Krantotvarka: galime tik stebėti, kaip jūra pasiglemžia statinius

Melnragiškiai baiminasi dėl priešlėktuvinės baterijos, kurią jau semia vanduo. Pernai pavasarį Savivaldybė apstatė ją ženklais kaip pavojingą objektą ir daugiau nieko nedaro. Niekas tos baterijos net nebandys gelbėti. Mat ji yra viso labo vienas akivaizdus krantų erozijos pavyzdys. Kompleksiškai ši problema nesprendžiama. Viena Savivaldybė tikrai nepajėgi sustabdyti krantų plovimo, natūralaus gamtos proceso. Beje, pasaulinė krantotvarka grįžta prie minties, kad reikia duoti krantams laisvę, o žmogus su savo statiniais turi atsitraukti.

Gamtos tyrimų centro Vilniuje Geoaplinkos tyrimų laboratorijos gamtos mokslų daktaro Gintauto Žilinsko teigimu, labiausiai iš visų Lietuvos krantų yra plaunamas Pirmosios Melnragės ruožas nuo molo iki centrinio įvažiavimo kelio. Kad ir kaip paradoksaliai skamba, jo manymu, Melnragę išgelbėtų išorinio uosto statyba.

Pasaulinės tendencijos

„Lietuvoje prasta ir komplikuota krantų būklė yra ten, kur esama hidrologinių statinių. Krantų plovimas yra natūralus ir sveikas procesas. Tik žmogus šalia pasistato namą, o kai pradeda jį plauti, pyksta, nes nori patogiai gyventi ir nemėgsta permainų. Pasaulis jau grįžta prie to, kad reikia palikti krantams laisvę. Jeigu statiniai paplaunami, jie turi būti nugriauti“, - sako G. Žilinskas.

Amerikoje, Kalifornijoje, draudikai nedraudžia namų ant jūros kranto. Nyderlanduose, kur beveik 9 mln. žmonių gyvena žemiau jūros lygio, nuo 1995 metų priimta strategija - laisvė upei. Anksčiau Reinas buvo aptvertas polderiais, kad neišsilietų pavasarinio potvynio metu. Dabar atskirose teritorijose tie polderiai ardomi ir leidžiama upei išsilieti, o fermeriai iškeliami kitur. Netrukus olandai pradės įgyvendinti projektą „Laisvę jūrai“. „Dabar labai populiarus tampa valdomas žmonių atsitraukimas. Ne viską metame, ir bėgame, bet po truputį atsitraukiame“, - sakė pokalbininkas.

Latviai ramiai atiduoda krantą

G. Žilinskas nemano, kad dėl baterijos Melnragėje Klaipėdos savivaldybė turėtų ką nors daryti, kol galutinai neapsispręsta, kas toje teritorijoje bus. Pavyzdžiui, jeigu būtų statomas išorinis uostas, tada, anot jo, pinigai būtų išmesti į balą, mat Pirmąją Melnragę išorinis uostas apsaugotų. Jeigu, kaip numatyta bendrajame miesto plane, prie šiaurinio molo bus pastatytas mažųjų laivų uostelis, krantas nuo molo iki pat centrinės įvažos į Melnragę turėtų būti apsaugotas. „Dabar ten tiesti takus, bandyti tvirtinti kopagūbrį, kai nėra smėlio, tikrai būtų pinigų metimas į vandenį“, - sakė G. Žilinskas.

Pasak jo, Latvijoje Liepojos uosto šiaurinė pusė plaunama taip pat, kaip pas mus Melnragė. Ten dviaukščiai betoniniai namai, buvusios kareivinės, stovi per 80-100 metrų nuo labai stipriai plaunamas kranto. Kadangi gyvenamųjų namų arti nėra, latviai dėl to nesijaudina ir, pasak mokslininko, atiduoda tą krantą.

Ką siūlo mokslininkai

Atliekant Klaipėdos uosto molų rekonstrukciją numatyta palei kanalą iškasti vadinamąsias kišenes, t. y. smėlio gaudykles, kad per audrą kanalas nebūtų užnešamas. Į jas pateksiantį švarų jūrinį smėlį siūloma pilti Pirmojoje Melnragėje nuo molo iki pat baterijos. Dabar iškastas smėlis pilamas tarp Antrosios Melnragės ir Girulių.

