Kražių kolegija: Dievo garbei ir žmonių gerovei

Prieš keturis šimtmečius (1616 m.) Kražių miestelyje ėmė veikti jėzuitų kolegija. Ji gyvavo daugiau nei pusantro šimto metų – iki 1773 m., kai popiežius sustabdė Jėzaus draugijos veiklą. Tiesa, prie kolegijos veikusi mokykla tęsė savo veiklą kaip valstybinė iki 1844 m., o iki 1797 m. jai tebevadovavo buvę Jėzaus draugijos nariai. XVII–XVIII a. tai buvo svarbiausias visoje Žemaitijoje švietimo židinys. Etninės Lietuvos žemėse daugeliu požiūrių – pagal veikimo trukmę, materialinį aprūpinimą, mokinių ir jėzuitų skaičių – Kražių buvo antroji, po Vilniaus, jėzuitų kolegija, lenkusi atitinkamas Kauno ir Pašiaušės įstaigas.

Pirmieji jėzuitai Žemaitijoje (1576–1608)

1569 m. Vilniuje įsikūrusius jėzuitus į Žemaitiją labai troško pasikviesti šio krašto vyskupu tapęs kunigaikštis Merkelis Giedraitis – draugijos bičiulis ir geradarys, pats „paragavęs“ Vilniaus jėzuitų duodamų dvasinių pratybų. 1576 m., išvykdamas į savo vyskupiją, Giedraitis drauge pasiėmė tėvą jėzuitą Mikalojų Sendkovskį iš Vilniaus kolegijos. Jis apie metus praleido šiame krašte, lydėdamas parapines bažnyčias lankantį vyskupą, tačiau po to buvo atšauktas į Vilnių: vyresnieji manė esant netinkama misijoje užtrukti taip ilgai – negana to, dar ir be jokio palydovo.

Neabejotinai Giedraičio prašymu nuo 1583 m. po kelis jėzuitus iš Vilniaus ir Rygos kolegijų ėmė nereguliariai (kas keletą metų, kasmet arba net kelis kartus per metus) lankyti Žemaitiją. Per atostogas jie keliaudavo po atkampius kaimus ir įvairiose vietovėse rengdavo misijas. Jų metu (tai trukdavo apie savaitę ar bent kelias dienas) su krikščionių tikėjimu menkai susipažinusiems valstiečiams aiškindavo tikėjimo pagrindus (mokydavo katekizmo), ragindavo priimti sakramentus (klausydavo išpažinčių, teikdavo Komuniją) ir naikindavo dar gausius pagonybės reliktus.

Reti ir trumpalaikiai jėzuitų apsilankymai Žemaitijoje vyskupo Giedraičio netenkino, todėl jis ne kartą kreipėsi į Jėzaus draugijos vyresniuosius (ir į patį generolą Klaudijų Akvavivą Romoje), prašydamas, kad jėzuitai nuolatos įsikurtų jo vyskupijoje. Veikiausiai jis norėjo, kad jėzuitai intensyviau užsiimtų misijine veikla Žemaitijoje, imtųsi jaunimo ugdymo, atidarydami mokyklą, ir vadovautų vyskupijos seminarijai, kuri 1581 m. buvo atidaryta Vilniuje. Deja, nuolatinio jėzuitų įsikūrimo Žemaitijoje teko laukti daugiau nei tris dešimtmečius. Priežasčių būta įvairių. Pirma, jėzuitams nuolatos trūko žmonių, nes ir karalius, ir įtakingi didikai kvietė juos šen ir ten, įvairiose vietovėse steigdami naujas kolegijas. Antra, Žemaitijos vyskupas nebuvo toks turtingas, kad galėtų aprūpinti išlaikymu visą jėzuitų kolegiją.

Vis dėlto jėzuitams nederėjo taip ilgai ignoruoti palankaus draugijos geradario lūkesčių, o ir patiems rūpėjo įkelti koją į dar „neįsisavintą“ Lietuvos regioną. Todėl, net ir nesant stabilaus materialinio pagrindo, pirmasis 1608 m. įkurtos Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolas Paulius Bokša dar tais pačiais metais į Žemaitiją pasiuntė nuolatinai darbuotis du tėvus – Motiejų Galminą ir Merkelį Daugėlą. Vyskupas nusiuntė juos pas Kražių kleboną Merkelį Geišą, o šis apgyvendino savo klebonijoje ir pasirūpino išlaikymu. Tai buvo priešmirtinė vyskupo Giedraičio paguoda. 1609 m. testamentu jis išreiškė norą, kad jėzuitai įsikurtų Varniuose, ir Žemaitijoje reziduojantiems draugijos nariams užrašė turtingą savo biblioteką – būsimosios Kražių kolegijos knygų rinkinio branduolį.

