Kretingos rajonas – puikus pasirinkimas pavasario atostogoms Lietuvoje

Įsibėgėjantis pavasaris primena, kad laikas išjudinti per žiemą sustingusį kūną. Ne paslaptis – laikas po žiemos yra tas metas, kai norisi papildyti išsekusias vitaminų atsargas, sustiprinti kūną bei sielą. Kretingos rajono turizmo informacijos centras siūlo maršrutą, kuriuo keliaudami pramankštinsite kojas, įkvėpsite gryno oro, pasisemsite peno sielai bei susipažinsite su šio krašto kultūrinio paveldo perlais.

Grafų Tiškevičių dvaro kompleksas

Viena iš Kretingos miesto pažibų, žinomas visoje Lietuvoje – grafų Tiškevičių  dvaras ir ten įrengtas įspūdingas Žiemos sodas (pastaba: šiuo metu Žiemos sodas yra uždarytas rekonstrukcijai. Atidarymas planuojamas šią vasarą). Dvare įkurdintame muziejuje apstu archeologinių vertybių ir meno kūrinių bei kitų eksponatų. Šalia veikia tradicinių amatų centras, kuriame lankytojai kviečiami – iš anksto užsisakius – tikroje senovinėje duonkepėje išsikepti tradicinės duonos, dvaro saldaininėje pasigaminti gardžių karamelinių saldainių. Grafų Tiškevičių puoselėtas Kretingos dvaro parkas žavi visus miesto svečius ir šiandien. Net 23 hektarų parke tyvuliuoja trys tvenkiniai, ošia grafų didybę prisimenančios medžių alėjos ir šimtamečiai ąžuolai. Parko teritorijoje yra išlikęs ne vienas dvaro pastatas – malūnas, ūkvedžio namas, spirito varykla, darželis. Vasaros sode, kaip jį vadino Tiškevičiai, prieš keletą metų atstatytas vienas iš keturių fontanų, tebestovi legendomis apipintas Meilės akmuo. Tarp gausybės įvairių rūšių medžių, spalvingų gėlynų ir minkštos vejos puikiai dera Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu.

Pažadas, virtęs vienuolynu ir bažnyčia

Turistų keliai Kretingoje dažniausiai veda į garsųjį Kretingos pranciškonų vienuolyną ir šalia jo esančią Mergelei Marijai dedikuotą bažnyčią. Šį kompleksą XVII amžiaus pradžioje įsakė pastatyti LDK karvedys Jonas Karolis Chodkevičius. Tai – jo pergalės Salaspilio mūšyje paminklas. Paminklas, kuris pakeitė visos Kretingos gyvenimą. Vos tik įėjus į bažnyčią žvilgsnį pagauna grafų Tiškevičių greičiausiai varstytos ir Joną Karolį Chodkevičių regėjusios įspūdingos durys. Jos oficialiai pripažintos seniausiomis bažnytinėmis durimis Lietuvoje. Jas pravėrus aiktelėti priverčia barokinio stiliaus pagrindinis bažnyčios altorius. Jis pagamintas iš medžio, tačiau atrodo lyg būtų iškaltas iš marmuro. Tai – aukščiausias medinis altorius Žemaitijoje, siekiantis 16 metrų aukštį. Priešais didįjį altorių kukliai kamputyje stovi nedideli vargonai. Nors ir kuklūs, jie turi ypatingą titulą. Šie XVII amžiuje pagaminti vargonai yra seniausi grojantys vargonai Lietuvoje. Ir šis rekordas – ne paskutinis, kurį verta pamatyti lankantis bažnyčioje. Vienuolyno kiemelyje stūkso akmuo, kuris yra seniausias šalyje saulės laikrodis, o Chodkevičių šeimos kriptoje stovi sunkiausias sarkofagas Lietuvoje, šalia kurio prigludęs mažytis, tačiau vienas seniausių šalyje sarkofagų.

Jauryklos upės parkas

Jauryklos upės parkas – pati naujausia gamtinė erdvė Kretingos mieste. Net 10-ies hektarų ploto parkas patiks ir ieškantiems ramaus gamtos prieglobsčio, ir norintiems aktyviau praleisti laiką. Daugiau negu trijų kilometrų ilgio takai vingiuoja palei smagiai čiurlenantį Jauryklos upelį. Per jį kiekvieną keliaujantį veda tilteliai, lieptai, o besmalsaujantį pasitinka ir informaciniai stendai. Pavargus galima prisėsti vienoje iš penkių apžvalgos aikštelių, iš kurių atsiveria malonūs akiai vaizdai. Parkas itin patiks vaikams – jiems įrengtos net kelios žaidimų aikštelės. Sveikatingumo bei edukaciniai takai parke yra pritaikyti neįgaliesiems, visų patogumui įrengti biotualetai, amfiteatras įvairiems renginiams. Šis parkas yra ideali vieta pasivaikščiojimams, žaidimams bei gamtos pažinimui.

Kretingos Lurde – stebuklingas vanduo

Kretingos Lurdo grota – ramybės oazė miesto centre. Legendomis apipintą vietą mėgsta tiek tikintieji, tiek ieškantys trupučio tylos. Kretingos Lurdo grotą pranciškonai pastatė 1933 metais – tuomet tikrasis Prancūzijos Lurdas šventė 75-ąjį jubiliejų. Skirtumas tik, kad Prancūzijos grotoje vaikams Mergelė Marija pasirodė. Kretingoje toks stebuklas neįvyko, tačiau nuo seno tikima, kad šalia grotos tekantis šaltinis – stebuklingas ir gydantis. Pastatytas iš nugriautos alaus daryklos akmenų, Kretingos Lurdas per atidarymo ceremoniją pritraukė net 25 tūkstančius maldininkų iš visos Lietuvos. Per karą ir sovietmetį Lurdo grotoje sunaikintas balto marmuro altorius, tačiau iki šių dienų išliko grotą puošusios skulptūros. Vis dėlto šiokiadieniais ši vieta – ne tik rami poilsio vieta, bet ir vienas vaizdingiausių miesto kampelių.