„Mes siūlome arčiau uosto 3,5-4 metrų gylyje suformuoti povandeninį sėklių, nes natūralus nesusiformuoja dėl uosto veiklos. Tai apsaugotų, laužytų bangas. Ta priemonė, net jeigu būtų statomas išorinis uostas, tam mažam uosteliui nepakenktų“, - sako G. Žilinskas.

Krantas traukiasi jau seniai

Pasak G. Žilinsko, krantas Melnragėje pradėjo trauktis nuo 1910 metų. Nuo 1995 iki 2004-2005 m. situacija buvo stabilizavusis. Po uosto vartų rekonstrukcijos ji pasikeitė.

Prie Olando Kepurės

Paklaustas, ar šiemet gausus sniegas turėjo įtakos krantų erozijai, G. Žilinskas sakė: "Sniegas iš esmės yra gerai. Kai daug drėgmės, tada kopagūbryje greičiau atsigauna augalija. O kai jos daug, po truputį stabdomas smėlis. Dar jeigu būtų lietingas birželis, kopagūbris atsigautų. Dar padeda, jeigu žiemą būna priešalas, platus, nueinantis apie 2 kilometrus į jūrą. Žiemą dažnai būna piktų audrų, o jis tarnauja kaip bangolaužis.

Dažniausiai krantai pas mus nukenčia žiemą, tiksliau, laikotarpiu tarp spalio ir kovo mėnesių. Iki begalybės krantas nesitraukia, nebent jau jūros lygis labai pakiltų. Pas mus krantai plaunami ne tiek todėl, kad jūros vandens lygis kyla, bet dėl to, kad padažnėjo audros."

Pavasarį ištekant gruntiniams vandenims formuojasi status šlaitas ir nuošliaužos, kurias pasiima jūra. Ten krantas traukiasi vidutiniškai 0,5 metro per metus. Būna, keleri metai - nieko, o paskui nučiuožia nuošliauža. Pasak G. Žilinsko, ten tikrai nieko nereikia daryti, ta vieta turi būti išlaikyta tokia, kokia yra.

Pasak gamtos mokslų daktaro, krantas ir ten nesitrauks iki begalybės. Bet kuo jis labiau traukiasi, tuo labiau gražėja, darosi aukštesnis, išraiškingesnis. Dabar skardžio aukštis yra apie 18 m. Krantotvarkininkai atliko matavimus ir mano, kad jis gali padidėti iki 24 metrų. Bet, žinoma, tai bus labai negreitai.

Ar verta procesą stabdyti?

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto, nuolatos stebinčio krantų būklę, vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Nerijus Blažauskas, krantotyros srityje dirbantis jau ne vieną dešimtį metų, sako, kad krantų būklė kinta nuolatos, tačiau bendra tendencija išlieka ta pati - jie iš tikrųjų traukiasi, jūra artėja prie sausumos gyvenviečių ir per artimiausius 100 metų, ko gero, jokių dramatiškų pokyčių šioje situacijoje nebus.

Krantotvarkininkai ir savivaldybės, besirūpinančios paplūdimių ir kranto zonos būkle, nuolatos kelia sau klausimą, ar jų ardymą tam tikruose ruožuose verta stabdyti, dirbtinai sutvirtinti, ar neverta. Kol kas Lietuvoje rimčiau gelbėjamas tik Palangos ruožas, kurio rekreacinė vertė yra visuotinai pripažinta. Pernai jis taip pat buvo papildytas atvežtiniu smėliu, sutvarkytas, ir paplūdimių būklė apie 3-5 metus turėtų būti stabili. Dėl kitų probleminių paplūdimių ruožų tvarkymo tikslingumo aiškaus valstybinio sprendimo nėra, tačiau priemonės yra numatytos rengiamoje Pajūrio juostos tvarkymo programoje.

Į kitus paplūdimius investuojama vangiai

Pasak N. Blažausko, ruošiant paplūdimius vasaros sezonui, pagrindiniai darbai vyksta pasibaigus audringajam sezonui - pavasarį, rečiau - rudenį. Šiuo metu pagrindiniai Palangos paplūdimiai jau sutvarkyti, laukia sezono pradžios. Melnragės ir Girulių paplūdimiai, jo teigimu, niekada nebuvo tie objektai, į kuriuos būtų intensyviai investuojami valstybiniai ar europiniai pinigai ir kurie būtų tvarkomi kaip valstybinis turtas.

