Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga Lietuvoje

Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga Lietuvoje ir daugelyje Vakarų pasaulio šalių. Bet kuri moteris per gyvenimą turi apie 10 proc. riziką susirgti krūties vėžiu. Kiaušidžių vėžiu moterys serga rečiau – 1,4 proc. rizika, tačiau šis susirgimas labai sunkiai diagnozuojamas ankstyvose stadijose, todėl yra sunkiai pagydomas.

Dauguma vėžio atvejų yra sporadiniai (atsitiktiniai), veikiant išoriniams (aplinkos) veiksniams, tačiau 5–10 proc. krūties vėžio ir 15–20 proc. kiaušidžių vėžio atvejų išsivysto dėl paveldėtų genetinių pokyčių (genų mutacijų). Su krūties vėžiu susijusių genų mutacijos padidina riziką sirgti ir kitomis onkologinėmis ligomis – prostatos, kasos vėžio bei melanomos.

BRCA1 ir BRCA2 genai priskiriami didelės vėžio rizikos genų kategorijai, kurių mutacijos padidina riziką susirgti vėžiu daugiau nei 4 kartus, palyginus su bendrąja populiacine rizika. Šie genai saugo organizmą nuo onkogenezės proceso. BRCA1 genas dalyvauja DNR taisymo (reparacijos) procese ir bendro genomo stabilumo kontrolėje, o BRCA2 genas be DNR taisymo (reparacijos) proceso dar dalyvauja DNR pertvarkos (rekombinacijos) procese. Žalingi aplinkos veiksniai (tokie kaip rūkymas, alkoholis, mityba ir kt.) sukelia šių genų mutacijas. Įvykus patogeniniam sekos pokyčiui (mutacijai) bet kuriame iš šių genų, jo DNR apsauginė funkcija sutrinka ir ląstelės įgyja galimybę supiktybėti. Ląstelės ima nevaldomai dalintis, kaupti pažaidas ir taip atsiranda galimybė išsivystyti vėžiniui. Patogeninės BRCA1 ar BRCA2 geno mutacijos nešiotojai yra praėję dalį onkologinės ligos vystymosi kelio, todėl papildomų aplinkos veiksnių reikia mažiau, nei tiems, kurių genų veikla yra normali (1 pav.). BRCA1 ar BRCA2 geno mutacijų nešiotojams onkologinių susirgimų rizika didėja nuo 30 metų.

Simptomai

Jei piktybinis mazgelis krūtyje dar labai nedidelis, jis nesukelia jokių simptomų, neapčiuopiamas pirštais. Tokie nedideli vadinamieji nepalpuojami (neapčiuopiami) mazgeliai gali būti aptikti tik atliekant mamografiją ar krūties echoskopiją.

Jei navikas paaugęs, gydytojas ar pati moteris apčiuopia neskausmingą mazgelį krūtyje.

Priklausomai nuo to, kokios apimties, kurioje krūties vietoje mazgas aptiktas, ar augdamas įauga į odą, ar piktybinis procesas įsiskverbęs į visą krūtį (uždegiminė vėžio forma), gali būti ir šie simptomai:

• Pakitęs krūties dydis ir forma.
• Pakitusi, primenanti citrinos žievelę oda virš naviko.
• Sustandėjusi visa krūtis.
• Spenelis įtrauktas į krūties vidų.
• Krūties spenelio sritis išberta, primena odos egzemą.
• Kraujingos išskyros iš spenelio (retai).
• Apčiuopiami padidėję pažasties limfmazgiai.

Krūties skausmas yra retas krūties vėžio simptomas, juntamas nebent vėžiui labai išplitus. Sveikų moterų krūtys gali būti skausmingos ir kiek gruoblėtos prieš menstruacijas.

Ankstyvoji krūties vėžio diagnostika

Kuo ankstyvesnės stadijos krūties vėžys aptinkamas, tuo geresni gydymo rezultatai. Išsivysčiusiose šalyse, siekiant krūties vėžį aptikti ankstyvos stadijos, tam tikro amžiaus (kai rizika susirgti krūties vėžiu didžiausia) grupės moterims vykdomos atrankinės mamografinio tyrimo programos.

