Aktualijos | 18 MIN.
Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, dalyvavęs Visuotinio (Konstantinopolio) patriarcho Baltramiejaus I vizito Lietuvoje organizavime, mano, kad sprendimų dėl Konstantinopoliui pavaldžios bažnyčios struktūros įkūrimo galima tikėtis jau artimiausių kelerių mėnesių bėgyje. Viceministras akcentuoja, kad Lietuvos stačiatikių bendruomenėje prasidėję procesai yra šimtmečių svarbos įvykis.
M. Adomėnas atkreipia dėmesį, kad visas šis pokytis stačiatikių bendruomenėje prasidėjo nuo mažo žingsnio – penkių stačiatikių kunigų apsisprendimo nedviprasmiškai atsiriboti nuo Maskvos patriarcho Kirilo reiškiamo palaikymo karui Ukrainoje.
„Mano supratimu, jie pasielgė visiškai teisingai ir jų tas principingumas, drąsa išeiti į tokią nežinią... Mes prieš metus nežinojome, kad jie bus grąžinti, kad atsiras bažnytinė struktūra su Konstantinopoliu. Tai jų drąsa, iš tikrųjų, buvo įvertina ir, man atrodo, kad tai buvo labai ryškus pilietiškumo ženklas visai Lietuvos visuomenei“, – Eltai duotame interviu teigė M. Adomėnas.
Visgi paklaustas, ar Maskvos patriarchatui pavaldi Lietuvos stačiatikių vyskupija kelia kokią nors grėsmę šalies saugumui, viceministras atsakyti vengia.
„Nebūtų korektiška komentuoti šį klausimą, nes tai yra Lietuvos stačiatikių, kurie veikia kaip teisėta religinė bendrija, lyderiai“, – sakė jis.
Viceministras taip pat džiaugiasi Baltramiejaus I Vilniuje išsakyta labai aiškia pozicija, kad Maskvos patriarchatas ir patriarchas Kirilas bendradarbiauja su Rusijos valdžia ir taip prisideda prie karo Ukrainoje. Visgi, pripažįsta M. Adomėnas, kad šiame kontekste ne visada suprantama Katalikų bažnyčios popiežiaus Pranciškaus pozicija.
„Pareiškimai, kad abi pusės kažkokiu būdu atsakingos, kad negalima ginkluoti besiginančių, kad tai nėra pageidautina, jie, be abejo, iškreipia net katalikų ideologijos supratimą. Ir šioje vietoje, iš tiesų, tokia spontaniška ir dažnai su hierarchija mažai tariantis išreiškiama popiežiaus pozicija daugeliui katalikų yra sunkiai suprantama“, – sakė jis.
– Šiuo metu stačiatikių bendruomenėje vyksta įdomūs ir precedento neturintys procesai – Maskvos patriarchato poziciją karo Ukrainoje atžvilgiu sukritikavę 5 lietuvių stačiatikių kunigai sulaukė Rusijos Bažnyčios nemalonės ir buvo pašalinti iš kunigų luomo, o vėliau Visuotinio patriarchato sprendimu buvo į jį sugrąžinti. Šių įvykių kontekste ne atsitiktinai šią savaitę į Lietuvą atvyko ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus. Ką reiškia visi šie prasidėję procesai, kuo jie gali virsti?
– Kartais labai dideli istoriniai procesai prasideda nuo nedidelės pradžios. Ir atrodytų, kas yra 5 kunigai, kurie pareiškė, kad jų sąžinė neleidžia jiems minėti patriarcho Kirilo, nes jis remia karą Ukrainoje, nors yra ortodoksų apeigose būtinybė paminėti savo bažnyčios vadovą maldose. Sakyčiau, šis, tarsi iš pažiūros nedidelis, įvykis pradėjo procesus, kurie iš esmės keičia sprendimus, priimtus prieš šimtmečius. Ir Lietuvos tikintiesiems, o taip pat ir tam tikram geopolitiniam gyvenimui, tai gali turėti labai toli siekiančių pasekmių. Nes po ilgo ir nuodugnaus tyrinėjimo, šių metų vasario mėnesį, tie 5 kunigai Konstantinopolio Visuotinio patriarcho buvo atstatyti į kunigų luomą. Tuomet iškyla klausimas, kokia yra jų jurisdikcija, kokioje jie gali veikti. Ir čia iškyla klausimas, koks Lietuvos ortodoksų statusas. Nes iki XVII a. pabaigos Lietuvos ortodoksai priklausė Konstantinopolio Visuotiniam patriarchatui ir tik kai buvo ne visai teisėtais ir kanoniniais būdais pasiektas sprendimas juos perduoti Maskvos patriarchatui, tai kelis šimtus metų situacija buvo kitokia.
