„Kunigystė – (…) Dievo dovana ir malonė“

Per Trijų karalių išvakares Širvintų parapijos bendruomenė šventė klebono, Širvintų dekanato dekano Leono Klimo penkiasdešimtmečio jubiliejų bei kunigystės dvidešimtpenkmetį. Šiandieną gerbiamas sukaktuvininkas dalinasi mintimis apie nueitą kelią, kunigystės misiją ir pašaukimą.

– Gerbiamasis dekane, iš kur esate kilęs, kur Jūsų giminės šaknys?

– Gimiau ir augau Krosnoje, Lazdijų rajone. Šeimoje buvome penki vaikai. Su broliu dvyniu esame vyriausi, po to gimė trys sesės. Mama ir šiandien tebegyvena Krosnoje, brolis įsikūręs Lazdijuose, viena sesuo Kaune, dvi kitos gyvena užsienyje. Buvome auklėjami katalikiškai, teko patarnauti bažnyčioje. Džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje nebuvo spaudimo mokiniams dėl bažnyčios lankymo. Vienintelė pionierių vadovė buvo labai aktyvi agitatorė, kiti mokytojai su direktoriumi priešakyje stebino tolerancija ir supratingumu. Mokydamasis Krosnos vidurinėje mokykloje, kurią baigiau prieš trisdešimt dvejus metus, 1986 metais, mąsčiau apie miškininko profesiją, planavau studijas tuometėje Kauno žemės ūkio akademijoje. Dievo valia atsidūriau ne akademijoje, o kunigų seminarijoje.

– Kas lėmė apsisprendimą?

– Dėl kunigystės pasirinkimo yra sukurta visa eilė stereotipinių priežasčių, deja, man nei viena netinka, – šypsosi dekanas. – Nespaudė nei tėvai, nei parapijos klebonas, nebuvo ir nusivylimo nelaiminga meile. Mano tėvai buvo labai tolerantiški, nei vienam vaikui nedarė jokio spaudimo, kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Prisiminkime Šv. Rašto žodžius: „Ne jūs mane pasirinkote, aš jus pasirinkau“. Tai visiškai atitinka mano atvejį, buvau pašauktas Aukščiausiojo tarnystei ir esu laimingas Jam tarnaudamas jau ketvirtį amžiaus.

– Kokia buvo kelio pradžia?

– 1992 metų sausio pirmąją buvau įšventintas ir paskirtas vikaru Elektrėnų bažnyčioje. Ten tarnavau aštuonis mėnesius, tada paskyrė klebonauti į Paparčių parapiją Kaišiadorių rajone. Po metų Vyskupas paskyrė į Punios parapiją, Alytaus rajone. Po trejų metų vėl grįžau į Kaišiadorių rajoną – dešimt metų klebonavau kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje – Žasliuose. O nuo 2006 metų esu Širvintų parapijos klebonas ir dekanato dekanas. Gegužės mėnesį bus vienuolika metų, kai darbuojuosi čia...

– Širvintų krašto dar nepažinojote. Kokia buvo pradžia?

– Turiu pasakyti, kad prieš atvykdamas čia, girdėjau, kad tai sunki parapija, jos žmonės pikti, negeri ir nesukalbami. Labai džiaugiuosi, kad tai buvo tik nepagrįsti gandai, kurie visiškai nepasitvirtino. Nuo pirmųjų dienų čia pasijutau savas ir žmonės tikrai geri. Tą patį galiu pasakyti ne tik apie Širvintų, bet ir Bagaslaviškio, Krikštėnų, Zibalų ir Šešuolėlių parapijų tikinčiuosius.

– Ar nesunku aptarnauti tris parapijas?

– Tokių klausimų nekyla. Šiuo metu padėtis tokia, kad trūksta kunigų, todėl retas kunigas turi galimybę dirbti vienoje parapijoje, tenka aptarnauti dvi, ar net tris, tokia šiandien realybė. Kunigystė yra pašaukimas, dirbtinai čia nieko nepritrauksi. Visame pasaulyje tai jaučiama, bažnyčios yra uždaromos, net parduodamos – tokia šių dienų realybė. Lietuvoje, ačiū Dievui, bažnyčios neuždaromos ir neparduodamos. Tikinčiųjų rūpesčiu jos prižiūrimos ir išlaikomos. Daug žmonių išvažiuoja, parapijų bendruomenės mažėja, gyventojų pajamos nedidelės – lieka viena išeitis, kai vienas kunigas aptarnauja kelias parapijas.

