Kova su atliekomis – rūšiuoti išmokome, o kas toliau?

Lietuviai išmoko rūšiuoti šiukšles, ir tai rodo skaičiai. „Jeigu 2008 metais į sąvartynus šalinome 96 proc. komunalinių atliekų, 2017 metais jų buvo apie 32 proc.“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto (APINI) profesorė dr. Jolita Kruopienė. Tačiau mokslininkė pabrėžia, jog kalbant apie atsakingą atliekų tvarkymą ir tvarų vartojimą, rūšiavimas – tik viena iš daugelio sudedamųjų.

Vieni ryškiausių pasikeitimų atliekų tvarkymo sistemoje per pastarąjį dešimtmetį – įvesta pakuočių užstato sistema, o didžiojoje dalyje savivaldybių atsirado konteineriai, skirti pakuočių atliekoms. Pasak J. Kruopienės, šiuo metu Lietuvos gyventojai turi pakankamai patogias sąlygas rūšiuoti.

Nors pakuočių užstato sistema Lietuvoje skaičiuoja vos trečius metus, jau galime pasigirtime aukštais ir itin greitai pasiektais surinkimo rodikliais – šiuo metu į taromatus grąžinama apie 90 proc. pakuočių. Akivaizdu, kad užstato sistema Lietuvoje pasiteisino, tačiau galvojant apie tokios sistemos plėtojimą, pasak J. Kruopienės, yra ir niuansų, į kuriuos derėtų atsižvelgti.

„Taromatų sistema yra gerokai brangesnė už konteinerinę. Natūralu, kad žmonės nemato paslėptų kaštų, skirtų sistemos palaikymui ir administravimui. Kuo daugiau skirtingų pakuočių įvesime į taromatų sistemą, tuo brangiau kainuos bendras sistemos palaikymas“, – sako KTU mokslininkė ir priduria, kad nuolatinis aplinkosauginio sąmoningumo didinimas vaidina svarbų vaidmenį tvaresnio vartojimo link.

Vis dar gajūs mitai

Pasak APINI profesorės, pagrindiniai gyventojų argumentai nerūšiuoti yra tinkamų sąlygų neturėjimas namuose ir vis dar girdimas mitas, jog visos atliekos galiausiai nugula ten pat, kas yra visiška netiesa.

Remiantis ES statistikos tarnybos (Eurostat) duomenimis, 2016 m. Europos Sąjungoje vienam gyventojui tekdavo 483 kg komunalinių atliekų, tuo tarpu Lietuvoje – 444 kg. Pasak J. Kruopienės, 2017 metais Lietuvoje iš viso buvo perdirbta, įskaitant kompostavimą, apie 48 proc. atliekų. ES kontekste šiuo metu pagal perdirbamų atliekų kiekį esame per vidurį, o iki 2025 metų šis skaičius turėtų šoktelti iki 55 proc. (toks teisinis reikalavimas nustatytas visoms ES šalimis).

„Svarbu ugdyti aplinkosauginį sąmoningumą jau nuo mažų dienų, o vyresnio amžiaus žmonių ugdymas turi remtis pavyzdžiais, kad žmogus labai aiškiai suprastų naudą ir tai, kaip vyksta procesai, bei būtų paneigti mitai“, – įsitikinusi J. Kruopienė.

Ne tik rūšiuoti, bet ir atsakingai vartoti

KTU profesorė pabrėžia, kad kalbant apie atliekų tvarkymą labai svarbu ne tik rūšiuoti, bet apskritai atsakingai vartoti tai, kas už kelių minučių ar sekundžių virs atliekomis.

„Jei galvosime, kad galime vartoti kiek tik norime, nes svarbu tik surūšiuoti, tai nebus teisinga. Žinoma, rūšiuoti yra būtina, bet tai neišsprendžia visų su vartojimu susijusių problemų. Pats perdirbimas yra energijai imlus ir tikrai neamžinas procesas,“ – pabrėžia J. Kruopienė. Ji primena, kad plastiką ar popierių galima perdirbti vos keletą kartų, vėliau jų kokybė prastėja, o yra ir tokių atliekų, pavyzdžiui, mišrus plastikas, kurios paprasčiausiai negali būti perdirbamos, net jas išrūšiavus.

Į kovą su nereikalingu plastiku stoja ir Europos Sąjunga. Vienkartiniai plastikiniai gaminiai, kartu su paliktais ar pamestais žvejybos tinklais, sudaro 70 proc. visų jūrose randamų šiukšlių. Tai paskatino priimti direktyvą dėl tam tikrų plastikinių gaminių poveikio aplinkai mažinimo. Ji apima 10 gaminių kategorijų, kuriems bus taikomos skirtingos priemonės. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, vienkartiniai plastikiniai stalo įrankiai, lėkštės, gėrimų šiaudeliai ir panašūs dalykai bus uždrausti, nes jiems yra nesunkiai randamos alternatyvos. Kitiems gaminiams bus taikomi ribojami ar papildomi mokesčiai.

Kur naudoti antrines žaliavas?

KTU mokslininkė atkreipia dėmesį į tai, kad ne visas atliekas galima perdirbti, todėl labai svarbu, jog tokių gaminių į rinką patektų kuo mažiau.

„Būtina vystyti mechanizmus, motyvuojančius gamintojus negaminti tokių produktų, kurių vėliau neįmanoma perdirbti, o gamyboje jie turėtų būti suinteresuoti naudoti kuo daugiau antrinių žaliavų“, – sako J. Kruopienė. Jos teigimu, tai svarbu tiek Lietuvos, tiek visos Europos mastu.

„Gamintojams tiesiog turi apsimokėti gaminti iš antrinių žaliavų. Svarbu galvoti ne tik apie perdirbimą, bet ir apie perdirbtų produktų paklausą“. Pasak KTU profesorės, ši problema dar labiau paaštrėjo Kinijai uždraudus plastiko atliekų importą.

Ilgus dešimtmečius Kinija buvo didžiausia atliekų importuotoja. 2018-aisiais priėmus šį draudimą, jis aplinkosaugininkų buvo sutiktas kaip laimėjimas, padėsiantis ne tik išvalyti Kiniją, bet ir įpareigojantis kitas šalis efektyviau tvarkyti savo atliekas. Tai kelia ir rimtų iššūkių.

„Dabar Europa skęsta savo plastike“, – sako J. Kruopienė. Esama padėtis skatina naujų būdų paieškas, tvarkantis su atliekomis.

Kalėdiniu laikotarpiui taip pat labai išauga įvairiausių prekių, pakuočių suvartojimas. Pasak mokslininkės, verta susimąstyti, ar tikrai viskas, ką perkame ir naudojame, yra reikalinga ir suteikia džiaugsmo.

„Apsikraukime ne daiktais, o įspūdžiais“, – pataria KTU Aplinkos inžinerijos instituto profesorė.