Kuklioji akmeniškė – Pasaulio teisuolė

Akmenėje 1894 m. gimusi ir 1970 m. Cormeilles-en-Parisis senelių namuose prie Paryžiaus mirusi Ona Šimaitė garsi tuo, kad gelbėjo žydus Antrojo pasaulinio karo metu. Šiaulių apskrityje jos vardas prisimenamas retai, pavardę tegalima perskaityti prie Vilniaus universiteto esančioje paminklinėje lentoje, jos vardu pavadinta ir gatvė. Kukli Akmenės krašto dukra niekada nenorėjo būti šlovinama, tačiau jai už išgelbėtą gyvybę dėkingos dešimtys žydų šeimų.

Su meile plovė utėlėtus drabužius

Pastaruoju metu apie O. Šimaitę rengiamos laidos, o Rimantas Stankevičius yra išleidęs knygą „Gyvenusi tautos himno dvasia“. Jeruzalėje, žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimo alėjoje, Onos garbei yra pasodintas medelis.

Gimusi Akmenėje, besimokiusi Rygoje ir Maskvoje, dirbusi Kauno, vėliau – Vilniaus bibliotekoje, ji mokėjo kelias užsienio kalbas: lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, latvių ir prancūzų.

Ph. Friedmano 1957 m. Niujorke buvo išleista knyga „Their Brothers Keepers“, o jos dalyje „Moters širdis“ buvo aprašyti Onos nuveikti darbai.

Antrojo pasaulinio karo metais nacių užgrobtoje Europos teritorijoje buvo apie 8 mln. 300 tūkst. žydų. 6 mln. žuvo, sunaikinti nacių, tačiau apie milijoną jų išliko. Nemažai žydų buvo išgelbėti Lietuvos žmonių, tarp kurių buvo ir O. Šimaitė.

Anot šaltinių, vaikystėje Ona turėjo daug draugų ir bendraklasių žydų, o jos senelis, plačių pažiūrų žmogus, mokė mergaitę žmones vertinti objektyviai, nesilaikyti fanatiškos iškreiptos vizijos ir antisemitizmo.

Antrojo pasaulinio karo metais Ona jau dirbo Vilniaus universitete ir nusprendė pralaužti žydų geto sienas. Ji sugalvojo planą, kaip patekti į geto teritoriją: kreipėsi į vokiečius, prašydama leisti lankytis gete ir atsiimti knygas iš jaunų studentų žydų, kurias jie esą yra pasiėmę iš universiteto bibliotekos.

Taip moteris pradėjo vaikštinėti po geto teritoriją ir pradėjo siūlyti žydams pagalbą. Tuo pačiu ji ieškojo ir draugų lietuvių, kurie galėtų priglausti ir slėpti savo namuose žydų vaikus, kuriuos padėdavo pagrobti iš geto.

Žinoma, ne visi sutikdavo talkinti Onai, tačiau jei kuris sutikdavo vaiką ar suaugusį žydą priglausti, moteris gaudavo suklastotų dokumentų. Ji taip pat nešdavo maisto žydams, net ginklų ir šaudmenų.

Šaltiniuose galima rasti informacijos, kad dokumentai kainavo nepigiai – net 3 tūkst. markių, tačiau žydų gelbėtoja, draugų padedama, sugebėdavo tų pinigų gauti.

Publikacijose randama ir liudijimų, kad Ona valgė tiktai bulves, kopūstus, naudodamasi savo maisto kortele, o visa kita: duoną, kruopas, marmeladą, truputėlį margarino ir sūrio – siuntė į getą. Ji siekė išsaugoti žydų tautos kultūrą, tad slėpė knygas ir rankraščius savo bute. Be to, žydai, kurie slėpėsi įvairiose apleistose vietose mieste, atnešdavo jai savo purvinų utėlėtų drabužių, o ji juos su meile plaudavo ir lygindavo.

1942 m. balandį moteris įspėta, kad gestapas ją ima įtarti, tačiau to nepaisė. 1944 m. Oną sučiupo gestapas. Moteris buvo kankinama, draugų neišdavė, todėl buvo nuteista mirtimi. Universitetui papirkus aukštą pareigūną, mirties nuosprendis buvo sušvelnintas, bet Ona išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą, o vėliau – į stovyklą Pietų Prancūzijoje. Čia ją, vos gyvą, išlaisvino jungtinės pajėgos.