Mamografinis tyrimas leidžia apikti labai nedidelių matmenų pakitimus krūtyje, kurių dar negalima apčiuopti pirštais. Tokia programa nuo 2005 metų vykdoma ir mūsų šalyje. Lietuvoje ši programa numato nemokamą abiejų krūtų rentgeninį (mamografinį) tyrimą 1 kartą kas dveji metai kiekvienai 50-69 metų amžiaus moteriai. Siekiama, kad, atliekant tyrimą kas dveji metai, krūties vėžys, jei moteris juo susirgtų, būtų nustatytas ankstyvos stadijos ir sėkmingai išgydytas. Mamografinio tyrimo metu aptikus pakitimų krūtyje, moteris siunčiama atlikti kitų tyrimų diagnozei patikslinti.

Moterys, kurios yra jaunesnės ir pagal programą nėra įtraukiamos į atrankinius mamografinius tyrimus, bet turi artimų giminaičių sirgusių krūties ar kiaušidžių vėžiu, ir dėl to jų rizika susirgti krūties vėžiu didesnė, turėtų pasikalbėti su šeimos gydytoju dėl jų krūtų tyrimo. Šioms moterims mamogramas reikėtų atlikti ir nelaukiant, kol joms sukaks 50 metų.

Jei pati moteris ar jos gydytojas apčiuopia mazgą ar sukietėjimą krūtyje arba, jei atsiranda kokių nors kitų ligos simptomų, būtina atlikti tyrimus ir tiksliai nustatyti tikrąją diagnozę. Jei vykdant atrankinę mamografinę programą moteriai aptikta įtartinų pakitimų krūtyje, kurių galbūt nei pati moteris ar gydytojas nebuvo apčiuopę, tuomet taip pat atliekami kiti krūties tyrimai, patikslinantys diagnozę.

Tipai ir stadijos

Vėžio išplitimui apibūdinti onkologijoje vartojama sąvoka “vėžio stadijos“. Paprastai skiriamos 4 vėžio stadijos: maži ar neišplitę už organo ribų navikai – pirma arba antra stadija, išplitę į gretimas struktūras – trečia, išplitę į kitus, toli nuo pirminio židinio esančius organus navikai – ketvirta stadija.

Neinvazinis krūties vėžys

Tai reiškia, kad piktybinis procesas dar neprasiskverbė už epitelinės ląstelės ribų, piktybiniai pakitimai yra tik pačioje ląstelėje (lot. ca in situ – vėžys vietoje). Metastazių šiuo atveju negali būti. Daliai pacienčių neinvazinis krūties vėžys vis dėlto gali transformuotis į invazinį vėžį, todėl ir neinvazinio vėžio atvejais gydymas būtinas.

Duktalinė karcinoma in situ (DCIS) – tai neinvazinio krūties vėžio, išsivysčiusio pieno latakėlių sieneles išklojančiose epitelio ląstelėse, forma (lot. ductus – latakas).

Lobulinė karcinoma in situ (LCIS) – tai neinvazinio krūties vėžio, išsivysčiusio pieną gaminančių skiltelių epitelyje, forma (lobulus– skiltelė). Ši ligos forma gali būti abiejose krūtyse iš karto.

Tiek DCIS, tiek LCIS vertinama kaip 0 krūties vėžio stadija.

Invazinis krūties vėžys

Tai reiškia, kad piktybinis procesas jau peržengė epitelio ląstelės ribas, infiltruoja (ca infiltratyvum, ca invasyvum) gretimas ląsteles ir audinius, galimas metastazavimas.

Invazinė duktalinė karcinoma – tai dažniausiai pasitaikanti (70-80 %) krūties vėžio forma. Navikas pradeda vystytis pieno latakuose iš juos išklojančio epitelio ląstelių.

Invazinė lobulinė karcinoma sudaro 5–10 % visų krūties vėžio atvejų. Vėžys prasideda pieną gaminančių skiltelių epitelyje.

Invazinio krūties vėžio stadijos

• 1 stadija – piktybinio krūties naviko skersmuo neviršija 2 cm, nėra ligos metastazių pažasties limfmazgiuose ir kituose kūno organuose.
• 2 stadija – naviko skersmuo yra tarp 2 ir 5 cm, gali būti pažeisti atitinkamos pusės pažasties likfmazgiai, nėra metastazių kituose kūno organuose.
• 3 stadija – navikas didesnis nei 5 cm, gali būti suaugęs su aplinkiniais audiniais, tokiais kaip oda, krūtinės raumenimis, gali būti pažeisti pažasties limfmazgiai, nėra metastazių kituose organuose.
• 4 stadija – navikas gali būti bet kokio dyžio, gali būti pažeisti artimiausi limfmazgiai, bet svarbiausia – yra vėžio metastazių kituose tolimuose kūno organuose. Tai vadinama išplitusiu krūties vėžiu.