Kražių kolegijos ištakos: fundatoriaus ir nuolatinės vietos (1608–1614)

Kražiuose laikinai įsikūrusioje misijoje (iš pradžių ji oficialiai ir buvo vadinama „Žemaitijos misija“) darbavosi jau 4 jėzuitai. Iš pradžių jie glaudėsi Kražių klebono valdoje, o vėliau Žemaitijos kanauninkas ir Kražių altarista Mikalojus Daukša užleido jiems savo buveinę. Po vyskupo Giedraičio mirties jėzuitus globojo jo įpėdinis Mikalojus Pacas; jis taip pat dovanojo jėzuitams labai turtingą asmeninį knygų rinkinį. Vis dėlto, jėzuitams apsisprendus nuolatinai įsikurti Žemaitijoje ir pradėjus galvoti apie įprastinių namų su mokykla (kolegijos) įkūrimą, to buvo maža. Reikėjo rasti labiau pasiturintį fundatorių, o tuo pačiu turėjo būti išspręstas ir nuolatinės buveinės vietos klausimas.

Štai čia Apvaizda ir dovanojo taip laukiamą kolegijos fundatorių… 1613 m. mirus šešiolikamečiam Lietuvos didžiojo etmono ir Žemaitijos seniūno Jono Karolio Chodkevičiaus sūnui Jeronimui, velionio motina Sofija Mieleckytė-Chodkevičienė įkalbėjo vyrą „ieškoti nemirtingo savo turtų paveldėtojo“, tad garsusis karvedys, kitados jau aprūpinęs bernardinų konventą Kretingoje, ryžosi Žemaitijoje funduoti dar ir jėzuitų kolegiją, kurioje būtų mokomas ir doroviškai ugdomas šio krašto jaunimas.

Radus fundatorių, reikėjo išspręsti būsimos kolegijos vietos klausimą. Pirmiausia dėl įvairių priežasčių (nepalankių gamtinių sąlygų, miestelio menkumo arba, atvirkščiai, svarbos) buvo atmestos vyskupijos sostinės (Varnių) ir politinio Žemaitijos centro (Raseinių) „kandidatūros“. Etmonas Chodkevičius jėzuitams pasiūlė Kražius, Alsėdžius ir Skuodą.

Kražiai esą pačiame Žemaitijos viduryje, be to, jų apylinkėse gyveną labiau pasiturintys bajorai; įsikūrus Alsėdžiuose, jėzuitams būsiančios geriau pasiekiamos pagrindinės fundatoriaus užrašomos valdos (dab. Skuodo ir Mažeikių rajonų teritorijoje); jėzuitams apsisprendus įkurti kolegiją Chodkevičiui priklausančiame Skuodo mieste, jis žadėjo dar padidinti fundaciją ir pastatyti mūrinius kolegijos pastatus.

Jėzuitų vyresnysis atsakė, jog, rinkdamasis kolegijos vietą, prieš akis turįs tris dalykus: fundatoriaus troškimą, draugijos patogumą, tačiau pirmiausia – Dievo garbę. Tad jei kolegija rastųsi Skuode, tai būtų patogu draugijai ir malonu fundatoriui, tačiau Dievo garbei kolegija labiausiai pasitarnautų veikdama Kražiuose. Išgirdęs, kad jėzuitai pasiryžę atsisakyti savo naudos, fundatorius sutiko atsižadėti ir savo troškimo. Tad 1614 m. rugpjūčio 25 d. Kretingoje surašytame fundacijos akte jau buvo pažymėta, jog kolegija steigiama Žemaitijos centre įsikūrusiame Kražių miestelyje, kuris esąs palankus sveikatai ir labiausiai tinkamas studijoms bei bajorų lavinimui.

Kolegijos veiklos pradžia (1616) ir jos istorinė reikšmė

Kolegijos steigimas Kražiuose buvo neįprastas dėl to, kad fundatorius nebuvo paties miestelio savininkas. Todėl 1615 m. buvo gautas tuometinio Kražių šeimininko – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio – sutikimas perleisti visą savo dvaro sklypą, esantį prie turgaus aikštės, kolegijos nuosavybei. Šioje teritorijoje pradėjo kilti kolegijos pastatai ir 1616 m. pagausėjusi jėzuitų bendruomenė jau galėjo persikelti į laikinus medinius namus.

