Kovo 20-oji – Tarptautinė Žemės diena ir pavasario lygiadienis

Kovo 20 d. (ketvirtadienį) minime ne tik Tarptautinę Žemės dieną, bet ir pavasario lygiadienį. Tai išskirtinė data metuose, kai diena ir naktis trunka vienodai. Kuo ne tik pavasario, bet ir rudens lygiadieniai buvo išskirtiniai mūsų protėviams ir ką tai turi reikšti mums šiandien, pasakoja Jono Basanavičiaus gimtinės vyr. muziejininkė Agnė Brazaitienė.

Per metus turime du lygiadienius – pavasario ir rudens. Muziejininkė Agnė Brazaitienė pasakoja, kad pavasario lygiadienis senosiose mūsų kraštų tradicijose buvo laikomas naujų metų pradžia. Apie kovo 20–21 d. visame Žemės rutulyje dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. „Pavasario lygė atneša viltį, gamtos atbudimą, džiaugsmą“, – sako pašnekovė.

Rudens lygiadienio metu naktis vėl susilygina su diena – „metų Ratu leidžiamės žemyn“. Tai astronominė rudens pradžia, artėjančios žiemos laukimas. Anot A. Brazaitienės, žmonėms tai būdavo susimąstymo, susikaupimo ir ramybės laikas, siekiant išgyventi šaltąjį žiemos laikotarpį.

Lygiadienio vakarai laikyti šventvakariais

Muziejininkė pasakoja, kad per pavasario lygiadienį žmonės džiaugdavosi šiluma, lankydavo šaltinius, laistydavosi pavasariniu vandeniu, kuris simbolizuoja vaisingumą ir gyvenimą. Tikėta, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš Rytų, visus metus būsi tyras ir sveikas.

„Laikui bėgant, pavasario lygiadienio papročiai susipynė su krikščioniškomis tradicijomis ir tapo Velykų dalimi“, – tikina muziejininkė. Tikėtina, kad Velykos anksčiau buvo minimos būtent per pavasario lygiadienį.

XIX a. lietuviai įvairias lygiadienio apeigas atlikdavo Mėnulio pilnaties metu. Simonas Daukantas aprašęs paprotį, kai kaimuose merginos ankstų pavasario lygiadienio rytą basomis išbėgdavo į laukus ir pasitikdavo bei pasveikindavo tekančią Saulę. Pasirodžius pirmiesiems spinduliams jos dainuodavo dainas, šokdavo ratelius. „Po apeigų gamtoje grįžusios namo kaimo gyventojams skelbdavo, kad jau prasidėjo pavasaris“, – pasakojimą tęsia A. Brazaitienė.

Dar seniau lygiadienio vakarai laikyti šventvakariais. Jų metu šis astronominis reiškinys buvo pažymimas religinėmis apeigomis, dainomis ir šokiais. Žemdirbiams tai buvo ir naujų metų pradžia. „Gaila, bet šio laikotarpio papročių nėra daug užfiksuota“, – mintimis dalijasi muziejininkė. Jos teigimu, galima daryti tik prielaidas, remiantis užfiksuotais tradicijų likučiais, jų atspindžiais folklore, kitose kalendorinėse šventėse ar panašias tradicijas turėjusių kaimyninių tautų papročiuose.

Per rudens lygiadienį protėviai švęsdavo Obuolines

Specialistė pasakoja, kad rudens lygė kadaise žymėdavo derliaus nuėmimo pabaigą ir gamtos perėjimą į ramybės laikotarpį. „Tai buvo metas padėkoti žemei už derlių ir pasiruošti žiemai“, – sako muziejininkė. Pasak jos, šio laikotarpio papročiai ir apeigos buvo glaudžiai susijusios su gamta, žemdirbystės ciklais bei derliaus šventėmis. Lygiadienio metu gamtoje vyksta ir daugiau pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmosios gilios šalnos, baigiasi masinis paukščių traukimas į Pietus ir t.t.

„Tikėtina, kad senoviniai Rudens lygiadienio šventimo papročiai krikščionybės laikais yra išsisklaidę į Šv. Mato dieną – padėka dievams už derlių, aukojimai. Taip pat ir į Mykolines – duok-lės valdovams, dievams, orų spėjimai, būsimų piršlybų burtai“, – išskiria pašnekovė.

A. Brazaitienė sako, kad rudens lygiadienio metu mūsų protėviai švęsdavo derliaus pabaigos šventę, dar vadinamą Obuolinėmis arba Dagotuvėmis. Tai buvo metas, kai žmonės padėkodavo žemei ir dievams už suteiktą derlių. Surinkti vaisiai, daržovės ir grūdai buvo ne tik pagrindinis šios šventės akcentas, bet ir simbolinis padėkos ženklas už gyvenimo dovaną. „Per rudens lygiadienį buvo aukojamos gamtos gėrybės – obuoliai, grūdai, medus. Taip dievų prašyta apsaugos ir gausaus derliaus kitais metais“, – tęsia muziejininkė.

