Kova su klimato kaita – ES prioritetas: nelikime abejingi tūkstantmečio vagystei – neleiskime sunaikinti Lietuvos miškų

Politikoje labai dažnai naudojama vadinamoji „dūmų uždanga“, kai į viešąją erdvę metamos visiškai nereikšmingos, bet skandalingos naujienos ir, kol visuomenė įnirtingai diskutuoja arba piktinasi „nesąmonėmis“, valdžia tyliai prastumia sau naudingus įstatymus.

Kalbu apie totalų miškų genocidą, masiškai kertant net ir jaunus miškus bei teisinant šį barbariškumą pūvančiais miškais ir poreikiu daugiau gaminti biokuro. Ar tikrai rugpjūčio 8 d. Vyriausybės nutarimu patvirtinta didesnė miškų iškirtimo norma prisidės prie didesnio kiekio biokuro pagaminimo, neva sudarysiančio sąlygas nedidinti Lietuvos gyventojams šilumos kainų? Juk tik visiškas kvailelis ir naivuolis galėtų tuo patikėti. Biokuras – tai ne rąstai. Tai – medienos atliekos, sudarančios apie 15 proc. bendro medienos kiekio. Akivaizdu, kad iškirsti miškai keliauja ne į biokurą, o į „ikėjas“: valdantieji seniai pardavė šioms įmonėms miškus, o šiandien išmušė valanda žadėtą prekę atiduoti. Kas paneigs, kad už Lietuvos žmonėms priklausantį turtą – miškus – kai kas susižers gražaus pinigėlio ar vadinamojo „atkato“. „Mažeikių naftos“ pardavimas amerikiečių įmonei „Williams“ – tai tik mažas sandoris, lyginant su Lietuvos miškų išdalijimu užsieniečiams.

Kalbu apie valstybinių miškų sektoriaus valdymo sistemos sunaikinimą, maksimaliai centralizuojant ir koncentruojant viską vienose rankose – tiek turtą, tiek finansinius srautus. Valdantieji šaukė: „Būtina reformuoti urėdijas! Lauk vagis iš urėdijų!“ Šiandien vadinamieji „įteisinti vagys“ išvyti ar patys išėjo. Nauja valstybinių miškų valdymo sistema neveikia, o naujieji vadovai net Seimo narius ar ištisas Seimo frakcijas arogantiškai siunčia velniop. Per vieną akimirką valdantieji ciniškai sunaikino visą miškų ūkio sistemą, išgyvenusią net dvi okupacijas, ir nieko doro ar adekvataus nesukūrė vietoje jos. Akivaizdu, kad viso šito „bardako“ pagrindas – ne kas kita, kaip ekonominiai interesai. Panaikinus urėdijas, kurias pakeistų teritoriniai vienetai, jų plotas padidėtų kelis kartus, taigi gerokai išaugtų ir iškertamos medienos kiekis. Toks iškertamos medienos padidėjimas – gardus kąsnelis medienos industrijos atstovams ir mes visi suprantame, apie kurias konkrečiai įmones aš kalbu.

Kalbu apie masinį miškų supirkinėjimą, parceliavimą, išdalijimą. Ir visa tai ramia sąžine ir širdimi laimina bei vykdo valdantieji. Tokie vadinamųjų „žaliųjų“ valdymo, o tiksliau – „nuvaldymo“, rezultatai.

Kalbu apie tai, kad barbarišku elgesiu su Lietuvos miškais šalies valdantieji prisideda prie klimato kaitos padarinių plėtojimo. Naikinant miškus ir keičiant Žemės paviršių, sutrinka deguonies ir anglies dioksido pusiausvyra atmosferoje. Dėl nuolatinio pramonės, žemės ūkio ir transporto augimo į atmosferą išmetama vis daugiau ir daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, prisidedančių prie spartėjančios ir besiplečiančios klimato kaitos.

Europos Sąjunga jau seniai suprato, kokių pasekmių Žemė gali sulaukti dėl klimato kaitos ir kad su ja reikia kovoti tarptautiniu mastu. ES itin prisidėjo, rengiant Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją, pasirašytą 1992 m., ir 1997 m. Kioto protokolą, kuriuo ribojamas išsivysčiusių šalių išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Gaila, kad Lietuvoje niekas nesusimąsto apie tai, kokių tragiškų ekologinių pasekmių gali sukelti masinis miškų iškirtimas.

Lietuvių tauta nuo seno garsėjo darbštumu ir... kantrumu. Lietuviai puoselėjo ir išsaugojo lietuvybę carinės Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu; nepalūžo, tyliai rezistavo sovietiniam režimui ir išsikovojo taip ilgai siektą laisvę ir nepriklausomybę 1990 metais. Tai kas mums nutiko dabar? Kodėl mes tylime? Kodėl mes leidžiame „nachališkai“ save apvaginėti „karbauskininkams“ ir Grybauskaitės proteguojamoms kompanijoms? Kodėl Lietuvos visuomenė, akivaizdžiai matydama šią tūkstantmečio vagystę, tyli? Kur mūsų įgimtas nesusitaikymas su neteisingumu ir neteisėtumu? Negi jau beveik tris dešimtis metų trunkantis valdžios godumas ir aklumas žmonių problemoms atbukino mūsų jausmus priešintis neteisybei? Nejaugi mes nesuprantame, kad miškai yra mūsų visų nuosavybė, mūsų plaučiai, mūsų poilsio, gyvūnijos ir įvairios augmenijos gyvenimo vieta? Tai kodėl mes tyliai sutinkame, kuomet mūsų miškai verčiami tik lentų ir skiedrų gaminimo kombinatais? Pūva ne Lietuvos miškai, pūva, o gal jau supuvo kai kurių sprendimų priėmėjų sąžinė.

Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis

Reklama