„Kadangi Melnragėje ir Giruliuose nėra tokio turistų srauto kaip Palangoje, į šių paplūdimių atkūrimą kol kas investuojama vangiai. Poreikis dirbtinai saugoti krantus nuo ardymo atsiras tada, kai pavojus kils krante esančiam turtui. Kranto ruožuose, kur paplūdimiai nenaudojami masiniam turizmui ir / arba nėra vertingo nekilnojamojo turto, kurį reikėtų saugoti, krantotvarkos priemonės nėra taikomos“, - sako jis.

Todėl Melnragės ir Girulių paplūdimiai yra tokie, kokie yra: tai atsitraukia, tai natūraliai pasipildo tuo smėliu, kurį gauna iš jūros. Vieni ruožai vienu metu pasipildo, kiti nusiardo, vyksta nuolatinis dinaminis procesas.

Natūralus procesas

"Melnragė problemine zona tapo tada, kai buvo pastatyti Klaipėdos uosto įplaukos vartai.

Prie šiaurinio molo susiformuoja natūralus vandens srovių sūkurys. Paplūdimio smėlis ten buvo ir bus gremžiamas. Susiformavo nuolatinio ardymo zona ir nieko iš esmės pakeisti nepavyks, jeigu negalvosime apie šios vietovės infrastruktūros modernizavimą, galbūt pramoginių laivelių prieplaukos statybą ar pan. Šį klausima reikia vertinti kompleksiškai", - sakė N. Blažauskas.

Anot jo, dėl Melnragės yra padaryta daug įvairių studijų, atlikta daug įvairių modeliavimų. Kalbėta, kad, jeigu atsiras išorinis uostas ties Melnrage, jis galėtų tapti baze naujai infrastruktūrai kurti. Vietoje, esančioje tarp molo ir paplūdimio, kurioje dabar šiukšlynas ir minėta yranti baterija, molų užuovėjoje planuota prieplauka burlaiviams, nes tai būtų ramus baseinėlis, krantų irimas jame nebevyktų. Vietiniai gyventojai naujovėms priešinasi, nes nori natūralumo, kurio ten ir šiandieną dėl uosto bangolaužių ir šalia esančių gamybinių teritorijų daug nepamatysi", - sakė N. Blažauskas.

Priemonių imamasi

Palyginti su tuo, kas buvo prieš porą dešimtmečių, N. Blažausko manymu, situacija vis dėlto gerėja. Šiais laikais visi paplūdimiai prižiūrimi tvarkingiau, naudojamos geresnės priemonės.

Uostas iškastą švarų smėlį nuolatos pila į priekrantę, kad Melnragėje smėlio deficitas būtų kuo mažesnis. Vadinamosios minkštosios krantų apsaugos priemonės, pasak N. Blažausko, daro šiokį tokį poveikį. Netgi įgyvendinant dabartinį molų rekonstrukcijos projektą yra numatyta smėlio pernaša iš pietų į šiaurę, kurią blokuoja uosto vartai. Jeigu žemsiurbės siurbs švarų smėlį iš kanalo, jis nebus pilamas kažkur giliai jūroje, o bus perkeliamas į šiaurinę dalį. „Tos priemonės, kurios naudojamos dabar, numatomos ir ateityje, vadinasi, Melnragė smėlio gaus. Nors dėl natūralių priežasčių, jūros lygio kitimo, situacija išliks nors ir ne pati kritiškiausia, bet iš lėto blogėjanti“, - mano N. Blažauskas.

Ženklai įspėja, kad pavojinga

Melnragės seniūnaitė Marija Kalendė sako, kad ne vienerius metus melnragiškiai bando atkreipti valdžios dėmesį į plaunamus krantus, bet atsimuša kaip į sieną. "Miestas tiesiog atiduoda savo teritoriją jūrai. Negi niekam tai nerūpi? Juk dėl uosto kaltės prarandama miesto žemė. Ar uostas tai kompensuos?

Ir dėl baterijos, kuri stovi savivaldybės teritorijoje, plovimo kreipėmės dar pernai per pirmąjį karantiną. Nematome jokių šansų, kad ta baterija būtų išgelbėta. Raštu kreipėmės į Savivaldybę, kad nedelsdama imtųsi priemonių. Ji aptvėrė juostele ir uždėjo užrašus, kad negalima laipioti, ir viskas. Per metus situacija nepasikeitė", - pasakojo M. Kalendė.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė teigė, kad po to, kai pernai į bateriją buvo įlindęs žmogus ir nebegalėjo išlįsti, priimtas sprendimas iš visų pusių pritvirtinti lenteles, kad tai pavojingas objektas.

