Kuo gali padėti gatvės darbuotojai

Gatvėje su jaunimu Alytuje dirbama jau trečius metus, bet ne visi žino, kas tai yra.

Gatvės darbuotojai Alytuje jau kurį laiką stengiasi kurti abipusiu pasitikėjimu grindžiamus santykius su jaunais žmonėmis, leidžiančiais laiką gatvėje. Vietose, kur dažniausiai renkasi jaunimas, organizuoja įvairią sporto, meno ar kitą saviraiškos veiklą, taip pat veiklą, didinančią jaunuolių sąmoningumą žalingų įpročių ir nusikalstamumo prevencijos klausimais. Atsižvelgiant į jaunimo poreikius per individualius ar grupės pokalbius, kitų formų veiklą teikiama įvairi informacija apie medicinines, psichologines, socialines ar kitos pagalbos galimybes, jaunuoliai įtraukiami į savanorystę miesto organizacijų ar kitų įstaigų organizuojamuose renginiuose. Šiuo metu su jaunimu gatvėje dirbama Alytaus Kurorto, Senamiesčio ir Dainavos seniūnaitijose. Jos pasirinktos visų pirma dėl didelės jaunimo, leidžiančio laiką gatvėje, koncentracijos. Su jaunimu dirba 2 gatvės darbuotojai.

Socialinė darbuotoja Rasa, dirbanti su jaunimu gatvėje, pasakoja: „Alytuje gatvės darbas su jaunimu nėra naujas, bet gatvės darbuotojai, pasakodami apie savo darbą dažnai išgirsta klausimą: „Kur Alytuje yra gatvės jaunimo, t. y. gatvėje laiką leidžiančio jaunimo?“. Daugumai visuomenės narių atrodo, kad neužsiėmusio jaunimo problema susijusi tik didžiausiaisiais miestais, o provincijoje, kur atrodytų „visi viską apie vieni kitus žino“, tai neaktualu. Ir šio miesto žmonės patiria bendras globalaus pasaulio problemas: nykstant branduolinėms šeimoms (kuriose gyveno ir seneliai) ir mažoms bendruomenėms, kaimynystėms (nors jų yra daug, sukurtų dirbtinai), kai tame pačiame name gyvenantys kaimynai jau ne tik nesusitinka, bet ir vienas kito nemato, mažėja natūrali pagalba šeimai, asmeniui. Be to, gyvenant provincijoje dar daug baimių, stereotipų: „jei pasipasakosiu apie problemas šeimoje, darbe, mokykloje, turėsiu tik problemų...“ – taip dažnas mąsto. O jeigu jau nebijau ir suprantu, kad reikia kažką keisti, tai kur Alytuje rasti gerų specialistų? O jeigu jau radau gerą psichologą, kai jis dirba tame pačiame darbe, mokykloje, kaip juo pasitikėti? Neradusi atsakymo į šiuos klausimus, dažna šeima lieka be pagalbos, sukasi savo problemų, priklausomybių ar darboholizmo rate, o vaikas ar jaunuolis, neradęs jaukumo ir dėmesio savo šeimoje, renkasi gatvę, tiksliau tokius pačius žmones. Be to, gatvėje, jeigu tau pasiseks, gali tapti ir lyderiu, visai „šauniu“ vaikinu ar mergina... Kai dirbau socialine darbuotoja su nuteistaisiais, girdėjau ne vieną panašią istoriją, kaip viskas prasidėjo nuo gatvės. Nuo gatvės laisvės iki kalėjimo nelaisvės taip arti... Jaunuolis(-ė) taip ir išgyvena: mokykla – gatvė, gatvė – mokykla, žinoma, dar nakvynė namuose. Kai kurie gatvėje sutikti jaunuoliai pakeitė ne vieną mokyklą, bet niekas nuo to nepasikeitė (tik kiti mokytojai dabar kenčia blogą jo elgesį). Kai kurie (tikriausiai nesuklysiu, dauguma tėvų) net nenutuokia, kur jų vaikai po mokyklos... Kai kurie susigriebia: neseniai vienas jaunas tėvas ieškojo savo nepilnametės dukros vienoje iš tokių jaunimo susibūrimo vietų, ją čia rado...

Kiek teko susipažinti su jaunuoliais iš gatvės, priežasčių, kodėl taip nutinka, yra daug. Galima paminėti keletą svarbesnių. Tai šeimų socialinė atskirtis dėl skurdžios materialinės padėties. Tokios šeimos yra linkusios sudaryti uždaras bendruomenes, su uždaromis kiemo aikštelėmis, uždaru auklėjimu, savomis taisyklėmis. Taip pat priežastis yra vieno ar kelių šeimos narių emigracija, buitinis alkoholizmas, vaikų nepriežiūra, motyvuotų jaunuolių ir jų tėvų nemokamų laisvalaikio praleidimo centrų stoka (vadinamasis motyvuotas šeimų, jaunuolių užimtumas). Tai keletas esminių priežasčių, kurios priverčia jaunuolį didžiąją dienos laiko dalį būti gatvėse ir namų laiptinėse, parkuose, landynėse – tokiu būdu atsiranda pavojingas gyvenimo tarpsnis su savo taisyklėmis, problemomis, iššūkiais. Aš tikiu, kad savo buvimu gatvėje tapsime tarpininkais tarp socialinės atskirties skirtumų, kelsime jaunų žmonių sąmoningumą. Padėsime jiems bandydami sumažinti žalą, kurią jie patiria, vienaip ar kitaip neteisingai elgdamiesi, neteisingai pasirinkdami. Jaunas būdamas ir pats gatvėje praleisdavau daug laiko, man ši veikla asocijavosi su paauglyste, su griežtų taisyklių ir kontrolės nebuvimu.

