris protuolis teisingai pasakė, jog optimizmas yra anaiptol ne koks nors kvailas džiūgavimas, kad esi ir aplink šilta, gražu ir gera, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmogiškumą. Be abejo, optimizmas nėra įsitikinimas, kad viskas bus gerai ir kad po nakties visada išaušta rytas. „Pesimistas mato sunkumų kiekvienoje galimybėje, optimistas – galimybių kiekviename sunkume“, – sakė Vinstonas Čerčilis. O Rėjus Bredberis paprasčiausiai apibūdino, jog optimizmas reiškia tik viena – galimybę elgtis optimaliai. Optimizmą galima apibūdinti dviem požiūriais: polinkis pastebėti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybę; filosofinis požiūris, pagal kurį egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visų galimų ir racionaliai sutvarkytas. Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. – genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus. Tad optimizmo reikia ir mokytis.a

Kaip pas mus būti optimistu

Užsieniečiai teigia, jog jiems sunkiausiai ištariamas lietuviškas žodis „žvaigždė“. Tie visi šnypštimai su š, č, ž, aišku, optimizmo nesuteikia. Sako, be šių sunkiai tariamų raidžių, Lietuvoje sunku būti optimistu dar ir todėl, kad oras tam netinkamas. Gaila, kad net orai, o ypač jų prognozės, šiandien neatneša optimizmo. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje Žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos Žemėje ir nematė. Nepasitenkinimą dėl prastų orų mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Mūsų mažas mėnesinis atlyginimas lygus mažam vakariečio savaitiniam atlyginimui. Tokiu atveju ir mes, ir jie vienodai skundžiamės. Yra paskaičiuota, jog, norint žmogui būti visiškai laimingam, reikia uždirbti 75 tūkst. Eur per metus. Pas mus irgi toks gali būti. Parduok butą, baldus, automobilį, papuošalus, turėsi tuos 75 tūkst. Eur ir galėsi būti laimingas.

Žvelgiant į šių dienų valdančiuosius, galima sakyti, jog ir tarp senovės lietuvių kunigaikščių irgi visko buvo, bet jie matė stiprią Lietuvą ir už tokią kovojo. Kur dingo tie didžiavyriai? Atrodo, jog jeigu pradėsime gyventi be korupcijos, subyrėsime. Seimo nariams žmonės, kurie randasi už Seimo sienų, nereikalingi. Iki naujų rinkimų. O per rinkimus – kaip projekte „Lietuvos balsas“: iškart girdi tik dainavimą, o tik vėliau pamatai žmones.

Rudenį norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę. Rudenį atgyja pranašai. Niūriomis dienomis norisi išgirsti šviesių ateities prognozių, laimės ir sėkmės pažadų. Sako, piniginėje reikia turėti „laimingąją monetą“ – tokia gali tapti pirmo atlyginimo moneta ar gauta iš gero žmogaus, likusi po gero sandėrio ir kt. Jos negalima išleisti, nešiokitės kaip turtus pritraukiantį talismaną.

Be to, tiems, kam šis metas nėra mielas, siūlau prisiminti Alberą Kamiu, kuris pasakė, jog ruduo – tai antrasis pavasaris. Optimistams pavydime vaikiškumo ir naivumo. Patys tokie būti negebame, tai ir pykstame ant optimistų. Netgi prie tokių žmonių būti ilgai negalime. Optimistų strikinėjimas iš laimės atrodo kvailas, beprasmis. O juk mes apskritai pamiršome džiaugtis. Pasaulis pilnas netikėtumų. Ir dažnai malonių.

Ar pesimistų daugiau negu optimistų?

Visad mąsčiau – daugiau. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl maloniai nustebau, išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pat arba geresnis nei dabartinis. Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje: beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.

Kur slepiasi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėti save.

Neseniai bulvare sutiktas draugas tarstelėjo įdomią ir netikėtą mintį. Anot jo, dėl visko gyvenime kalčiausi pinigai, melas ir puikybė. Anot jo, PMP. Sako, pinigai pagimdė melą ir jie tapo neatskiriami. O čia tuoj ir puikybė.

„Jei vyras nori išeiti – visiškai neverta jo laikyti. Tas pats galioja ir moteriai“, – susitikimuose su skaitytojais teigia legendinė austrų rašytoja Susanna Kubelka. Pritariu tai jos minčiai, nes dar kažkuris iš senovės išminčių yra pasakęs, jog jei bijai ką nors prarasti – prarask, tuo tada nebesikrimsi.

Į klausimą „Tai kas bus su Lietuva?“ atsakau viltingais žodžiais, nors prisimenu gydytojo ir paciento pokalbį.

Pacientas: „Gydytojau, ar aš pagysiu?“ Gydytojas: „Man ir pačiam įdomu.“

Sako, M. Mikutavičiui derėtų parašyti dainą apie du milijonus. Nors, geriau pagalvojus ir jei kalbėti apie visą pasaulį, mūsų vis tiek trys milijonai. Dar net šiek tiek daugiau. Taip ir gyvenam. Su blogomis nuotaikomis, kurias pateisiname. Klausi žmogaus: „Ar tu laimingas?“ „Laimingas“, – nusiminęs atsako šis.

Liūdesys yra tik stipri emocija, kurią jūs galite valdyti

Norint pataisyti nuotaiką, sako, nėra nieko geriau už garinę lietuvišką pirtį, tačiau ne visi ją turi. Todėl du kartus per savaitę, prieš einant gulti, prisileiskite 45 laipsnių karščio vonią ir sėdėkite karštame vandenyje 10 minučių. Tie, kuriems sunku, kuriuos kamuoja širdies negalios, apsišlakstykite galvą ir krūtinę šaltu vandeniu. Išlipę apsišluostykite, susivyniokite į lininę ar medvilninę paklodę, gulkite į lovą ir apsiklokite. O tuomet pagalvokite, ar prisimenate ką nors gero ir gražaus iš savo gyvenimo. Šis klausimas ypač dera pesimistams.

Mąstau, jog liūdesys irgi nėra jau taip blogai, nes tai tik sielos džiaugsmas, ir todėl užtenka bent kartą nusišypsoti ir jis pranyks. Liūdesys yra tik stipri emocija, kurią jūs galite valdyti. Vykite lauk liūdesį, depresiją, nes jie jums netinka. Ir ne laukite laimės, o kovokite dėl jos. Laukiant laimės, viskas taip ir pradingsta tame laukime.

Kas dažniau liūdi: moterys ar vyrai? Moterys sako, kad jos. Man, kaip vyrui, atrodo, kad vyrai. Moterys geriau skiria kvapus, geriau girdi, geriau mato naktį, greičiau pabunda. Vienoje anketoje pastebėjau, kad moterys, pasisakančios prieš Kovo 8-osios šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokių dovanų tą dieną lauktų.

Ko optimistiško norėtųsi palinkėti, baigiant šį tekstą?

Teisingiau maitintis. Būtent teisinga mityba kelia optimizmą. Nepirkite produkto, kuris turi sudėtį. Jeigu produkto sudėties nėra, labai gerai: kruopos yra kruopos, bulvės yra bulvės, agurkai yra agurkai, pomidorai yra pomidorai ir t. t. Kaip bebūtų keista, mėsa turėtų būti mėsa, bet štai sudėtį ji turi.

Ir paskutinis palinkėjimas tiems, kam vasara jau baigėsi ir įsigalėjo ruduo. Siūlau pagalvoti, jog ir jis prabėgs, po to žiema, o tada, žiūrėk, jau ir pavasaris.