Kražių jėzuitų kryžkelė

1773-ieji Kražių jėzuitų bendruomenei tapo permainų metais. Panaikinus vienuolyną, galima sakyti, be savo namų liko apie 40 jėzuitų. Tolimesnė jų ateitis pakibo ant plauko – reikėjo imti galvoti, kaip pragyventi toliau, kaip prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.

Panaikintas Kražių vienuolynas

Daugiau nei 600 Lietuvos jėzuitų provincijos narių 1773 m. turėjo išsiskirstyti į skirtingas puses. Panaikinta Jėzaus draugija į nežinią įstūmė apie 40 Kražių bendruomenės narių. 1773 m. rugsėjo 27 d. paskelbtame atsišaukime, manoma, į Lietuvos jėzuitus LDK kancleris Mykolas Čartoriskis ir pakancleris Joakimas Chreptavičius užjautė juos dėl liūdno likimo, prašė palaukti valstybės sprendimo dėl panaikintos vienuolijos narių ateities ir liepė jėzuitams likti savo tarnystės vietose bei toliau vykdyti lig tol eitas pareigas ragindami: „Liovęsi būti jėzuitai, nepaliaukite buvę geri piliečiai!“

Anot istoriko doc. dr. Liudo Jovaišos, jėzuitams teko iššūkis mokytis gyventi be vienuolių draugijos ir ieškoti kitokių pragyvenimo šaltinių. „Buvusių jėzuitų galimybės darbuotis mokytojais sumažėjo – Žemaitijoje visai nustojo veikusi Pašiaušės kolegija, o Kražiuose po 1773 m. liko gyvuoti triklasė mokykla su trimis mokytojais, pamokslininku ir prefektu.

Dauguma tų jėzuitų tėvų (t. y. vienuolių kunigų), kurie neturėjo įtakingų globėjų arba negalėjo mokytojauti, turėjo ieškotis sielovadininko vietos – įskaitant kuklias vikaro, altaristos ar dvaro kapeliono pareigybes. Dalis jėzuitų scholastikų (studentų arba magistrų, atliekančių pedagoginę praktiką) liko mokytojauti ir (arba) tęsė studijas kaip klierikai, galiausiai tapdami dieceziniais kunigais, kita dalis pasirinko gyvenimą pasaulyje. Atrodo, kad didžiuma brolių jėzuitų, atleisti nuo vienuolinių įžadų, grįžo į pasaulietinį gyvenimą“, – pasakoja istorikas.

Dar 1758 m. Kražių kolegija buvo tapusi vienais didžiausių namų Lietuvos jėzuitų provincijoje. Kražių jėzuitų kolegija (įskaitant Varniuose ir Tilžėje gyvenančius jėzuitus) 1773 m. užėmė trečiąją vietą, kalbant apie personalo skaičių – ten gyveno 45 asmenys. „Draugijos likvidavimo momentu 35 Kražių kolegijos personalo nariai rezidavo pačiuose Kražiuose, 5 nuolatos gyveno Tilžėje, o 4 – Varniuose. Dar vienas, Žemaičių vyskupo ordinaro Jono Domininko Lopacinskio „teologas“ (nuodėmklausys) Antanas Vildė, formaliai priskirtas Kražių bendruomenei, nuolatos rezidavo šalia vyskupo“, – detalizuoja L. Jovaiša.

Išblaškyta jauna jėzuitų bendruomenė

Kražių kolegijos panaikinimas lemtingas tapo 40 jėzuitų Kražiuose ir Varniuose – 14 jų buvo tėvai, 16 – scholastikai, 10 – broliai. Amžiaus vidurkis siekė 36,7 m. Pasak L. Jovaišos, dauguma tėvų ir brolių jau buvo davę galutinius įžadus, visgi didžioji dalis jų į Kražius buvo atvykę neseniai ir tik tarp brolių daugiausia būta senbuvių – net tokių, kurie Kražių nepaliko nuo tada, kai atvyko baigę naujokyną ir čia išgyveno nuo 9 iki 22 metų. Priešingai, tarp tėvų ilgiausias gyvenimo Kražiuose „stažas“ buvo 6 metai.

