Kremavimas Lietuvoje jau ne egzotika – kuriasi naujos atsisveikinimo tradicijos

Prieš aštuonerius metus „Lietuvos krematoriumui“, esančiam Kėdainiuose, pradėjus teikti kremavimo paslaugas, daugelis šalies gyventojų nelabai įsivaizdavo, kaip vyksta šis procesas: ar liko galimybė atsisveikinti su mirusiu artimuoju, kiek laiko trunka kremavimas, ar galima šarvoti urną ir pan.

Dabar vis dažniau žmonių išreiškia pageidavimą po mirties būti kremuoti, tad randasi naujos atsisveikinimo su velioniu, laidotuvių trukmės ir eigos tradicijos. Dar prieš dešimtmetį kai kurios jų būtų stebinusios ar kėlusios pasipiktinimą.

„Visus, pasirinkusius artimąjį laidoti kremuojant, išsamiai supažindiname su procesu, tačiau žmonėms, ypač jei dar nebuvo susidūrę su šia paslauga, kyla klausimų, kaip pagarbiai atsisveikinti su velioniu prieš bei po kremavimo, – pastebi Agnė Petkevičiūtė, „Lietuvos krematoriumo“ administratorė. – Nors daugeliu atvejų tai yra individualus pasirinkimas, nuo kremavimo paslaugos atsiradimo mūsų šalyje jau yra išsigryninę keli atsisveikinimo „scenarijai“: velionis šarvojamas, po to kremuojamas ir iškart urna su pelenais vežama laidoti, arba su velioniu atsisveikina patys artimiausi šeimos nariai, tada, po kremavimo, vienai dienai ar pusdieniui šarvojama tik urna, pasirinktoje pagarbioje vietoje, o vėliau laidojama. Kartais urna po kremavimo ne šarvojama, bet iškart vežama laidoti.“

Išlydima ir su „Metallica“

Pasak A. Petkevičiūtės, yra galimybė atsisveikinti su mirusiuoju prieš kremavimą ar po jo ir specialiose „Lietuvos krematoriumo“ atsisveikinimo salėse. „Šias sales žmonės užsisako ir pusvalandžiui, ir 2–3 valandoms. Patys artimiausieji dažniausiai renkasi trumpesnį laiką, ilgesnio pageidauja, jei atsisveikinti su išėjusiuoju suvažiuoja daugiau žmonių iš įvairių miestų. Jei su velioniu norima atsisveikinti dieną ar kelias, siūlome artimiesiems jiems geografiškai patogiausią laidojimo paslaugas teikiančią įmonę, – pasakoja „Lietuvos krematoriumo“ atstovė. – Salėje, prie karsto ar urnos su pelenais, uždegamos žvakės, leidžiama pasirinkta arba artimųjų pageidaujama, velionio mėgta muzika. Bene išskirtiniausias atvejis buvo, kai krematoriume skambėjo „Metallica“ kūrinys, mat velionis buvo itin didelis šios grupės gerbėjas, tad jo artimieji specialiai atsivežė įrašą.“ Kartais, pastebi A. Petkevičiūtė, užsakomi giedotojai arba pageidaujama gyvai atliekamos muzikos smuiku ar klavišiniu instrumentu. Labai dažnai kviečiamas velionio išpažintos religijos dvasininkas, kuris atlieka atitinkamas apeigas ir palydi iki pat kremavimo įrenginio.

„Turbūt daugelis atkreipė dėmesį, kad viešai skelbiant apie atsisveikinimą su mirusiais žinomais žmonėmis, pabrėžiama, jog artimieji prašo atsinešti tik po vieną gėlės žiedą. Ši tradicija atsirado kartu su laidojimu kremuojant ir paaiškinama labai praktiškai – palaidojus urną kapinėse, kapavietė užima iki kvadratinio metro plotą, tad nėra vietos ją apkaišyti gėlių vainikais ar krepšeliais, o pastačius urną į kolumbariumo nišą, kuri uždengiama plokšte, išvis nėra kur dėti gėlių, nebent ant plokštės jau pritvirtinti specialūs laikikliai, – aiškina „Lietuvos krematoriumo“ atstovė. – Vieno žiedo tradicijos laikosi ir atvažiavusieji atsisveikinti su velioniu krematoriume. Jų atvežtomis gėlėmis dažniausiai papuošiame karstą prieš jį įkeliant į kremavimo įrenginį. Tai, pasak palydinčiųjų, suteikia tam momentui ypatingą emociją. Išimtis buvo tik kartą, kai išpažįstantys krišnaizmą, atlydėję savo bendruomenės narį, gėlėmis išpuošė ir karsto vidų, apdėdami jomis velionį.“ A. Petkevičiūtės teigimu, naujausia tradicija – kartu su gėlės žiedu arba vietoj jo atsivežti žvakutę, ją uždegti ir pastatyti prie velionio karsto ar urnos.

