Krepšinio legendai Arvydui Saboniui – 60: įspūdingos karjeros vingiai

9-erių metų pradėjo žaisti krepšinį, 17 metų tapo pasaulio čempionu, 20-ies kėlė Europos čempiono taurę į viršų, o po dar trejų metų triumfavo olimpinėse žaidynėse. Vos kelios datos ir visiems aišku, kad kalbama ne apie ką kitą, o apie krepšinio legendą Arvydą Sabonį.

Šiandien legendiniam krepšininkui sukanka 60 metų.

Anot portalo LRT.lt, per ilgą ir įspūdingomis pergalėmis pažymėtą karjerą A. Sabonis iškovojo ne vieną atmintin įsirėžusį laimėjimą, į viršų kėlė įvairių čempionatų trofėjus ir daugybę kartų atsiėmė sunkų darbą ir atsidavimą krepšiniui pabrėžiančius asmeninius apdovanojimus. Jis pirmasis iš lietuvių dar 2010 metais buvo įtrauktas į FIBA šlovės muziejų, o po metų tokio pripažinimo sulaukė ir iš NBA.

Dabar 2004 metais karjerą užbaigusio krepšininko pėdomis seka jauniausias sūnus Domantas Sabonis, o viltis kirba, kad krepšinio marškinėlius su legendine Sabonių pavarde dėvės ir aikštėje gabumus demonstruos ir jo anūkas Oliveris Tigeris.

A. Sabonio 60-ojo gimtadienio proga LRT kviečia prisiminti legendinio krepšininko karjeros vingius.

„Kaip jūs žinojote, kad aš pirmiausia tapsiu pasaulio čempionu?“

A. Sabonis gimė 1964 metais laikinojoje sostinėje ir kaip tikras kaunietis, būdamas devynerių, pasuko į krepšinio treniruotes.

„1974 metų rudenį aš pats iš fizinio lavinimo pamokos į krepšinį atsivedžiau Sabonį. Jiems abiem [kartu su Šarūnu Marčiulioniu] buvo po 9-erius metukus, – 2020 metais kalbėdamas su LRT auklėtinį prisiminė pirmasis legendinio krepšininko treneris Jurijus Fiodorovas. – Sabas, tai iškart, kai pamačiau – rankos ilgos, kojos ilgos, plačių pečių, lankstus, greitai viską pagauna... Pažiūrėjau ir iškart pagalvojau: „Čia kažkas bus.“ Negalvojau, kad toks užaugs, bet kad dviejų metrų bus, tikrai žinojau. Ir va, prašau, kaip užaugo. Užaugo ne tik kūnas, bet ir galva.“

J. Fiodorovas pasakojo, kad vėliau legenda tapsiantis A. Sabonis vaikystėje kuriam laikui buvo palikęs krepšinį, o į jį sugrįžo tik treneriui įkalbėjus tiek krepšininko tėvus, tiek jį patį.

„Su Sabu buvo problemų. Jis vienu metu buvo palikęs krepšinį, bet aš ėjau pas jo tėvus, prašiau ir įtikinėjau, sakiau, kad vis tik gal žvaigždė bus. Jis traumą buvo patyręs, tai tėvai išsigando. Po to vienu metu jis pats nenorėjo – jis gi toks laisvamanis, o čia krūviai, dar treneris toks diktatorius, – juokdamasis pasakojo pirmasis A. Sabonio treneris. – Bet aš prišnekinau, vis tiek pavyko.“

Profesionalią karjerą krepšininkas pradėjo 1981 metais, kai prisijungė prie Vlado Garasto treniruojamos Kauno „Žalgirio“ komandos, kurioje praleido 8-erius metus.

„Aš tada jį pamačiau sporto halėje, kai paima kamuolį ir kaip koks gynėjas per aikštę meta ir įmeta. Na, nežinau, aš pagalvojau – čia dar tokio žaidėjo nebuvo, mūsų ne visi įžaidėjai šitaip sugebėdavo, – pirmąjį A. Sabonio paliktą įspūdį prisiminė Lietuvos sporto žurnalistikos legenda Vidas Mačiulis. – 1981 metais mes, kartu su dar dviem žurnalistais, nusifotografavome, ir aš ant nuotraukos ranka užrašiau: „Būsimam pasaulio, Europos ir olimpiniam čempionui.“ Ir padovanojau jam.