Tai nuo to nedidelio įvykio prasidėjęs procesas dabar kelia klausimą – o koks bus jų statusas, kokiam bažnytiniam vienetui jie priklausys. Ir būtent su tuo yra susijęs Konstantinopolio patriarcho vizitas. Jis iš tiesų atvyko savo akimis pamatyti tą situaciją ir apsvarstyti galimybes, kaip grąžinti Konstantinopolio jurisdikciją, tai yra, išplėsti tą jurisdikciją į Lietuvą. Kitaip tariant, ir jo pareiškimuose jau girdėti, kad Lietuvoje bus kuriamas egzarchatas, tai yra tiesiogiai jam pavaldi bažnytinė struktūra, kurioje ir galės garbinti Lietuvos ortodoksai, tie, kuriems dėl sąžinės sumetimų, dėl savo įsitikinimų nėra priimtinas dalyvavimas Maskvos patriarchato bažnyčioje. Ir čia dar sykį reikia pabrėžti tai, kad tokio dalyko kaip Lietuvos ortodoksų bažnyčia šiuo metu nėra. Tai, kas Lietuvoje veikia, yra Maskvos patriarchato vyskupija, kuri niekuo nesiskiria nuo bet kur kitur esančios vyskupijos. Kitaip sakant, kalbėti, kad dabar yra kažkokia Lietuvos ortodoksų ar stačiatikių bažnyčia, iš tiesų nėra pagrindo. Taigi, mes turbūt vėl po daug šimtmečių turėsime galimybę, kad Lietuvoje atsiras autonomiška Konstantinopolio Visuotiniam patriarchatui pavaldi struktūra.
– Ar turite signalų, kada Lietuvoje galėtų būti įsteigta Konstantinopolio bažnytinė struktūra? Kiek šie procesai gali trukti?
– Pirmiausiai galiu pasakyti, kad tai yra kanoniniai sprendimai, tai yra pačios Bažnyčios sprendimai, mes galime būti tik stebėtojai. Bet visos indikacijos yra, kad sprendimai bus priimami greitai. Ir apie tai užsiminė čia Lietuvoje lankydamasis patriarchas, kad iš esmės jie yra apsisprendę, dabar klausimas tik įforminimo. Bet turėkime omenyje, kad bažnyčios juda lėtesnėje šimtmečių perspektyvoje. Bet, vis dėlto, aš manyčiau, kad mes artimiausių mėnesių bėgyje matysime sprendimus dėl Konstantinopoliui pavaldžios bažnytinės struktūros Lietuvoje įkūrimo.
– Kaip manote, kodėl šie procesai neprasidėjo po Krymo aneksijos 2014 metais? Kodėl prireikė laiko, prireikė to antrojo karo etapo, kuris prasidėjo jau nuo praėjusių metų vasario 24 dienos?