Taip pat Lietuvoje lygiadienis sietas ir su ugnimi. Protėviai degino laužus, kurie simbolizavo saulės ir šviesos pergalę prieš artėjančią tamsą. Laužai buvo uždegami ant kalvų, piliakalnių ar kitose svarbiose vietose. Ugnies šviesa ir šiluma ne tik išsklaidydavo tamsą, bet ir stiprino žmonių ryšį su gamta bei bendruomene. Šiuo metu buvo svarbu prisiminti ir pagerbti mirusiuosius. „Tikėta, kad per rudens lygę gamtos jėgos silpsta, todėl ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių išsitrina. Žmonės lankydavo kapines, uždegdavo žvakes, meldėsi už mirusiuosius ir dėkojo protėviams už jų globą“, – akcentuoja pašnekovė.

Senosios tradicijos nutolę nuo dabarties realijų

Muziejininkės nuomone, žvelgiant iš mūsų dienų perspektyvos, dauguma senųjų papročių gali atrodyti keisti ar net egzotiški, nes jie labai nutolę nuo mūsų dabarties realijų. „Net šokis ar dainavimas bendruomenės, miesto šventėje šiandien ne vienam tampa iššūkiu“, – akcentuoja ji. Daugelis senųjų tradicijų nunyko, nes pasidarė nebeaktualios šių dienų žmogui. Pavasario ar rudens lygiadienių papročiai buvo itin svarbūs žemdirbiškai visuomenei.

„Mūsų visuomenė labai pasikeitė, mes jau nebe žemdirbių tauta. Vyko natūralūs procesai, kurie palietė ir tradicijas bei papročius. Buvo atsisakoma to, kas nereikalinga“, – sako pašnekovė. Pasak specialistės, mes galim bandyti atkartoti tradicijas, kurti jas dirbtinai, bet jei jos kils ne iš žmogaus pasaulėžiūros – nieko nebus. Tradicija ir papročiu žmogus turi gyventi, tikėti, o jei į viską žiūrima tik kaip į spektaklį, tai tu ir būsi spektaklio stebėtoju, kurį pamirši ir nebūtinai norėsi pamatyti kitą kartą ar atkartoti pats.

A. Brazaitienė pastebi, kad, jeigu yra norima paįvairinti kasdienybę paslaptimi ar net magija, galima išbandyti senuosius būrimus, pabandyti stebėti orus. Remiantis liaudies meteorologija, maudymasis tekančioje upėje pavasario lygiadienio rytmetį prilygtų itin populiarioms maudynėms šaltame vandenyje sveikatinimosi tikslais.

Ugnis – paprotys, likęs iki šių dienų

„Labai graži ir pasminga tradicija, išlikusi iki šių dienų – paprotys degti ugnį per pavasario ir rudens lygiadienius“, – išskiria muziejininkė. Kasmet minint pavasario lygiadienį, kuris dabar yra švenčiamas kartu su Tarptautine Žemės diena, Šventaragio slėnyje rengiama įspūdinga ugnies ženklų ir muzikos misterija.

Rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną, visi baltų genčių palikuonys Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje kviečiami įsijungti į Baltų vienybės ugnies sąšauką ir uždegti ugnis ant kalnų, piliakalnių, su baltų istorija susijusiose vietose, sujungiant baltų genčių palikuonis ir žemes.

„Tradicijos, kurias puoselėjame, yra didžiausia mūsų etnoso vertybė“

Pašnekovės teigimu, tradicijos ir papročiai, kuriuos puoselėjame savo šeimos ar bendruomenės rate, yra pati didžiausia mūsų, kaip etnoso, vertybė. „Tuo mes esame unikalūs, išsiskiriame globaliame pasaulyje. Ten užkoduotos didžiausios vertybės, kurias gavome patys ir perduosime ateities kartoms“, – pasakoja A. Brazaitienė. Anot jos, kuo greičiau ir daugiau mums paliktos savasties „nubarstysime“, tuo greičiau tapsime beveidžiais.

„Jeigu ant Kūčių stalo nebeliks tradicinių patiekalų, nes dabartiniam mūsų skoniui jie nebetinka, gaminimo procesas vargina ir atrodo beprasmis, užteks tik kelių kartų, kol šios tradicijos neliks ir apie Kūčių papročius galėsime pasiskaityti tik knygose“, – išskiria muziejininkė. Ji sako, kad jau dabar, žaisdami Heloviną, po truputį pamirštame Vėlines.

Žemė šiais laikais yra pavojuje dėl mūsų, kaip žmonijos, kaltės. Pašnekovė sako, kad daug yra kalbama apie tai, ką kiekvienas galėtume padaryti asmeniškai, jog kai kurie procesai sulėtėtų. „Čia kaip ir su papročiais – reikia tiesiog norėti, daryti ir tikėti, kad tavo atliekami veiksmai turi prasmę“, – sako A. Brazaitienė. Jos teigimu, visas permainas reikia pradėti nuo savęs.