Kur ir kam skirti paramą žemės ūkyje?

Po Europos Komisijos pateikto siūlymo dėl paramos Lietuvos žemės ūkiui 2021–2027 metais daugės diskusijų apie tai, kokia turi būti Lietuvos žemės ūkio ateitis ir kurios ūkio šakos turi būti skatinamos. Šalies ūkininkai turi pagrįstą teisę reikalauti didesnių išmokų Lietuvos žemės ūkiui, bet ne mažiau svarbu susitarti, kaip efektyviai tuos pinigus paskirstyti, o kova dėl europinių pinigų visgi atskleidžia neišnykstantį lietuvių nepasitikėjimą vieni kitais.

XXI amžiuje Lietuvos žemės ūkio problemos kitokios negu praėjusiame šimtmetyje. Seniau pagrindinis žemės ūkio tikslas buvo išauginti ar pagaminti produktų tiek, kad jų užtektų mūsų šalies gyventojams. Dabar grūdų Lietuvoje išauginama 2,5, galvijų auginama 3 kartus, pieno primelžiama 1,5 karto daugiau, negu reikia šalies gyventojų poreikiams patenkinti. Neapsirūpiname tik vaisiais, daržovėmis ir kiauliena, bet priežastys gana objektyvios. Tad ar dabar, kai lietuviškų grūdų eksportas du kartus viršija jų poreikį Lietuvoje, o eksportuojame žaliavą, bet ne galutinį produktą, tikslas gauti dar didesnį grūdų derlių turi ir toliau būti vienu svarbiausių šalies žemės ūkio politikos tikslų? Mūsų šalis bręsta ir mes greičiau ar lėčiau artėjame prie vakarietiškų gyvenimo standartų, todėl vis labiau reikia vertinti, ar, pavyzdžiui, didesnio grūdų derliaus siekis yra tvarus ilgu laikotarpiu ir ar nedaro neigiamos įtakos ekosistemai ir socialinei visuomenės aplinkai.

Tvarus žemės ūkio sektoriaus augimas nereiškia, kad šiame procese nebus nukentėjusių. Lietuvoje žemės ūkio veikla, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, vis dar verčiasi daug žmonių. Ūkininkaujančių skaičius mūsų šalyje neišvengiamai mažės, nes ši procesas yra pasaulinis. Keista, kad yra įsivaizduojančių, jog mažėjantis žemės ūkio veikla besiverčiančių asmenų skaičius nedarys įtakos migracijos rodikliams. Taip, blogai, kad Lietuvoje vidinę emigraciją iš kaimo į miestą nustelbia emigracija į užsienį. Tai jau mūsų pačių, t. y. visuomenės, problema. Bet pastarųjų penkiolikos metų sparti emigracija iš kaimo į užsienį nėra naujiena – dar 1913 metais iš Lietuvos į JAV emigravo 24 tūkst. lietuvių. Dauguma jų buvo kaimo žmonės. Kaip teigia Gediminas Kulikauskas savo knygoje „Lietuvio kodas“, tuomet dažnas lietuvis iš ūkininko šeimos verčiau emigruodavo, o ne mokydavosi naujo amato ir keliaudavo dirbti į miestą. Knygoje teigiama, kad ir prieš šimtą metų lietuvių ūkininkams sunkiai sekėsi kooperuotis dėl nepasitikėjimo vienas kitu. Per šimtmetį tendencijos nedaug pasikeitė.