– Konstantinopolio Visuotinis patriarchatas yra labai demokratinė bažnyčia. Kitaip tariant, jie atsiliepia į tikinčiųjų poreikį. Jeigu yra bendruomenė, kuriai reikia – tuomet jie tai svarsto. Jie nekuria tokių geopolitinių planų, kad užimti teritoriją, nes tai yra būtent Maskvos patriarchato veikimas. Ir, beje, patriarchas minėjo tai, kad Maskvos patriarchatas, nepaisydamas senų susitarimų, plečia savo buvimą Afrikoje, kur jau ir taip įsikiša į kitų patriarchatų gyvenimą. Kitaip tariant, jie veikia agresyviai. Šis Konstantinopolio patriarchatas atsiliepia, jeigu yra bendruomenė, kuriai reikia. Tai tuomet jie pasiruošę suteikti prieglobstį, paramą, globą. Bet tik tada, kai atsirado tie 5 kunigai ir juos palaikanti tikinčiųjų bendruomenė, tuomet atsirado ir toks poreikis. Vėlgi, reikia prisiminti, kad Ukrainos atvejis, 2018–2019 metais priimti sprendimai, kai buvo suteikta autonomija, irgi atsirado tik tada, kai Ukrainos tikintieji ir bažnyčia labai stipriai pareiškė tą norą. Ir savotiškai Ukrainos atžvilgiu priimti sprendimai suteikė precedentą, kuriuo remiasi paskui ir Konstantinopolio jurisdikcijos išplėtimas į Lietuvą, nes istoriškai Lietuvos stačiatikiai, Lietuvos ortodoksai buvo pavaldūs Konstantinopoliui todėl, nes jie buvo pavaldūs Kyjivui. Tai buvo Kyjivo metropolijos dalis, o Kyjivo metropolitas buvo pavaldus Konstantinopoliui iki tų lemtingų 1686 metų, kai kyšiais ir kitais būdais buvo gautas sprendimas permesti juos Maskvai.
– Kaip minėjote, atsirado 5 kunigai, kurie dabar jau gali veikti kaip pavaldūs Konstantinopolio patriarchatui. Ar esate įsivertinę, kiek realiai stačiatikių tikėjimą išpažįstančių tikinčiųjų galėtų prisijungti būtent prie šios dabar besiformuojančios Konstantinopolio patriarchatui pavaldžios bažnytinės struktūros?
– Iš tikrųjų, tie sprendimai yra labai asmeniški ir kažką iš anksto pasakyti yra labai sudėtinga. Ir mes suprantame, kad savotiškai dėl jų apsisprendimų Maskvos patriarchatas jau dabar vykdo tokią propagandinę kampaniją. Bet, vienas dalykas, yra nemažai Lietuvos stačiatikių ir įvairių tautinių mažumų: ar baltarusių, ar rusų, ar mišrių šeimų, dažnai tai yra ir lietuvių šeimų žmonės, kuriems iš tiesų Kirilo vykdoma politika, kai bažnyčia yra paverčiama valstybės įrankiu ir deklaruoja parama neteisingam, agresyviam, žudikiškam karui, yra nepriimtina. Kitas labai svarbus faktorius yra 70 tūkst. ukrainiečių, kurie atvyko į Lietuvą. Didumai jų Kirilo politika yra nepriimtina. Tai tikėtina, kad jie ieškos ryšių su būtent šia bažnytine organizacija. Kitaip tariant, tas potencialas tikrai yra didelis, turint omenyje, kad oficialiais duomenimis yra registruota truputį per 100 tūkst. ortodoksų, kurių gan nedidelė dalis lanko (maldos namus – ELTA). Tai, kitaip tariant, tie 70 tūkst. ukrainiečių bendruomenei sudaro rimtą pagrindą tos bažnytinės struktūros kūrimuisi.
– Ką toks stačiatikių perėjimas į Konstantinopolio patriarchatui pavaldžią bažnytinę struktūrą Lietuvai reikštų saugumo prasme? Nes, kalbant apie Maskvos patriarchato bažnytinę struktūrą, galima sakyti, kad yra tam tikra virš jos kyšanti Maskvos ranka. Ir dėl to yra indikacijos, kad gali būti grėsmė saugumui.