Stalo teniso žaidimas, kuris padeda

Su VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro pagalba (ačiū direktoriui Tomui Stupuriui) ir mūsų gatvės darbuotojų iniciatyva pirmame sporto komplekso aukšte su jaunuoliais iš gatvės sumontavome teniso stalą. Tai tapo ypatingu jaunuolių traukos centru. Čia jaunuoliai ugdo reakciją, sportinį pajėgumą. Ši priemonė tapo įrankiu išreikšti savo jausmus, suprasti, nagrinėti savo veiksmus, kokių pasekmių būna po tam tikrų įvykių, poelgių. Visas šis bendravimas „prie stalo“ suteikia dideles galimybes jaunimui atsiskleisti fiziškai, bendravimo metu geriau vieni kitus pažįstame. Gatvės darbuotojui Adui anksčiau yra tekę žaisti šią sporto šaką ganėtinai ilgai ir jis šia patirtimi dabar mielai dalijasi su jaunuoliais. Iš tiesų atgarsis buvo toks, kad jaunimas pradėjo vadinti „treneriu“, ir klausinėti, kada vyksta treniruotės. Vieno jaunuolio iš gatvės tėvas labai apsidžiaugė, kad Alytaus sporto ir rekreacijos centre atsirado tokio pobūdžio jaunimo užimtumas, nes ir jam pačiam labai norėjosi prisijungti prie šio žaidimo. „Be to, man ši veikla atrodo labai prasminga, matau, kad Alytuje yra gatvės darbo poreikis, gatvės darbuotojų pagalba sukuriami motyvuoti nemokami maži laisvalaikio praleidimo centriukai“, – sako gatvės darbuotojas Adas.

Kuo jaunuoliui, leidžiančiam laiką gatvėje, gali padėti gatvės darbuotojas?

Pasak gatvės darbuotojos Rasos, esame čia tam, kad būtume su jaunuoliu, kuris jaustų, kad yra ne vienas, kad rūpi, kad jis YRA, nėra nematomas (dėl to atsiminti vardą, kreiptis vardu yra labai svarbu). Kai vienoje iš jaunimo susibūrimo vietų (Sporto ir rekreacijos centre Dainavos seniūnaitijoje) pradėjome ateiti reguliariai du kartus per savaitę, siūlydami konkrečią veiklą – stalo teniso žaidimą, ne vienas iš jų patys klausia: „Kada ateisit kitą kartą?“ Kartais jie dingsta, atsiranda kiti, tie dingsta, anie vėl sugrįžta... Nesame svetimi, baimės, kad jie mūsų neįsileis į savo „laisvą plotą", nepasiteisino, žinoma, bendraujame su jais tiek, kiek jie leidžiasi, stengdamiesi nemoralizuoti, neperžengti jų ribų... Gatvės darbas kitoks, negu dauguma kitų darbų: čia nieko nesuplanuosi, nežinai, bus jaunimo ar nebus, kiek bus, ką jis norės veikti ir t. t. Tai ir savęs pažinimo mokykla: atrandi naujų talentų savyje, improvizuoji (kolega Adas buvo Kalėdų Seniu, aš – Snieguole), mokaisi iš savo klaidų: padarai kokią klaidą, taip greit neištaisysi, jaunuolis jau pasigavo tavo silpną vietą... O juose ieškome jo stiprybių: kuo domisi, ką moka geriausiai (nors kartais jis nieko nenori, nežino, ką moka), mūsų gatvės darbuotojų užduotis – jį įtraukti... Nors dažnai tiesiog būti kartu, žaisti kartu... Vasarą ir rudenį bendravome jaunimo pamėgtoje vietoje – šalia Dainavos multifunkcinio stadiono, prie Dzūkijos mokyklos, kartu žaidėme krepšinį, futbolą, ėjome kartu į miesto stadioną stebėti futbolo varžybų, dalyvavome kitoje veikloje. Su Senamiesčio seniūnaitijoje (kavinėje „Spotas“, Miesto sode, prie Laisvės angelo), Kurorto seniūnaitijoje (prie Dailidės ežerų) besirenkančiu jaunimu dalyvavome įvairioje savanoriškos veikloje, žygiuose, organizavome edukacinę-prevencinę veiklą ir kt.

Su kokiais sunkumais, iššūkiais susiduria gatvės darbuotojai?

Rasos manymu, sunkiausia, kai turi palikti vieno rajono jaunimą ir eiti į kitą, nes prie jaunimo natūraliai prisiriši: rūpi, kaip jie toliau gyvena... Bet, žiūrėk, sutinki vieną, kitą jaunuolį iš gatvės, jau pradėjusį lankyti Alytaus miesto bendruomenės atvirą jaunimo centrą, ir galvoji – gal tai tavo darbo rezultatas: jis jau ne gatvėje, o tikslingai jaunimo darbuotojų įtrauktas į veiklą...“. Kita vertus iš jaunimo visada yra ko pasimokyti. „Mokome juos, bet iš jų nemažai taip pat gauname.“