Lietuvos valdžia turi daug svertų nustatydama kryptis, kuriomis turi vystytis žemės ūkis šalyje – 2017 metais nacionalinė parama kartu su ES išmokomis žemės ūkiui siekė 1 mlrd. eurų, o visos užaugintos ir pagamintos žemės ūkio produkcijos vertė šalyje buvo 2,6 mlrd. eurų. Kaip būtų galima efektyviau paskirstyti šias ribotas lėšas? Pirma, reikia nustoti stengtis duoti visiems po truputį. Ūkininkų finansiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje pelningai gali veikti tie tradicine žemės ūkio veikla besiverčiantys ūkiai, kurių valdomi plotai didesni negu 20 hektarų. Tad ir didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas 20–100 hektarų dirbantiems ūkiams stiprinti. Tačiau negalima paleisti vadžių ir sudaryti sąlygų didelių žemės ūkio grupių koncentracijai – reikiamą pusiausvyrą būtina išlaikyti. O ką daryti 100 tūkst. ūkininkų, kurie dirba iki 10 hektarų žemės? Anot Nobelio premijos laureato Jeane‘o Tirole'io, valstybė turi remti darbuotoją, o ne jo darbo vietą. Jeigu smulkūs ūkininkai neišgyvena iš dabar vykdomos įprastos žemės ūkio veiklos kelių hektarų plote, valdžia neturėtų skatinti jų verstis tokia veikla. Verčiau pasiūlytų priemonių, kad žmonės galėtų susirasti darbą ir jų pajamos būtų didesnės, mažiau kintančios, o valstybės tiesioginė parama mažesnė.

Antra, valdžia turi stengtis padėti susivienyti ūkininkams. Viena iš priemonių, galinčių sumažinti ūkininkų pajamų svyravimą, yra rizikos valdymo fondai, kurie, tikėtina, netrukus bus įsteigti ir Lietuvoje. Tačiau ūkininkų nepasitikėjimas vieni kitais vyrauja ir šiuo klausimu: nesusitariama nei kas, nei kiek turi mokėti, ir bijoma, kad vėl kažkas kažką apgaus. Valdžia turėtų ryžtingai įtraukti visus ūkininkus į šią draudimo schemą, įnešdama ir savo dalį, tačiau reikalaudama, kad ir patys ūkininkai pervestų įmokas į tokį fondą. Valstybės parama ūkininkams dėl nepalankių oro sąlygų turi likti, tačiau paramos gavėjai turi būti vertinami daug atidžiau (pavyzdžiui, kokia yra jų turto grynoji vertė, nes parama dabar gali būti skiriama ir turtingiems ūkininkams, kurie galėtų padengti nuostolius iš sukaupto turto), o pati parama turėtų labiau atitikti socialinę apsaugos funkciją. Reikia priminti, kad tradicinis grūdų auginimas, kai eksportas dukart viršija suvartojimą, yra komercinė veikla, o komercinės veiklos nuostolių valstybė neturėtų prisiimti.

Trečia, kaip ir prieš šimtmetį ūkininkai Lietuvoje daugiausia užsiima grūdų auginimu, nes tai tiesiog paprastesnis ir kol kas dar neblogą grąžą duodantis verslas. Pieno gamybos kratomasi, nes reikia įdėti daug darbo, nors pridėtinė vertė šaliai iš pieno produktų gamybos yra didesnė, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje pieno perdirbimo pramonė yra geriau išvystyta ir didesnė savo mastu negu grūdų perdirbimo veikla. Tiesa, patys pieno perdirbėjai nėra linkę investuoti į pieno gamybą, nors patys skundžiasi nepakankama pieno gamyba Lietuvoje. Tad valdžia, atsakinga už nacionalinių ir ES lėšų paskirstymą, didesnį dėmesį turėtų skirti, kaip skatinti pieno, o ne grūdų gamybą. Daugiau dėmesio reikėtų ir sodininkystei, daržovių auginimui, gyvulininkystės veiklai, kad būtų diversifikuotos ūkininkų pajamos.

Lietuvos ekonomikos ir socialinė struktūra, jeigu norime, kad žmonių pajamos būtų didesnės, turės ir toliau būti keičiama, o šio proceso metu dirbančių žemės ūkyje asmenų skaičius ir toliau mažės, tad migracija neišvengiamai vyks (mažesniu mastu), bet mūsų visuomenės tikslas, kad ji būtų vidinė, o ne išorinė. Valstybė negali palikti iš ūkininkavimo pasitraukusių asmenų likimo valiai, tačiau kaskart reikia įvertinti, ar patys žmonės pernelyg nesinaudoja valstybės pagalba. Nemažai regionų nedarbas yra gana didelis, tačiau atrasti žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams norinčių dirbti tampa vis sudėtingiau. Galiausiai XXI amžiuje turėtume kalbėti tik apie tvarią žemės ūkio veiklą. Būtent jai valdžia turėtų skirti didžiausią dėmesį skirstydama lėšas.