Kražiuose gyvenusių jėzuitų kilmė taip pat įvairavo, nors lietuviai, be abejo, pagal skaičių buvo pirmi. „Apibendrindami žinomų 35 (iš 40) Kražiuose ir Varniuose rezidavusių jėzuitų kilmės duomenis, galime konstatuoti, kad gausiausią grupę (17 asmenų) tarp jų sudarė lietuviai. Iš kitų etninių grupių išsiskyrė vokiečiai (6) ir žemaičiai (5); toliau ėjo Kuršo-Livonijos gyventojai (3), rusėnai (2–3) ir lenkai (1–2)“, – faktus dėsto L. Jovaiša.

Žinia, kad jėzuitai buvo eruditai, tad keleto kalbų mokėjimas – jiems būdingas bruožas. 33 iš 40 tėvų ir scholastikų mokėjo lotynų ir lenkų kalbas, o štai iš brolių jėzuitų tik vienas tebuvo mokėjęs lotyniškai. „Tarp kitų kalbų išsiskyrė lietuvių kalba (ją mokėjo 6 tėvai (tiesa, 2 iš jų – netobulai), 2 scholastikai ir net 7 broliai – iš viso 15 jėzuitų). Toliau sekė vokiečių, latvių ir prancūzų kalbos. Beveik visi jėzuitai mokėjo 2–3 kalbas“, – vardija istorikas. Apibendrindamas L. Jovaiša sako, kad tenykštė jėzuitų bendruomenė buvo gana jauna ir menkai įsišaknijusi toje vietoje.

Kur nuvedė Kražių jėzuitų keliai?

Bandyti atsekti tolimesnį Kražių jėzuitų gyvenimą po vienuolyno likvidavimo, pasak istoriko, be galo sunku: „Po 1773 m. buvę jėzuitai išsklido po įvairius regionus ir socialines terpes bei aplinkas, virto parapijų kunigais, privačiais koplyčių ir dvarų kapelionais, Edukacijos komisijos mokyklų mokytojais, kitų vienuolijų nariais, galop – tiesiog privačiais asmenimis, grįžtančiais į savo tėvoniją ir giminės aplinką. Net žymiausių brolių jėzuitų biografijos po 1773 m. – dažniausiai balta dėmė.“

Be abejo, prieinamos informacijos per maža, kad būtų galima spręsti apie kolektyvinį bendruomenės likimą, tačiau tam tikri ženklai aptinkami, kad būtų galima susidaryti įspūdį apie fragmentinių grupių gyvenimą po lemtingųjų įvykių. „Didysis jėzuitų kraustymasis“ paveikė ne vien jų pačių likimą: 1774 m. rugsėjo pradžioje Kražių mokykloje buvo juntamas nerimas ir pakrikimas, mat nebuvo nė vieno mokytojo likę – nepakviesti toliau mokyti, jie leidosi savais keliais.

„Nieko nuostabaus, kad dauguma tėvų pageidavo pedagoginio arba sielovadinio darbo – dažniausiai norėdami tęsti tai, kuo užsiėmė draugijos panaikinimo išvakarėse. Scholastikų apsisprendimas buvo kitokio pobūdžio: grįžti į pasaulį („apsivilkti kontušą“) arba siekti kunigystės“, – pasakoja L. Jovaiša.

Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, brolis vaistininkas Jokūbas Bioteris priėmė dvasininko šventimus ir liko gyventi Kražiuose. Bent 3 Kražių kolegijos bendruomenės nariai prisijungė prie Prūsijoje ir Baltarusijoje tebeveikusių (vienuolijos panaikinimo tuo metu išvengusių) jėzuitų bendruomenių.

„Dar vienas scholastikas, filosofijos studentas Jonas Niedzvieckis, pasirinko gyvenimą kitoje vienuolinėje bendrijoje – įstojo į Misijos kongregaciją“, – kol kas apie vienintelį žinomą tokio pobūdžio atvejį tarp Lietuvos buvusių jėzuitų užsimena istorikas.