„Baterijos likimas - tikrai ne mūsų skyriaus kompetencijos klausimas. Jai pašalinti reikėtų labai daug lėšų. Kol kas niekas jokių sprendimų nepriėmė“, - sakė I. Šakalienė.

Jos teigimu, Savivaldybė paplūdimiams tvarkyti skiria tiek lėšų, kiek jų gauna iš Aplinkos ministerijos pagal aplinkosaugos programą - t. y. žabtvorėms ir pynimams. Ir niekas apie jokias kitokias priemones nekalba. Pasak I. Šakalienės, Savivaldybė ne kartą kreipėsi į Aplinkos ministeriją, nes manoma, kad reikėtų ir vadinamųjų kietųjų priemonių.

Gamta pasiima objektus

Anot Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Laisvūno Kavaliausko, gamta daro savo. Jis į Klaipėdą gyventi atvyko prieš 35 metus ir dar pamena, kaip visos dalys, visi baterijos korpusai buvo ant smėliuko. O šiandien dalis jos jau paplauta, o ta dalis, kuri pakibusi, kelia pavojų. "Deja, prieš gamtą mes nieko negalime padaryti.

Dėl krantų apsaugos nukenčia ne vienas paveldo objektas: viena baterija Melnragėje, kita - Giruliuose, senosios kapinės Karklėje. Jūra vis artėja ir artėja, krantotvarkininkai šiandien nutilo. Buvo siūloma statyti kokius nors molus, bunas. Jokių sprendimų nebuvo priimta. Tad mums belieka tik stebėti, kaip gamta pasiima tuos objektus", - sako L. Kavaliauskas.

Pasak jo, Lietuva nėra vienintelė, prarandanti šiuos objektus. Daugybė tokių objektų atsidūrė vandenyje ir kitose šalyse. „Tiesiog nėra priemonių sustabdyti vieno objekto plovimą, reikia spręsti kranto plovimo problemas kompleksiškai“, - sakė L. Kavaliauskas.

Jis prisimena, kad miestas buvo parengęs Melnragės kopų, takų tvarkymo projektą. Buvo siūloma ties ta baterija pastatyti stebėjimo bokštą, kad iš žemyninės dalies būtų galima apžvelgti bateriją. Tačiau projektas taip ir liko neįgyvendintas. Pasak L. Kavaliausko, to, kad techninėmis priemonėmis nieko neįmanoma padaryti, pavyzdys - prie Būtingės esantis pasieniečių stulpas, kurį jie bandė apsaugoti. Iš gana didelių lauko akmenų buvo pastatytas maždaug 1,5 metro aukščio pylimas, bet ir jis, ir senasis stulpas buvo nuplauti.

„Prieš jūrą lengvai nepakovosi“

Klaipėdos savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška sako, jog problema, kaip Lietuva netenka savo krantų, labai gerai matoma šiandien Melnragėje. "Dabar jūra plauna baterijos, turinčios tam tikrą vertę kaip karinis paveldas, pamatus. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau ji atkovos ir šitą sausumos gabalą, nebent būtų pradėtos taikyti kokios nors vadinamosios kietosios krantų saugojimo priemonės.

Manyčiau, tuo turi rūpintis ne savivalda, o Vyriausybė, nes paplūdimiai - visos Lietuvos turtas. Šiuo klausimu turėtų pasisakyti Aplinkos ministerija, juo labiau kad dabartinis aplinkos ministras yra klaipėdietis, jam ta problema turėtų būti žinoma", - sakė V. Juška.

Jo manymu, šiuo metu imtis kokių nors priemonių gelbėti bateriją būtų labai sudėtinga, nes krantotvarkos priemonės turėtų būti taikomos visam ruožui, o ne vienai baterijai. Ar planuojama ką nors daryti, jam nežinoma. „Paveldosaugos skyrius irgi negali skirti savo visų resursų vienai baterijai gelbėti. Prieš jūrą taip lengvai nepakovosi, smėlio su kibirėliu nepapilsi“, - apgailestavo paveldosaugininkas.