Tais pačiais metais atidarius pirmąsias mokyklos klases (į jas susirinko 50 mokinių), šiems jėzuitų namams pripažintas kolegijos statusas. Veikiai pradėjo veikti visos įprastos (penkios) klasikinio humanitarinio profilio gimnazijos klasės (įvairiais metais jose mokėsi nuo 100 iki 300 moksleivių), įsteigta geresniuosius mokinius vienijanti Marijos sodalicija (maldingą gyvenimą ir dorybes ugdanti brolija), malonėmis ėmė garsėti iš Romos katakombų atgabentos šv. Marino (netrukus paskelbto vienu iš šventųjų Žemaitijos globėjų) relikvijos. 1621 m. iškilmingai pašventintas kolegijos bažnyčios, dedikuotos Švč. Mergelei Marijai, kertinis akmuo (šventovės statyba užtruko ir buvo galutinai baigta tik 1689 m.).

Kražiuose įsikūrę jėzuitai įgyvendino ir fundatoriaus Jono Karolio Chodkevičiaus, ir vyskupo Merkelio Giedraičio svajones. Jie ne vien auklėjo ir mokė Žemaitijos jaunimą, bet ir aktyviai apaštalavo (taip pat ir vykdydami misijas) bei darbavosi, ugdydami būsimuosius Žemaitijos kunigus. 1620 m. iš Vilniaus į Kražius buvo perkelta vyskupijos seminarija; nuo tol iki pat 1773 m. ji beveik visą laiką buvo aptarnaujama jėzuitų ir veikė arba Kražiuose, arba Varniuose. Nuo 1623 m. Kražių kolegijai pavaldi jėzuitų misija / rezidencija veikė vyskupijos sostinėje, Varniuose, o 1689 m. prisidėjo ir dar viena nuolatinė misija – Prūsijoje (Tilžėje).

Kražių kolegijoje, kaip įprasta kitose jėzuitų mokyklose, veikė mokyklinis teatras; funkcionavo keletas bendrabučių, skirtų neturtingiems mokiniams (viename jų, vadinamojoje muzikantų bursoje, buvo mokoma(si) groti ir giedoti). Apylinkės gyventojų kūno ir sielos poreikius turėjo padėti patenkinti brolių jėzuitų tvarkoma vaistinė (nuo 1735 m.) ir Švč. Jėzaus Širdies brolija (įsteigta 1744 m.).

Kolegijoje protarpiais būdavo skaitomi filosofijos ir moralinės teologijos kursai, o XVIII a. viduryje dėstymo programa pasipildė naujomis disciplinomis – istorija, geografija, matematika, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Įvairiu metu čia darbavosi tokie žymūs jėzuitai, kaip Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lotyniškai rašęs – ir Kražių grožį apdainavęs – poetas, vadintas „Šiaurės Horacijumi“, kurio kūriniai spausdinti įvairiose Europos šalyse), Kazimieras Kojalavičius (pamokslininkas ir populiaraus retorikos vadovėlio autorius), Zigmantas Liauksminas (populiaraus retorikos vadovėlio ir pirmojo Lietuvoje muzikos vadovėlio autorius), Jonas Pašakauskas (pirmųjų Lietuvos kalendorių leidėjas), Karolis Virvičius (geografijos vadovėlių autorius), Pranciškus Paprockis (pirmųjų Lietuvoje laikraščių leidėjas, istorijos ir geografijos vadovėlių autorius), Tomas Žebrauskas (pirmosios Lietuvoje observatorijos kūrėjas, matematikas, astronomas ir architektas).

* * *

Šiandien akivaizdžiai regimo 1773 m. uždarytos Kražių kolegijos materialinio paveldo išliko ne itin daug – vos vienas jėzuitų namų korpusas, bažnyčios pamatai, Kauno arkikatedroje saugoma XVII a. vidurio barokinė monstrancija. Svarbus kolegijos palikimo klodas – dar iki galo neištirtas – tarsi povandeninė ledkalnio dalis glūdi bibliotekų saugyklose.

Turtinga Kražių kolegijos biblioteka (ją sudarė apie 2 500 veikalų, kurie apėmė maždaug 3 500 tomų, išleistų įvairiose Europos bei Abiejų Tautų Respublikos miestuose), kuriai knygas XVII a. pirmoje pusėje dovanojo ir Joniškio klebonas Benediktas Sviechovskis bei Šiaulių klebonas Petras Tarvainis, laikui bėgant, tapo išsklaidyta po įvairias vietas. Šiandien daugiausia senosios Kražių kolegijos knygų rinkinio saugoma trijose – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Kauno apskrities viešojoje – bibliotekose. Kražių kolegijos bibliotekos palikimas sudaro labai svarbią Lietuvoje išlikusių senųjų XV–XVIII a. knygų rinkinio dalį.