Pasitiko gausus būrys

Prancūzijoje moteris gydėsi ligoninėje, o vėliau ėmė dirbti indų plovėja viename restorane. Lietuvos žydų sąjunga Amerikoje jai siūlėsi padėti, bet kukli moteris atsisakė – nuvyko į Paryžių ir susirado skalbėjos darbą skalbykloje, vėliau – lėlių siuvėjos ir pagaliau bibliotekininkės darbą.

Vis tik keli jos „vaikai“ ją susirado. Kreipdamiesi į ją kaip į mamą, kvietė atvykti į Izraelį. Galiausiai Ona sutiko ir į Izraelį nuvažiavo 1953-iaisiais. Gausus būrys žmonių ją sutiko gėlėmis ir plojimais, o Izraelio vyriausybė paskyrė pensiją.

„Enciklopaedia Judaica“ („Žydų enciklopedija“) teigiama: „Tik keletas lietuvių individų nacių laikais ištiesė pagalbos ranką žydams, nepaisydami mirtino pavojaus, kuriam jie save pasmerkė. Kaune tarp tų, kurie gelbėjo žydus, buvo: I. Kutorgienė, P. Mažylis, rašytoja Sofija Čiurlionienė, kunigas Paukštys, vienuolė Ona Brokaitytė ir operos dainininkas Kipras Petrauskas. Vilniuje Ona Šimaitė ištiesė pagalbos ranką, tuo tarpu Šiauliuose advokato Venclausko dukra, poetas Jankus, kunigas Lapis, buvęs meras Saneckis (matyt, J. Sondeckis, – aut. past.) buvo tarp tų, kurie pasižymėjo, padėdami žydams.“

Apie žydų gelbėjimą Lietuvoje rašė ir Izraelyje gyvenantis istorikas Dovas Levinas „Tėviškės žiburiuose“. Jo teigimu, baisiausiu laiku – 1941 m. rudenį ir dar daugiau karo pabaigoje – atsirado keli šimtai dorų ir sąžiningų lietuvių, kurie, nepaisydami pavojaus, išgelbėjo keliolika šimtų žydų. „Viena šių garbingų lietuvių – Ona Šimaitė, kurios vardas pagarsėjo visame pasaulyje ir padėjo šiek tiek lietuvių tautos garbę pakelti pagal Tautos himno žodžius: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“, – rašė istorikas.

Kaltino ne tautą, o hitlerininkus ir nacius

O. Šimaitė ir pati rašė straipsnių. Jos publikacijos pristatomos taip, kad ji labiau nei bet kas kitas turėjo moralinę teisę daryti išvadas dėl lietuvių ir žydų santykių nacių okupacijos metais.

O. Šimaitės straipsnis „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“ buvo išspausdintas Niujorke 1951 m. Autorė rašė, kad lietuvių ir žydų santykiai karo metais įgavo tokių aštrių formų, kokių anksčiau nebuvo galima nė įsivaizduoti.

Lietuvos policijos daliniai, pasak O. Šimaitės, ne tik buvo hitlerininkų užsibrėžtos žydų naikinimo politikos vykdytojai, bet ir patys rodė iniciatyvą, vykdant šį „šventą“ reikalą. Taip pat rašyta ir tai, kad daugelis lietuvių pasyviai padėjo žydams. Jie nenorėjo tiesiogiai su žydais turėti reikalų, tačiau sutiko padėti per patikimą asmenį, duodavo pinigų, maisto ir kitko. Jie tik prašė, kad niekas nesužinotų jų vardų.

„Aš buvau per daug arti žydų jų didžiosios nelaimės metu, kad nepareikščiau savo nusistebėjimo jų nepalaužiama narsa ir moraliniu tvirtumu šios tautos mirties už spygliuotos geto tvoros akivaizdoje. Galima sakyti, jog bet kuri tauta fiziškai ir morališkai būtų palaužta, jei tektų pergyventi tai, ką pergyveno kiekvienas žydas. Žydai gete buvo didvyriai, patys to neįtardami“, – rašė Pasaulio teisuolė.

Tiesa, puikiai suvokdama kai kurių lietuvių kaltės laipsnį, naikinant Lietuvos žydus, O. Šimaitė buvo kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta. Ji rašė, kad kiekvienoje tautoje yra ne tik niekšų, bet ir gerų žmonių, todėl negalima pateikti bendro kaltinimo. Ji kaltino tik hitlerininkus, fašistus, jų skelbiamą ideologiją, o ne lietuvių tautą.