Įsivaizduokite – 1982 metais Kolumbijoje 17-metis Arvydas Sabonis tampa pasaulio čempionu. Kažkada halėje susitinkame, sveikinu, o jis manęs klausia: „Kaip jūs žinojote, kad aš pirmiausia tapsiu pasaulio čempionu?“ Atsakiau, kad nežinojau, tik kažkodėl pirmiausia užrašiau pasaulio, paskui Europos ir olimpinių. Taip ir buvo.“

A. Sabonio karjera savo įspūdingumu išties gniaužia kvapą. Kartu su „Žalgiriu“ tris sezonus iš eilės (1985–1987 metais) jis tapo SSRS čempionu, o 1986 metais pasiekė vieną įspūdingiausių pergalių – iškovojo tarpkontinentinę Joneso taurę.

Tikriausiai vienas sunkiausių krepšininko karjeros etapų buvo 1986–1987 metais, kai jam, dar tik 21-erių žaidėjui, dukart plyšo Achilo sausgyslė. Ilgai trukusiai reabilitacijai nepadėjo ir Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės nekantrumas, vertęs dar nevisiškai po traumos atsigavusį A. Sabonį žengti ant parketo ir kovoti dėl medalių 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse.

1989 metais krepšininkas užbaigė aštuonerius metus Kaune trukusį etapą ir persikėlė į saulėtąją Ispaniją – iš pradžių prisijungė prie Valjadolido komandos „Forum“, o 1992-aisiais išvyko į karališkąjį Madrido „Real“ klubą. Kartu su juo dukart tapo Ispanijos krepšinio lygos (ACB) čempionu, 1995 metais laimėjo Eurolygą, kurios finalinėse rungtynėse tapo rezultatyviausiu žaidėju ir laimėjo MVP apdovanojimą.

„Geriausias perdavimus dalinantis aukštaūgis pasaulyje“

Iš Ispanijos A. Sabonis, būdamas 31-erių, pirmą kartą karjeroje išvyko jėgas išbandyti NBA, ten prisijungė prie Portlando ekipos „Trail Blazers“.

221 cm ūgio krepšininku Oregono klubas domėjosi gerokai anksčiau, nei šis nusprendė prie jų prisijungti. „Trail Blazers“ dar 1986 metais NBA naujokų biržoje A. Sabonį pakvietė 24-uoju šaukimu, tačiau tuometinė sovietų valdžia neleido geriausiems žaidėjams išvykti į JAV.

Tačiau 1995-aisiais, praėjus penkeriems metams po to, kai Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, A. Sabonis galiausiai pasirašė pirmąjį savo kontraktą su Šiaurės Amerikos krepšinio lygos klubu. Lietuvis pirmajame sezone NBA žaidė būdamas 31-erių ir atkrintamųjų rungtynių etape demonstravo įspūdingus skaičius – rinko 23,6 taško ir 10,6 atkovoto kamuolio vidurkius bei geriausio metų naujoko rinkimuose liko antras.

Po tokio pasirodymo JAV žiniasklaidoje sklandė klausimas – kas, jei A. Sabonis į NBA būtų atvykęs pačiame jėgų žydėjime?

„Būtume iškovoję keturis, penkis ar šešis titulus, – į šį klausimą kalbėdamas su ESPN atsakė buvęs lietuvio komandos draugas Clyde'as Drexleris. – Be abejonės. Jis buvo toks geras.“

Būtent JAV sporto naujienų milžinė ESPN Lietuvos krepšininką mini kaip itin išskirtinę krepšinio asmenybę.

„Arvydas Sabonis aikštėje buvo tiesiog kerintis – didžiulis aukštaūgis, atlikdavęs perdavimus nežiūrėdamas ir dominavęs po krepšiu. <...> Aikštėje jis buvo kur kas kūrybiškesnis ir drąsesnis nei visi kiti – jis atlikdavo tokių perdavimų, kokių niekas kitas nebuvo matęs. Jis taip pat galėjo tiesiog žengti atgal ir atlikti metimą nuo tritaškio linijos, ko anksčiau nebandydavo daryti nė vienas centro pozicijoje rungtyniavęs krepšininkas. <...> Tuo laiku A. Sabonis laikytas geriausiu perdavimus dalinančiu aukštaūgiu pasaulyje“, – rašė ESPN.

Kartu su A. Saboniu priešingose aikštės pusėse NBA žaidęs Dougas Christie lietuvį prisimena kaip „monstrišką“ žaidimą demonstravusį krepšininką: „Jam buvo plyšusi Achilo sausgyslė ir jis vis tiek aikštėje buvo monstras. Galima tik įsivaizduoti, kokį žaidimą jis demonstravo, kai buvo jaunas.“

Po šešerių metų, praleistų žaidžiant JAV, vienam sezonui A. Sabonis sugrįžo į „Žalgirį“, tuomet 2002–2003 metais užbaigė etapą NBA ir 2004 metais skambiai – pirmą kartą iškovojęs Lietuvos krepšinio lygos čempionų titulą – gimtinėje baigė karjerą.

