Kur ieškoti kaltų dėl nesėkmių Ukrainos fronte?

Politinės, karinės pergalės turi daug tėvų. Tik pralaimėjimai visada lieka našlaičiai. Regis, yra tokia patarlė.

Ukraina dar nepralaimėjo karo prieš 2022 m. vasario 24 d. agresiją pradėjusią Rusiją. Tačiau šiemet vasarą pradėta jos kariuomenės kontrpuolimo operacija šiandien jau yra aklavietėje. Tą pripažįsta visi – ukrainiečiai, rusai, NATO sąjungininkai.

Atsakomybės už nesėkmę nenori pripažinti Kyjivo politikai ir karo vadai. Praėjusią savaitę Ukrainos Aukščiausiosios Rados valdančiosios partijos „Liaudies tarnas“ frakcijos lyderis Davydas Arakhamija ėmė viešai postringauti, esą pačioje karo pradžioje Stambule vykusios Kyjivo bei Maskvos atstovų derybos puikiai vystėsi, tačiau jų sėkmę sujaukė tuometis britų premjeras Borisas Johnsonas, įtikinęs politinę Ukrainos vadovybę kariauti ligi pergalingos pabaigos.

Ukrainos kariuomenės vadas generolas Valerijus Zalužnas britų žurnale „The Economist“ kiek anksčiau paskelbė esė žanro kūrinį, kuriame nurodė, kad jo vadovaujamos kariuomenės atakos nesėkme baigėsi dėl nepakankamo kiekio ginkluotės, kurios nepatiekė Vakarų šalys, anksčiau žadėjusios konkrečią paramą. Koją kišo ir tas sunkus laikotarpis, kai Vakarai neproduktyviai diskutavo apie galimybę ukrainiečiams atsiųsti ne pačios paskutinės kartos aviacijos. Esą visos karinės operacijos, kurias Vakarų šalys, pirmiausia JAV, vykdė per paskutinį pusamžį, buvo grindžiamos absoliučiu oro pajėgų pranašumu, lyginant su oponentais, o Ukrainos atveju sprendimas dėl karo lėktuvų nepaaiškinamai užstrigo. Dėl ko ukrainiečių kariai į ataką prieš Rusijos kariuomenę ėjo tik sausumos pajėgomis, dėl ko patyrė ir didesnių nuostolių, ir pasiekė menkesnių laimėjimų.

Amerikiečiai šioje diskusijoje taip pat neliko skolingi. „The Washington Post“ anonimiškumu prisidengę JAV pareigūnai analizavo ukrainiečių sąlyginai nesėkmingos
2023-iųjų kampanijos priežastis, badydami pirštais į Kyjivo vadovus (labiausiai į gen. Zalužną), esą ten nebuvo įsiklausyta į JAV kariškių patarimą visas sukauptas pajėgas telkti galingam smūgiui pagrindine kryptimi į svarbų transporto mazgą Melitopolyje. Ukrainiečių kariuomenė galų gale vykdė puolimą iškart trimis kryptimis, o tai sumažino ginkluoto kumščio efektyvumą.

Maža to, pačioje Ukrainoje prasidėjo bene galingiausios nuo karo pradžios politinės diskusijos apie tai, esą prezidentas Volodymyras Zelenskis turįs autokratinių užmojų, labai įtikėjo nežinia iš kur atsiradusiais savo karo stratego gabumais. Todėl kišasi į vadovavimą kariuomenei, niekina kariuomenės vadą gen. Zalužną ir proteguoja sau patinkančius kitus karvedžius, taip pat kelia visiškai absurdiškas kariniu požiūriu idėjas. Nes numano siekti antros prezidento kadencijos, o legendiniu didžių lūkesčių paverstas gen. Zalužnas jam vaidenasi kaip pagrindinis konkurentas galimuose rinkimuose.

Panašu, kad visas šis diskursas kelia didžią neviltį ne tik Kyjive, Ukrainoje, bet ir Vakaruose. Europos šalys pripažino, kad iš prieš keletą mėnesių Ukrainai duoto pažado – pagaminti ukrainiečių kariuomenei
1 mln. artilerijos sviedinių – virto 300 tūkst. vienetų šnipštu. Europos šalyse nėra tokių gamybos galimybių, o norint į jas investuoti, būtinos didelės lėšos, kurių ypač dabartinės ūkio padėties sąlygomis (nemažoje dalyje Europos šalių fiksuojamas ekonomikos nuosmukis) niekas nesiryžta. Nors yra tvirtinančiųjų, kad valstybinės investicijos į ginkluotės pramonę galbūt pagyvintų ir ūkio dinamiką.

JAV Kongrese stringa finansinės ir karinės paramos paketas. Buvo skelbiama, kad į Amerikos parlamentarus šią savaitę kreipsis V. Zelenskis, tačiau toks anonsas netikėtai buvo atšauktas. Ar yra taip, kad pats Ukrainos prezidentas supranta, kad jo per
pusantrų metų susikurta magija kažkur sklaidosi?

Ukraina tuo pačiu metu patiria mobilizacijos sunkumų. Nuo šaukimo į kariuomenę esą slapstosi 3–4 mln. vyrų. Tik dabar pradedama galvoti apie specialių gynybos įtvirtinimų fronte rentimą ir nacionalinės ginklų pramonės atgaivinimą. Nors visai neseniai V. Zelenskis pranešė apie tai, kad Ukrainos pramonė tuojau ims masiškai gaminti toli nuskrieti galinčias raketas, tačiau šis jo pareiškimas kai kuriems gynybos ekspertams pasirodė labiau panašus į šamanišką užkeikimą, o ne tikrovę.

Akivaizdu, kad Ukrainos laukia itin sunki žiema. Ne tik tiesiogine, bet ir visomis įmanomomis perkeltinėmis prasmėmis.