Gydymas

Krūties vėžio gydymas susijęs su daugeliu veiksnių:

• Krūties vėžio stadija ir diferencijacijos laipsniu.
• Moters amžiumi.
• Ar moteriai yra menopauzė, ar dar ne.
• Naviko dyžiu.
• Ar vėžys turi hormonų, tokių kaip estrogenų ir progesterono receptorių bei HER 2 receptorių.

Dažniausia krūties vėžys pradedamas gydyti atliekant krūties operaciją, t. y. chirurginiu būdu pašalinant piktybinį naviką. Su naviku gali būti pašalinama dalis ar visa krūtis. Krūtis gali būti atkuriama atliekant rekonstrukcinę operaciją iš karto arba praėjus tam tikram laikui.

Kartais prieš operaciją siekiant sumažinti naviko apimtį, taikoma chemoterapija. Tai vadinama neoadjuvantiniu gydymu.

Po operacijos sugijus žaizdai gali būti taikoma radioterapija – apšvitinama krūties operacinio rando sritis, artimųjų limfmazgių sritys, kad būtų sunaikintos operacijos lauke galimai likusios vėžio ląstelės.

Po operacijos atliekamas visos pašalintosios krūties dalies ar visos krūties bei pašalintų limfmazgių iš pažasties srities ištyrimas mikroskopu. Nustatoma piktybinio naviko forma, jo diferencijacijos laipsnis. Atliekami tyrimai dėl estrogenų bei Her 2 receptorių. Atlikus visa tai patikslinama krūties vėžio stadija, galima ligos eigos prognozė.

Veiksniai, susiję su ligos atsinaujinimo galimybe:

• Naviko dydis.
• Ar buvo aptikta metastazių pažasties limfmazgiuose.
• Naviko diferenciacijos laipsnis
• Ar vėžio ląstelės buvo įaugusios į naviką supančias smulkiąsias limfagysles ir kraujagysles (nustatoma operacinės medžiagos mikroskopinio tyrimo metu).
• Ar vėžio ląstelės ant savo paviršiaus turi estrogenų ir HER 2 receptorių

Kai ligos atsinaujinimo galimybė labai menka, kito gydymo, kaip operacija, gali ir nereikėti. Tačiau daugumai pacienčių po operacijos rekomenduojama chemoterapija, hormonoterapija ar biologinė terapija (gydymas herceptinu), kad kuo labiau labiau sumažėtų ligos atsinaujinimo galimybė. Tai vadinama adjuvantiniu gydymu.

Stebėsena po gydymo

Stebėseną po krūties vėžio gydymo atlieka šeimos gydytojas bendradarbiaudamas su onkologais.

Pirmaisiais metais po gydymo rekomenduojama tikrintis kas 3 mėnesius, antraisiais, trečiaisiais, ketvirtaisiais ir penktaisiais metais – 2 kartus per metus. Jei tarpuose tarp pasitikrinimų atsiranda kurių nors simptomų, įtartinų dėl ligos atkryčio, nedelsiant reikia atvykti pas gydytoją ir viską išsiaiškunti.

Patikrinimų metu gydytojas apžiūri pacientę, palpuoja (apčiuopia) pažasties, viršrakrikaulinių, kaklo limfmazgių sritis. Kartą per metus rekomenduojama atlikti krūties mamogramą.

Siekiant nustatyti, ar neatsirado ligos metastazių plaučiuose, kepenyse, kartą per metus reikia atlikti krūtinės ląstos rentgeninį, 2 kartus per metus kepenų echoskopinį tyrimą. Esant kaulų skausmams, reikia atlikti kaulų skenavimą.

Kartą per metus rekomenduojama ginekologo apžiūra.

Kiekvieną kartą reikia atlikti periferinio kraujo tyrimą, 2 kartus per metus pakartoti biocheminį kraujo tyrimą.

Rekomenduojama 2 kartus per metus atlikti vėžio žymens Ca 15-3 tyrimą. Šis vėžio žymuo labiau nei kiti vėžio žymenys atspindi moters organizmo būseną po krūties vėžio gydymo. Jei, laikui bėgant, šio žymens lygmuo kraujyje ima kilti dar nesant jokių ligos atsinaujinimo simptomų, galima įtarti, kad netrukus jie išryškės. Todėl nieko nelaukiant reikia atlikti pacientės ištyrimą, ieškant ligos atsinaujinimo židinių ir, aptikus juos, pradėti gydymą.

Praėjus 5 metams po gydymo, kontrolinius tyrimus reikėtų atlikti 1 kartą per metus.