Ramiai, be raudų

Jei artimieji pageidauja atsisveikinti su velioniu tik prieš pat karsto įkėlimą į kremavimo įrenginį, jie tai gali padaryti palydėjimo salėje. „Dauguma atvykusiųjų renkasi palydėti mirusį artimąjį iki pat kremavimo įrenginio, nepriklausomai, ar prieš tai atsisveikino salėje, ar velionis atvežtas tik kremuoti. Pasak artimųjų, šis etapas jiems atrodo būtinas, nes tik po jo suvokiama atsisveikinimo pabaiga, o tada, jų teigimu, užplūsta kažkokios sakralios ramybės jausmas“, – apie artimųjų patiriamas emocijas pasakoja A. Petkevičiūtė.

Ji priduria, kad atlydėjusius mirusįjį į krematoriumą dažnai stebina šią sunkią akimirką patiriami kitokie jausmai, nei gedint prie velionio karsto ir laidojant jį į žemę – jaučiama ne tik ramybė, bet, pasak jų, „kažkoks susitaikymas ir minčių skaidrumas“, kai norisi ne verkti, bet labiau mąstyti apie amžinybę. „Kremavimo procesas – nuo palaikų įkėlimo į įrenginį iki urnos su pelenais atidavimo – trunka 2,5–3 valandas, tad velionį atlydėjusieji gali arba išvažiuoti tuo metu į istorinį Kėdainių senamiestį, arba laukti krematoriumo poilsio erdvėje, kur jiems pasiūlome kavos ar arbatos ir kur jie gali ramiai pabendrauti tarpusavyje, pasivaikščioti aplink krematoriumą esančioje teritorijoje, specialiai apželdintoje, kad žaluma teiktų ramybę, – pasakoja A. Petkevičiūtė. – Vis dėlto tos laukimo valandos yra ypatingos – jų metu mirusiojo artimieji apmąsto savo santykį su velioniu ir dažnai nori tas emocijas išreikšti ne tik dalydamiesi prisiminimais su čia atvykusiais giminėmis ar draugais, bet ir įrašais krematoriume esančioje specialioje knygoje. Kartais tai būna spontaniškai sukurtos eilės.“ A. Petkevičiūtė išskiria vieną ypač netikėtą velionio artimųjų jausmų išraišką, kai dar prieš keliant karstą į kremavimo įrenginį, vienas iš palydinčiųjų tarė atsisveikinimo žodį, o tada prie jo prisijungė visi kiti – kiekvienas pasakė nors po sakinį kažką labai asmeniško.

A. Petkevičiūtė svarsto, kad galbūt artimuosius, atvykusius laidoti velionį kremuojant, ramiau nuteikia ir krematoriumo aplinka – čia nepabrėžiami elementai, kurie asocijuojasi su laidotuvėmis ir netekties skausmu. Tikėtina, kad neutralus krematoriumo interjeras ir jo erdvėse eksponuojami profesionalių menininkų darbai taip pat praskaidrina slogią tos akimirkos nuotaiką.

Pasitelkiamos inovacijos

Lietuvos krematoriume sudarytos galimybės artimiesiems stebėti ir patį kremavimo procesą jį prižiūrinčio operatoriaus kompiuterio ekrane ar per technologinį langelį. „Gal tai skamba keistai, tačiau yra žmonių, kuriems psichologiškai tiesiog būtina matyti kremavimo procesą nuo pradžios iki pabaigos, kad galėtų įsisąmoninti netektį“, – aiškina A. Petkevičiūtė, pabrėždama, kad palydėjimo į kremavimo įrenginį patalpoje nuolat veikia vaizdo stebėjimo kameros, yra filmuojama, tad artimieji visada gali prašyti įrašyti šį atsisveikinimo momentą į skaitmeninę laikmeną.

Dėl įvairių priežasčių negalintiems atvykti į krematoriumą atsisveikinti su mirusiuoju, ypač gyvenantiems kitose šalyse, siūlomas išmanus sprendimas – atsisveikinimą stebėti nuotoliniu būdu realiu laiku. Tam jiems suteikiamas individualus prisijungimas.