– Šioje vietoje reikia labai aiškiai atskirti pačius tikinčiuosius. Tiesiog jie gal nori labai paprastų dalykų – garbinti pagal savo tradiciją ir papročius. Ir aš nenorėčiau jokiu būdu sakyti, kad Lietuvos stačiatikiai yra kažkokiu būdu susiję. Bet, kita vertus, negalima nematyti to informacinio, propagandinio veikimo. Ir patriarchas (Baltramiejus – ELTA) savo kalboje pabrėžė, kad Maskvos patriarchatas yra to russkij mir kūrimo dalis, kuri mano, kad visi Rytų slavai turi būti apjungti į tokią imperinę struktūrą, ir Bažnyčia yra dažnai tam naudojama. Kitaip tariant, alternatyvos atsiradimas atimtų galimybę naudotis religija kaip įrankiu indoktrinuoti ir įtakoti žmones būtent tokiais geopolitiniais agresyviais tikslais, kas būtų nepaprastai svarbu. Kitas dalykas, Lietuvos ortodoksai vėl įsijungtų į globalų tinklą. Labai stiprios vyskupijos yra JAV, jau nekalbu apie įvairias Europos šalis. Kitaip tariant, jų kultūrinis horizontas taptų truputį kito pasaulio dalimi. Nes su Maskvos patriarchatu visa tai žvelgia tik į Rusiją ir čia šiuo atveju jie taptų dalimi organizacijos, kuri iš tiesų yra globali ir didžioji jos dalis yra laisvosiose pasaulio šalyse.
– O iš saugumo perspektyvos, kalbant apie šiuo metu Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos vyskupijos vadovybę ir jos veiklą, ar įžvelgiate kažkokių grėsmių? Vis tiek juk yra artimas santykis su Maskvos patriarchatu.
– Nebūtų korektiška komentuoti šį klausimą, nes tai yra Lietuvos stačiatikių, kurie veikia kaip teisėta religinė bendrija, lyderiai.
– Tada paklausiu kitaip. Ar nemanote, kad Maskvos patriarchatui pavaldi Lietuvos stačiatikių vyskupija turėtų griežčiau atsiriboti nuo patriarcho Kirilo pasisakymų ir išsakyti aiškesnę savo poziciją?
– Čia turbūt klausimas, kurį turėtų savo sprendimais atsakyti būtent tai arkivyskupijai priklausantys patys tikintieji. Ar jiems yra priimtina, kad nėra aiškiai pasmerktas Rusijos karas? Ir tie 5 kunigai ir juos palaikanti bendruomenė – jie jau atsakė. Aš manau, kad kai dabar atsiras labai aiški perspektyva, kai tai nebus kažkoks tolimas miražas, kai tai taps tikrove, aš manau, kad tikrai tokių žmonių bus daugiau. Tai iš tikrųjų yra labai individualus klausimas. Mano supratimu, jie pasielgė visiškai teisingai ir jų tas principingumas ir drąsa išeiti į tokią nežinią... Mes prieš metus nežinojome, kad jie bus grąžinti, kad atsiras bažnytinė struktūra su Konstantinopoliu. Tai jų drąsa, iš tikrųjų, buvo įvertina ir, man atrodo, kad tai buvo labai ryškus pilietiškumo ženklas visai Lietuvos visuomenei.
– Žinote, kad Lietuvos stačiatikių vyskupija nori didesnės nepriklausomybės nuo Maskvos patriarchato, tai yra jų oficialus siekis. Visgi, kunigai, kurie buvo atskirti, mano, kad šis žingsnis neturės daug praktinės reikšmės. Jūsų vertinimu, tai galėtų sukurti kažkokį realų pokyti, ar tai būtų visgi toks daugiau simbolinis žingsnis?
– Žvelgdami į kitų kraštų patirtį mes matome, kad ten, kur yra Maskvos patriarchato suteikta autonomija, ji dažniausiai yra visiškai fiktyvi, nes ten nėra intencijos suteikti tikrą autonomiją. Vis tiek intencija yra kontroliuoti. Kadangi bažnytinė veikla yra traktuojama kaip tokios politinės veiklos tęsinys, tai paleisti ir suteikti tikrą autonomiją – ten intencijos tikrai nėra. Ir kiek mes matome tų autonomijos pavyzdžių, jie dažnai yra fiktyvūs, formalūs ir realios autonomijos ten tikrai nėra. Taigi, aš iš tikrųjų patarčiau neapsigauti ir to viešųjų ryšių veiksmo, kad suteiksime autonomiją, netraktuoti kaip kažkokio realaus atsiskyrimo nuo Maskvos patriarchato.
– Bet tą siekį Vyriausybė palaiko?