Pasak jo, daugiausia žinių liko apie tėvų tolimesnį gyvenimą ir veiklą. „Didžiuma Kražių kolegijos tėvų po draugijos likvidavimo atsidūrė Vilniuje arba kitur Lietuvoje, kur buvo praleidę daugiausia laiko, prieš atvykdami į Kražius“, – tikina L. Jovaiša. Jis išskiria dar vieną aplinkybę: „Kražių jėzuitų bendruomenės dezintegraciją galėjo paspartinti ir „dezertyravusio“ rektoriaus laikysena. Priešingai, Varnių misijoje besidarbavusius tėvus Žemaitijoje išlaikyti, ko gero, padėjo jėzuitams palankaus vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio globa.“

6 tėvai iš 9 paliko Kražius ir išvyko į Vilniaus vyskupiją. Žemaitijoje (tačiau ne Kražiuose) liko antrasis filosofijos dėstytojas Liudvikas Kauzonas – jis tapo Kretingos mokyklos prorektoriumi. Kražių iki pat mirties nepaliko tik 2 tėvai – septyniasdešimtmetis, tačiau, sprendžiant iš pareigų, dar gyvybingas bavaras Antanas Polcas ir sekmadienių pamokslininkas bei sielovados darbininkas Ignacas Prielgauskas. Pastarasis dar beveik dešimtmetį ėjo mokyklos bažnyčios „pamokslininko ir sargo“ tarnystę.

Iš 1773-iųjų bendruomenės, be šių dviejų tėvų ir brolio vaistininko, Kražiuose liko dar bent vienas – filosofijos kurso antrųjų metų studentas Leonas Milvydas. Bemaž visus likusius dvidešimt gyvenimo metų jis atidavė pedagoginiam darbui vietos mokykloje. „Tai, kad iš 25 tėvų ir scholastikų toje pačioje vietoje liko vos 3, leidžia tvirtinti, jog Jėzaus draugijos uždarymas Kražių kolegijos bendruomenei iš karto sudavė labai skaudų smūgį“, – apibendrina istorikas.

Pojėzuitinė bendruomenė

Istoriko teigimu, įdomūs mainai vyko po vienuolyno likvidavimo: prie likusių dviejų tėvų ir vieno scholastiko Kražių bendruomenėje prisijungė dar du žemaičiai kunigai. „Galbūt šių asmenų atvykimą paskatino reikalas užimti išvykusių bičiulių vietą ir reaguoti į atsivėrusią pedagoginio personalo spragą? O galbūt šie buvusios draugijos narių „mainai“ buvo iš anksto abiejų pusių atsakingai suderinti?“ – svarsto L. Jovaiša. Kražių mokykloje tebedirbo buvę jėzuitai, jie ir išlaikė savo rankose vadovavimą mokymo įstaigai: čia rektoriavo Kauno jėzuitų palikimą savo globon perėmęs Mikalojus Velička, buvęs Vilniaus universiteto profesorius, vienas garsiausių XVIII a. antrosios pusės Lietuvos filosofų Benediktas Dobševičius, taip pat ir Kražiuose anksčiau darbavęsis Liudvikas Kauzonas, mirtinai susirgęs epidemijos metu, belankydamas sergančius mokinius.

XVIII a. 9–10 dešimtmečiais dauguma Kražiuose dirbusių buvusių jėzuitų buvo čia atvykę jau po 1773 m. Jie, atlikę pedagoginį darbą, buvo vertinami vyresniųjų ir vizitatorių. „Vis dėlto „buvusio jėzuito“ tapatybė anaiptol ne visada reiškė kokybės ženklą“, – pabrėžia istorikas.

Vienas iš tokių nusidėjėlių – Adomas Drozdovskis. Jis 1788 m. spalio 1 d. nuo pareigų buvo nušalintas dėl skandalingo elgesio (piktžodžiavimo prieš katalikų tikėjimo tiesas, krikščionio pareigų (Komunijos priėmimo) nevykdymo, girtuoklystės, grubaus elgesio ir vaidų bendruomenėje, apnuoginto bei ant kelių paguldyto mokinio mušimo savo kambaryje). Nepaisant šio skandalingo atvejo, nuo 1773-iųjų bene du dešimtmečius Kražių mokykloje buvę jėzuitai dar buvo reikšminga bendruomenės dalis, iki įstaiga buvo perduota Kolainių karmelitams (1797 m.).

„Kražių mokykla iš dalies atliko pusiau pojėzuitinės bendruomenės vaidmenį“, – sako L. Jovaiša ir aiškina, kad pas buvusius jėzuitus, dirbusius mokykloje, vis prisiglausdavo ir kiti panaikintos draugijos nariai.

Buvę jėzuitai svajojo apie atkūrimą, saugojo jėzuitiškas vertybes. „Nebebūdami formalaus vienuolinio instituto nariai, jie išlaikė bendruomeninio gyvenimo troškimą ir pašalinimą nuo bendro stalo laikė bene pačia sunkiausia bausme“, – priduria jis.