„Krepšinyje visada turi dirbti, dirbti ir dirbti, niekada nesustoti, jei nori tobulėti ir būti geriausias“, – duodamas interviu ESPN pabrėžė Lietuvos krepšinio legenda.

A. Sabonis taip pat žaidė SSRS ir Lietuvos krepšinio rinktinėse. 1982 metais Kolumbijoje A. Sabonis tapo pasaulio čempionu, 1985 metais iškovojo Europos čempionato auksą, o 1988 metais triumfavo Seulo olimpinėse žaidynėse.

Atstovaudamas nepriklausomos Lietuvos krepšinio rinktinei, krepšininkas iškovojo 1992 metų Barselonos ir 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių bronzą, o 1995-aisiais tapo Europos vicečempionu.

„Yra Seule auksas, bet čia, kaip sako – dūšia sudėta, o ten tik auksas likęs. O čia – dūšia“, – rankoje laikydamas Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalį A. Sabonis žurnalistams pabrėžė, kuo skiriasi medaliai, iškovoti su SSRS ir su Lietuvos rinktinėmis.

Baigęs krepšininko karjerą, A. Sabonis nuo 2011 metų iki 2021-ųjų dirbo Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu. Jis 6-erius metus (1984, 1985, 1988, 1995, 1997, 1999) buvo išrinktas geriausiu Europos ir keturiskart (1984, 1985, 1986, 1996) Lietuvos metų krepšininku. 1992 metais jam įteiktas geriausio visų laikų Lietuvos krepšininko apdovanojimas.

A. Sabonis pirmas iš lietuvių 2010 metais buvo įtrauktas į FIBA Šlovės muziejų, o po metų tokio įvertinimo sulaukė ir iš NBA.

Krepšinis – iš kartos į kartą

Kartu su žmona Ingrida Mikelionyte, su kuria susituokė 1990-aisiais, A. Sabonis susilaukė keturių vaikų – Žygimanto, Tautvydo, Domanto ir Aušrinės.

Šiuo metu Tautvydas Sabonis dirba „Žalgirio“ trenerių štabe, o Domantas Sabonis seka tėčio pėdomis – už Atlanto rungtyniauja NBA, Sakramento „Kings“ klube. Simboliška, kad jauniausias iš sūnų gimė A. Saboniui žaidžiant pirmąjį savo NBA sezoną.

„Džiaugiuosi, kad Sabonių pasirodymas NBA tęsiasi ir jis tęsiasi labai gerai. Mano istorija buvo trumpa. Dabar ateina Sabonis, kurio istorija bus kur kas ilgesnė“, – ESPN sakė legendinis krepšininkas.

28-erių D. Sabonis tame pačiame interviu atviravo, jog apie tėtį kaip krepšinio žvaigždę sužinojo būdamas dešimties, kai į „YouTube“ paieškos langelį įvedęs jo vardą surado begales vaizdo įrašų.

„Nežinojau, kad jis buvo toks geras, – pripažino D. Sabonis, legendinius tėčio perdavimus nežiūrint prilyginęs „beprotiškam“ žaidimui. – Jo komandos draugai tokių perdavimų galėjo tikėtis bet kada. Jei aš šitaip pasiųsčiau kamuolį, jis tiesiog trenktųsi į mano komandos draugo galvą.“

2016 metais NBA debiutavęs D. Sabonis šiame sezone fiksuoja 21,5 taško, 13,1 atkovoto kamuolio ir 6 rezultatyvių perdavimų vidurkius.

„Domas, prisimenu, visada norėjo dėvėti 23 numeriu pažymėtus marškinėlius. Dėl Jordano“, – pokalbio metu su ESPN prisiminė A. Sabonis.

Tačiau sūnus vertina ne Michaelo Jordano numerį, o savo tėčio. Tiek Indianos „Pacers“ ekipoje, tiek „Kings“ komandoje D. Sabonis dėvi 11 numeriu paženklintus marškinėlius. Kad skaičius vienuolika Sabonių šeimoje yra daugiau nei tik skaičius, rodo ir tai, kad jauniausias A. Sabonio sūnus savo 2023 metais gimusią dukrą pavadino Eleven, o tai išvertus iš anglų kalbos reiškia „vienuolika“.

Šiuo metu D. Sabonis kartu su žmona Shashana augina du vaikus – porai 2022 metais taip pat gimė sūnus Oliveris Tigeris.

„Tik pradėjęs šliaužioti iškart norėjo žaisti su kamuoliu. Jo net pirmas žodis buvo „kamuolys“, – kalbėdamas apie sūnų ESPN sakė D. Sabonis. – Atrodo, lyg kažkas jį tiesiog traukte trauktų prie krepšinio.“

Krepšinį žaidė tėtis, žaidžia sūnus, tad gal žais ir anūkas?