– Tai, vėlgi, yra kanoninis sprendimas ir, be abejo, kad kuo mažiau Maskvos patriarcho įtakos bus Lietuvoje, tuo yra geriau. Bet kad realiai jos sumažėtų, tai fiktyvių atsiskyrimų nepakanka.
– Tiek politikų, tiek ir bažnyčių koridoriuose kalbama, kad metropolitas Inokentijus yra liberalesnis vadovas. Ir su jo atėjimu buvo tikimasi, kad stačiatikių bendruomenė Lietuvoje turės daugiau laisvių. Tačiau dabar nemažą įtaką šioje struktūroje turi Trakų vyskupas Amvrosijus, kuris yra gan palankus Maskvos patriarchatui ir jo linijai. Kaip vertinate tokius pasvarstymus?
– Iš tiesų galima patvirtinti tai, kas buvo matoma ir viešoje erdvėje. Prasidėjus karui, metropolito Inokentijaus laikysena buvo iš tiesų gan atvira Lietuvos pozicijai. Ar tai sietina tik su tuo, kad dar toje bažnyčios struktūroje veikė 5 kunigai, kurie turėjo principingą poziciją ir kurie buvo įtakingi, savotiškai padėjo formuoti ir Inokentijaus (poziciją – ELTA), o paskui jį timptelėjo už administracinių svertų ir jis tuomet jau pakluso Maskvos valiai, ar įvyko kiti procesai. Iš tiesų, turbūt svarbiau buvo visuotinis vertinimas, o ne atskirų asmenų (veikimas – ELTA). Tikėtumėmės, kad patys Maskvos patriarchato vyskupijos tikintieji įvertins, ar ta laikysena yra adekvati ir kaip ją suderinti su jų pilietine laikysena.
– Dar vienas aspektas – Lietuvoje apsilankęs patriarchas Baltramiejus turi labai aiškią poziciją karo Ukrainoje atžvilgiu. Jis nedviprasmiškai pasakė, kad Maskvos patriarchatas ir patriarchas Kirilas bendradarbiauja su Rusijos valdžia ir taip pat yra atsakingas už agresiją Ukrainoje. Tad mano klausimas toks, gal šiek tiek provokatyvus: ar nepasigendate visame šitame kontekste katalikų popiežiaus Pranciškaus aiškesnės pozicijos karo Ukrainoje atžvilgiu?
– Klausimas iš tiesų yra provokatyvus. Ir iš tiesų tas debatas tikrai vyksta ir Katalikų bažnyčios viduje, kokia turėtų būti pozicija... Nes iš tiesų klausimas, kuris yra labai aiškus: kaip bažnytinės organizacijos, kurios siekia taikos, gali vertinti, kai yra aiški agresija, kai yra užpuolama šalis ir turi gintis. Ir tokiu atveju pareiškimai, kad abi pusės kažkokiu būdu atsakingos, kad negalima ginkluoti besiginančių, kad tai nėra pageidautina, be abejo iškreipia net katalikų ideologijos supratimą. Ir šioje vietoje iš tiesų tokia spontaniška ir dažnai su hierarchija mažai tariantis išreiškiama popiežiaus pozicija daugeliui katalikų yra sunkiai suprantama.
Tačiau aš vėlgi noriu atkreipti dėmesį, kad katalikų tikintiesiems pirmoji instancija yra pirmiausiai jų vyskupo, kuris tiesiogiai yra jų ganytojas, pozicija. Ir tuose klausimuose, kurie neliečia pačių giliausių tikėjimo tiesų, kaip tikėjimo išpažinimas. Bet kalbant būtent apie reagavimą į tas aktualijas, tai šiuo atveju aš atkreipčiau dėmesį į Lietuvos vyskupų poziciją. Ji yra labai aiški, nedviprasmiška ir, mano supratimu, išreiškia tai, kas yra didumos katalikų tikinčiųjų laikysena to karo atžvilgiu. Tai yra nedviprasmiškas karo pasmerkimas ir nedviprasmiškas Ukrainos teisės gintis, teisingo gynybinio karo, įtvirtinimas.
– Dažnai būdavo sakoma, kad religiją ir politiką reikia atskirti. Ar šioje realybėje, kurioje mes dabar gyvename, karo Ukrainoje kontekste, yra taip paprasta atskirti religiją nuo politikos?