Lietuvos Šveicarija

Norint pasijausti kaip Šveicarijoje, visai nebūtina ten vykti. Kretingos rajone galima aptikti lietuviškąją Šveicariją – nuostabius Minijos upės vingius, kuriuose per daugelį metų susiformavo įspūdingos atodangos. Viena gražiausių – Dauginčių atodanga. Jos plotis – net 44 metrai, o aukštis – 22 metrai. Dauginčių atodanga yra viena iš lankytinų vietų, kurias galima aptikti vaikštant Šilpelkės miško pažintiniu taku. Tako ilgis yra 1,5 kilometro ir vingiuoja per natūraliai susiformavusį Šilpelkės mišką. Nuostabus Minijos upės darbas atima žadą – prieš tūkstančius metų išraityta upės vaga ir nugludinti aukšti krantai tikrai verti ne vieno gero kadro.

Perkeltas, pirktas ir parduotas Lazdininkų vėjo malūnas

Lazdininkų vėjo malūno istorija sužavės ir daug ko girdėjusius. Iki pasiekė Lazdininkų kaimą, jis stovėjo Padvariuose, o dar anksčiau – mūsų sostinėje Vilniuje! Į Lazdininkus medinis aštuonbriaunis malūnas pargabentas Darbėnų miestelio vaistininko iniciatyva. Malūnas buvo keliskart pirktas ir parduotas, kol galiausiai atiteko vietiniam ūkininkui, įsigijusiam jį už Amerikoje anglies kasyklose uždirbtus pinigus. Dabar jis vadinamas prezidentiniu, nes priklauso Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos šeimai.

Baltų mitologijos parkas: kuo tikėjo mūsų protėviai?

Unikali ir turininga buvo mūsų protėvių Baltų (aisčių) pasaulėjauta, vaizdžiai atkartota Baltų mitologijos parke netoli Darbėnų miestelio. Čia, gryniausiame ore, miške, kvepiančiame grybais ir samanomis, gyvena visi baltų dievai. Eidami miškų takeliais, klaidžiodami mitologijos labirintais atrasite meilę, savastį ir sudėtingą, bet kartu ir paprastą pasaulio tvarką. Kai kurie lankytojai sako, kad parką tarsi supa gera energija ir čia vis norisi sugrįžti.

Žemaitijoje – Japoniško sodo tradicijos

Netoli Darbėnų miestelio, plyname lauke pradėtas meistro iš Japonijos Hajime Watanabe ir gydytojo Šarūno Kasmausko jau daugiau nei dešimtmetį kuriamas Japoniškas sodas – neatsiejama japonų kultūros dalis. Šis Japoniškas sodas yra didžiausias Europoje ir apima 16 ha teritoriją. Sode įspūdinga bonsai medelių kolekcija, akmenų sodas su sakuromis ir tvenkiniais. Šiuo metu Japoniškame sode prasideda rožinių sakurų žydėjimas, taip pat galite pasidžiaugti ir žvaigždinių magnolijų, azalijų, lazdenių ir kt. augalų žiedais.

Karus menantis Kartenos piliakalnis

Leidžiantis vaizdingu keliu pro Kartenos miestelio slėnį, atsiveria įspūdingas Kartenos piliakalnis. Jei tikėtume legendomis, šį piliakalnį supylė užsispyrę žemaičiai, kariavę su švedais ir rusais. Toje pačioje kalvoje atsirado ir Kartenos pavadinimas. Neva žemaičių karalius stovėjęs savo tvirtovėje, kai pilies link veržtis pradėjo net dvi priešų armijos. Švedai su rusais susipešė, kas turi pirmi pilį pulti. Bežiūrėdamas į tas peštynes, žemaičių karalius ištarė: „veiziekit, karė tena“. Ne žemaičiams vertimas būtų – žiūrėkite, karas tenai. Remiantis archeologiniais tyrinėjimais, ant Kartenos piliakalnio pilį VIII–IX amžiuje pastatė ne žemaičiai, o kuršiai. Tie, kas užlipa į piliakalnį, gali pasigrožėti nuostabiu Kartenos apylinkių peizažu.

Legendomis apipintas Imbarės piliakalnis

Jei Imbarės piliakalnis dalyvautų grožio konkurse, neabejotinai patektų į finalą. Nuo menkaverčių medžių išvalytas piliakalnis yra vienas įspūdingiausių Kretingos rajone. Ir, ko gero, pats svarbiausias. Ant piliakalnio X-XIII amžiuje stovėjusi kuršių pilis buvo Ceklio žemės administracinis ir ūkinis centras. Imbarės pilis buvo tokia svarbi, kad net konkuravo su Apuolės pilimi, o pilies papėdės gyvenvietėje aptikta gatvių sistema leidžia daryti prielaidą, jog viduramžiais Imbarė turėjo miesto bruožų. Viena legenda byloja, kad pilies valdovo dukra pamilo ir išlaisvino bokšte įkalintą kryžiuotį. Jos motina mergelę užkeikė (sen. žem. inbarė). Merginos gelbėtoju galėjo tapti tik meilę prisieksiantis smuikininkas. Toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai. Vos jis užgrojo praeiviams, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti Imbare. Nuo Imbarės piliakalnio iki pat Kalnalio kaimo įrengtas pėsčiųjų ir dviračių takas, kurio ilgis apie 2 km.