Kultūros atlaidai po Žemaitiją

Mes, Gargždų Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai, kovo pabaigoje išsiruošėme į kelionę po Žemaitiją. Aplankėme trijų kaimyninių rajonų – Kretingos, Skuodo ir Mažeikių – įžymias vietas.

Mūsų 50 žmonių grupė liko patenkinta išvyka, tad norime ne tik pasidalinti įspūdžiais, bet pakviesti ir kitus pakeliauti panašiais maršrutais. Gi artėja kelionių sezonas!

Kadras, vertas milijono!

Iš Gargždų sukame Kretingos rajono link. Nasrėnuose pasveikiname Palangos Juzę, prisimename M. Valančiaus indėlį į tautos kultūrą. O štai ir Salantai. Rodos, nedidelis miestelis, tačiau turi puikų informacinį centrą, kur du jauni žemaitukai gimtąja tarme porina visą tiesą apie apylinkių riedulynus, gyvūniją, dvarus, žmones... Verta čia užsukti, paklausyti.

Skuodo garsenybė – Barstyčių akmuo (Puokės akmuo). Taip ir norisi prisiglausti prie šio galiūno, pajausti šaltą jo didybės energiją, o jei pavyks ant jo keteros užsiropšti – tai bus kadras, vertas milijono!

Raktas į sielą

Gilų įspūdį paliko susitikimas su Barstyčių kunigu Antanu Beniušiu Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje. Kunigas supažindino su miestelio ir bažnyčios istorija ir dovanojo tokią šventę, kuri sujaudino kiekvieną. Šioje bažnyčioje krikštyta mūsų universiteto tarybos pirmininkė Janina Skulskienė. Kunigas iškilmingai atnaujino jos Krikšto sakramentą ir įteikė Krikšto liudijimą.

Netikėta ceremonija sujaudino visus, o universiteto tarybos narės Reginos Mockutės lyrinė daina apie gimtuosius namus širdyje žadino vaikystės prisiminimus, tad nenuostabu, kad teko ir ašarą nubraukti.

Ačiū kunigui Antanui Beniušiui už bendrą maldą, už šventę, už palaiminimą.

Praeities ir dabarties sandūroje

Seda – jaukus žemaičių kampelis. Pravažiuojame Vytauto Mačernio vardo gimnaziją, prisimename poeto tokį trumpą, bet prasmingą gyvenimą. Kiek plačiau pakalbame apie Antano Baranausko veiklą, jo meilę Karolinai Praniauskaitei. Kažkas pasiūlo prisiminti „Anykščių šilelį“. Pabandome ir beveik trečdalį poemos „iškapstome“ iš atminties.

Renavo dvaras – mažeikiškių pasididžiavimas. Gaila, atvykome šiek tiek per anksti – nėr žibučių... Sako, jos pražys tik po poros savaičių, o tada tikrai bus „mėlyna mėlyna akyse, ore ir danguj. Vaikštome parko takais, menių labirintais. Mes ir lauktuvių atvežėme baronui Feliksui Rene (vok. Rӧnne) – mat, XIX amžiaus pabaigoje jis valdė Gargždų dvarą, o brolis Antanas Rene šeimininkavo Renave. Mūsų šokėjos sušoko kompoziciją „Gražūs Gargždai“. Šis šokis – tai tarsi jungtis tarp praeities ir dabarties: XXI amžiaus senjorai šoka baronui, kuris XIX amžiaus pabaigoje rūpinosi Gargždų krašto žmonių gyvenimu.

Židikai – nedidelė Latvijos pasienyje prisiglaudusi gyvenvietė. Čia paskutinius gyvenimo metus praleido Šatrijos Ragana, rašytoja, švietėja, mokytoja.

Keistuolių žemė

Vėl grįžtame į Skuodo rajoną. Stabtelime Izidoriaus Navidansko botanikos sode. Stebimės ir gėrimės žmogaus rankų ir širdies darbo vaisiais. Medžių įvairovė, tvenkinių atsiradimo paslaptys, akmuo, menantis trumpas poilsio valandėles...

Ir kiek tokių keistuolių mūsų žemėje! Vienų stichija – akmuo, kitų – medis, molis, paukštis... O ką gali rašytojo žodis!

Garsus Šmitos šaltinėlis, esantis Aleksandrijos seniūnijos teritorijoje. Pagarbiai artinamės prie paslaptingos versmės, tikime visagalio interneto išmintimi, bet klausome iš tų vietų kilusios Birutės Palubinskienės pasakojimų, atsitikimų apie šios versmės vandens gyvybinę galią.

Jau priklauso pavakariai

Būti Skuodo rajone ir neaplankyti pirmosios lietuvių gyvenvietės – gėda. Apuolė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 853 metais. Šiose vietose reikia pabūti, pajausti čia gyvenusių žmonių dvasią. Rašytojo R. Granausko žodžiai verčia daug ką apmastyti: „Kai gyvensit po mūsų, vaikščiosit po mūsų, sėsit ir pjausit po mūsų, dainuosit ar verksit po mūsų, kai mirsit po mūsų – Neužmirškit mūsų.“

Draugiškai pasistiprinę prieš paskutinį kelionės „objektą“ pastebime, kad pavakariai tikrai priklauso – gandrų jau pilna žemaičių sodybose!

Pavažiavę kelis kilometrus nuo Apuolės, Užduobės kaime, surandame prie Bartuvos upelio prisiglaudusį Šv. Marijos lurdą. Degame žvakutes, giedame giesmes, dėkojame už kelionės įspūdžius, už šiltą bendrystę...

Vakarėja, sukame gimtųjų namų link. Ir norisi padėkoti Likimui, apgyvendinusiam mus pačiame gražiausiame žemės kampelyje – Žemaitijoje.