– Iš tiesų, labai teisingas klausimas, nes yra keli aspektai, kur religija, politika ir valstybė susiliečia. Ir aš tai matau žvelgdamas Užsienio reikalų ministerijos akimis per religijos laisvės prizmę. Vienas iš jų – kai religija yra instrumentalizuojama politiniais tikslais, ji naudojama kaip būdas indoktrinuoti propagandai. Ir tai yra religijos iškreipimas, bet taip pat ir religijos laisvės iškraipymas. Dėl to mes matėme, kad reikalas ginti tuos 5 kunigus buvo ne vien tik tikėjimo ir kanoninės teisės klausimas, bet taip pat ir religijos laisvės klausimas. Ir visi Lietuvoje gali garbinti pagal savo įsitikinimus. Kitas svarbus aspektas – kai religija yra užgniaužiama tiesiog kaip Kinijoje arba daugelyje autoritarinių valstybių. Kur, vėlgi, ginti įsitikinimų laisves yra svarbi dalis. Tai čia tas klausimas nuolat kyla. Trečias aspektas yra islamistinis terorizmas, kuri irgi kaip pseudo-religija. Beje, ką ir patriarchas nurodė, prisidengiant pseudo-religija, yra vykdomi teroro veiksmai. Kitaip tariant, idealiame pasaulyje (politika ir religija – ELTA) turėtų gyventi šalia ir nesikišti viena į kitą, bet ten, kur įvyksta būtent tų dirbtinių ribų peržengimas, mes turime problemą. Ir tuomet mūsų pareiga yra ir politiškai reaguoti į tokius dalykus. Ir todėl patriarchas Kirilas buvo siūlomas į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą.
– Ką Lietuvai reiškia Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus vizitas? Juk tai yra pirmasis toks vizitas.
– Iš tiesų mes, būdami katalikiškame krašte, esame labiau pripratę prie tos visuotinės popiežiaus reikšmės. Bet aš sakyčiau, kad šis vizitas yra ne mažiau reikšmingas negu popiežiaus vizitas. Ir, turint omenyje, kad Lietuvoje nė karto nėra buvęs Konstantinopolio patriarchas per visą istoriją... Vienas Konstantinopolio patriarchas yra XVII a. kilęs iš Vilniaus – Lukaris. Bet dar kai nebuvo padaręs bažnytinės karjeros. Kitaip tariant, šiaip čia yra tikrai šimtmečių svarbos įvykis. Ir ta žinia, kurią patriarchas suformulavo Seime apie karo vertinimą iš labai gilios, išmąstytos krikščioniškos pozicijos perspektyvų... Kai jie pasako, kur nuklydo tas bažnyčios santykių scenarijus ir kodėl buvo surastas tas dvasinis pateisinimas grobikiškiems karams, pavergimui ir vienos nacijos iškėlimui prieš kitus.... Tai ta perspektyva yra beprotiškai svarbi ir padeda mums aiškiau suvokti, kas vyksta. Iš tiesų, sakyčiau, tai yra epochinės reikšmės įvykis ir patriarcho žodžiai yra vienas iš tų dokumentų, kuriuos mes ilgai skaitysime ir analizuosime kaip tebeskaitome kažkada čia apsilankiusio Jono Pauliaus kalbas.
– Norėčiau pasikalbėti ir apie techninius dalykus – apie galimą ne tik moralinę, bet materialinę paramą kunigams, kurie dabar jau priklauso Konstantinopolio patriarchatui. Jie susiduria su nemaža dalimi iššūkių. Pavyzdžiui, jie neturi maldos namų, erdvių, kur galėtų laikyti mišias. Kaip valstybė galėtų padėti būtent šiame, daugiausiai iššūkių keliančiame etape?
– Savotiškai valstybės rankos yra suvaržytos. Labai aiškios yra ir religinių bendrijų įstatymo nuostatos ir svarbiausias dalykas yra iš tiesų užregistruoti bažnytinę organizaciją, kuri, aišku, turėtų praeiti tą vertinimo procesą, bet neabejotinai turėtų atitikti visus tradicinės religinės bendrijos kriterijus.