– Bet tos parapijos, kur kunigas tik kartais atvažiuoja, lieka tarsi nuskriaustos?

– Sutinku, taip yra. Ir parapijiečiai dažniausiai labai nori turėti savo kleboną, kurį gali bet kada surasti, pasikalbėti. To labai reikia ne vienam. Ne veltui sakoma, kad gydytojas gydo kūną, o dvasininkas – sielą, jis privalo išklausyti kiekvieną, rasti paguodos žodžius. Deja, šiandien, kaip jau minėjau, kunigų labai trūksta ir bendravimo galimybių mažėja. Dėl to labai gaila.

– Turite rasti laiko ir dekano pareigoms...

– Be abejo, reikia. Tenka perduoti parapijoms iš vyskupijos gaunamą informaciją, kartą per metus vizituoti parapijas, yra ir kitokios veiklos.

– Minėjot, kad bažnyčios išlaikymas nėra lengvas. Kokios ir iš ko sulaukiate pagalbos?

– Už finansinę paramą esu dėkingas rajono merei Živilei Pinskuvienei, Administracijos direktorei Ingridai Baltušytei-Četrauskienei bei rajono tarybai. Dėkoju verslininkams. Bet ypatingai esu dėkingas parapijiečiams bei visiems geros valios žmonėms, kurie maldomis, aukomis ir darbais prisideda prie bažnyčios gerovės.

– Neteko girdėti Jūsų agituojant už partijas ar atskirus politikus...

– Tiek bažnyčios hierarchų, tiek mano asmenine nuomone, dvasininkija neturi užsiimti agitacija. Viskas, ką aš, kaip ganytojas, galiu padaryti, tai paraginti balsuoti, nes tai yra pilietinė pareiga. O už ką balsuoti renkasi pats pilietis.

– Grįžkime prie kunigystės ir pašaukimo. Daug kalbama apie celibatą, teigiama, kad tai bereikalingas žmogaus prigimties suvaržymas, bereikalingas aukojimasis. Kokia Jūsų nuomonė?

– Moderniame XXI amžiuje kai kam atrodo, kad bažnyčia yra per daug konservatyvi, iš to ir kyla tos abejonės. Kunigystė nėra auka, o Dievo dovana ir malonė, duodama jaunam žmogui. Pasirinkdamas kunigystę, pasirenki ir jos nuostatas, taip pat ir celibatą. Manau, kad kunigas, turėdamas šeimą, mažiau laiko ir dėmesio galėtų skirti parapijos ir jos narių reikalams, nes jo daugiau reikėtų šeimai ir vaikams. Kita vertus, jei kunigo vedybinis gyvenimas nenusisektų, kokį pavyzdį jis parodytų parapijiečiams, kaip galėtų auklėti kitus? Ko gero, ir tikintiesiems, bent jau daliai jų, patogiau bendrauti su nevedusiu kunigu. Man nekilo ir nekyla abejonių dėl celibato ir jo reikšmės. Manau, tie, kuriems jis nepriimtinas, nesirenka kunigystės. Kiekvienam savo.

– Pabaigai – ganytojiškas žodis parapijiečiams...

– Mano, kaip žmogaus, kaip kunigo, kaip patrioto, noras, kad nebūtume susipriešinę, kad vienas kitam parodytume daugiau gerumo, atlaidumo, gailestingumo. Be artimo meilės, nebus ir Dievo meilės. Prisiminkime Šv. Raštą: „Kaip tu gali mylėti Dievą, kurio nematai, o pykti ant žmogaus, kurį matai ir pažįsti?“

Norėtųsi, kad tikintieji dažniau prisimintų Bažnyčią, ne tik prispaudus reikalui, kad neužmirštų, jog sekmadienis yra ne tik poilsio, bet ir padėkos Dievui diena, bažnyčios lankymo diena. Lai kiekvieną lydi Dievo malonė ir palaima. Būkime vieni kitiems gerumo ženklu.