– Noriu pasitikslinti, ar Konstantinopolio patriarchatui priklausantys kunigai ir jų bendruomenė galės būti paskelbti tradicine religine bendruomene tik tuo atveju, kai Lietuvoje patriarcho sprendimu bus įsteigta bažnytinė struktūra? Ar visgi tai gali būti procesai dar iki to oficialaus teisinio paskelbimo?
– Registracija galėtų būti tuomet, kai būtų kanoniniai sprendimai, kai bažnyčia padarytų sprendimą. Nes tik tokiu pagrindu jie galėtų būti pripažinti kaip tradicinė religinė bendrija. Nes tik tada, kai yra pripažįstami tos Bažnyčios, jie yra teisėti jos atstovai. O Lietuvos įstatymas nurodo, kad ortodoksai, stačiatikiai yra tradicinė religija. Kitaip tariant, jie taip pat taptų kaip ir Maskvos patriarchatui priklausantys ortodoksai. O paramą gauną tradicinės religinės bendrijos. Jos gauna paramą religijos mokymui, paramą kapeliono veikloms, tam tikrą paramą kultūros išlaikymui. Vėlgi, kai jau yra bendrija, tai yra galimi ir sprendimai, suteikiantys galimybę naudotis tam tikromis patalpomis panaudos teise ar panašiais pagrindais. Kaip, pavyzdžiui, dabar tokiu geranoriškumo principu menininkai, išsinuomoję Lukiškių kalėjimo Švento Mikalojaus bažnyčią, leido ten laikyti pamaldas. Tai aš manau, kad tokių sprendimų bus ir daugiau, bet čia labai svarbu ir visuomenės, ir kitų bažnytinių organizacijų įsitraukimas, kurie labai palankiai žiūri į šią iniciatyvą. Manau, kad bendromis jėgomis bus sukurtos sąlygos jiems turėti ir maldos namus, ir visą tą minimalią infrastruktūrą, kurios reikia. O toliau jau pati bendruomenė turi kurtis.
– Kiek žinau, svarstymų dėl patalpų perdavimo nėra, nes tokios galimybės šiuo metu valstybė neturi?
– Šiuo metu situacija yra tokia, kad dėl labai sėkmingai įvykdytos restitucijos religinių pastatų – visi stačiatikių ortodoksų kulto pastatai yra šiuo metu Maskvos patriarchato nuosavybėje, išskyrus Lukiškių kompleksui priklausančią bažnyčią ir koplyčią prie Puškino muziejaus Markučiuose, kurios yra valstybės ir savivaldybės žinioje. Visa kita iš tiesų priklauso Maskvos patriarchatui. Taigi, čia reikėtų galvoti apie naujų pastatų kūrimą. Tai, manau, kad čia yra pačios bendruomenės uždavinys.
– Finansavimas religinei bendruomenei yra susijęs su tuo skaičiumi, kiek tikinčiųjų priklauso bendruomenei. Dabar, pagal gyventojų surašymo duomenys, visi stačiatikiai yra automatiškai priskiriami vienai Maskvos patriarchatui pavaldžiai bažnyčiai. Tai kaip, kokiais metodais apskaičiuosite tikinčiųjų skaičių?
– Tam yra metodika, kuri kalba apie tai, kad metų pradžioje bažnyčios teikia savo suregistruotus tikinčiųjų skaičius ir pagal juos paskirstomas biudžeto finansavimas. Kitas registravimas bus kitų metų pradžioje, skaičiuojant kitą biudžetą. Tai, kitaip tariant, čia iškyla sunkumų, bet, kalbantis su tikinčiaisiais, jie yra pasiryžę savo pastangomis, savo matomumu ir nesikliaujant vien valstybės parama ieškoti tų šaltinių, kuriais dauguma bažnyčių ir gyvena.
– Tai tas optimistinis scenarijus yra, kad parama bus skiriama nuo kitų metų, kai jau bus skaičiuojamas kitas biudžetas, jeigu viskas greitai ir pagal planą įvyks?
– Taip.
etaplius TV
0
