Koncertmeisteris Valerijus Gratulevičius, nulipęs nuo didžiosios scenos, kūrybinį polėkį atrado tapyboje…

Kūrybingos prigimties žmonės neretai nežino, kad už talento, kuriuo yra apdovanoti, slypi ir daugiau gebėjimų, kurie galiausiai atsiskleidžia tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ar jau antroje gyvenimo pusėje. Taip galima pasakyti ir apie sausio 5 dieną 80-ąjį jubiliejų paminėjusį „Bočių“ bendrijos narį Valerijų GRATULEVIČIŲ, kurio įspūdinga muzikinė karjera truko beveik pusę amžiaus.

Baigęs Vilniaus valstybinės konservatorijos alto klasę, Valerijus Gratulevičius grojo Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, dirbo dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute, ėjo atsakingas altų grupės koncertmeisterio Valstybiniame operos ir baleto teatre bei Varšuvos didžiajame operos ir baleto teatre pareigas, smuiku atliko solo partijas, su orkestru įrašė nemažai albumų.
O išėjęs į pensiją ir 2006 metais kartu su žmona, Operos ir baleto teatro choro dainininke Onute Gratulevičiene, iš sostinės persikraustęs gyventi į Birštoną, jame Valerijus sau netikėtai atrado Meno mokyklos suaugusiųjų dailės studiją ir tapybą. Tai buvo tarsi tyro oro gurkšnis, savotiška psichoterapijos forma sunkiu jo gyvenimo periodu po užklupusios ligos. Valerijus pasakojo, kad atsigavęs po širdies operacijos jis panoro kada nors sapnuose ir vizijose matytus vaizdinius perkelti ant drobės. Pažįstamų birštoniečių pakalbintas jis pradėjo lankyti Suaugusiųjų dailės studiją, kuriai vadovauja Remigijus Janušaitis.
Valerijus iš viso yra nutapęs per 100 darbų, jie buvo pristatyti bendrose meno studijos narių parodose, surengta ir ne viena personalinė paroda. Praėjusių metų pabaigoje jo tapyba buvo eksponuota Prienų kultūros ir laisvalaikio centro galerijoje, deja, dėl karantino apribojimų lankytojai negalėjo deramai ja pasidžiaugti. Dailininkas bene didžiausia sėkme vadina 2019 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surengtą tapybos darbų parodą, kurioje dalyvavo Alumnų draugijos nariai, garbingi profesoriai, muzikai, jo vaikai, anūkai, bičiuliai ir draugai. Jis buvo labai iškilmingai pagerbtas, sulaukė padėkos ir paskatinimo žodžių.
Progą pasigrožėti V.Gratulevičiaus tapyba turėjo ir Birštono „Versmės“ sanatorijos pacientai, užsukę į vasaros „sodą“.
– Kai pažvelgiu atgal į nueitą kelią, galiu pasakyti, kad mano gyvenimas dėl pasirinktos muzikanto profesijos buvo labai įdomus. Yra tekę dirbti su garsiausiais Lietuvos dirigentais. Sovietmečiu iškilaus maestro Virgilijaus Noreikos dėka, gavus leidimą iš Maskvos, vienintelis iš to meto muzikantų turėjau retą galimybę ištrūkti už „geležinės uždangos“ ir padirbėti Didžiajame Varšuvos operos ir baleto teatre. Nors gyvenau tarp Lietuvos ir Lenkijos, kiekvienąkart kirtęs sieną, turėdavau registruotis TSRS konsulate, tačiau džiaugiausi, kad galiu su Varšuvos teatro orkestru groti didžiausiose Europos šalių koncertų salėse.
V.Gratulevičius buvo gavęs Varšuvos operos ir baleto teatro vadovybės siūlymą likti Lenkijoje nuolatiniam darbui, buvo pakviestas dirbti Šopeno vardo akademijoje konsultantu, gavo butą, tačiau tuometinė Lietuvos valdžia jo neišleido. Todėl sugrįžo dirbti į Valstybinį operos ir baleto teatrą koncertmeisteriu. Kai Lietuvos menininkams atsivėrė sienos, kolektyvams ir atlikėjams tapo lengviau išvažiuoti ir pristatyti užsienio publikai Lietuvoje sukurtus spektaklius. V.Gratulevičiui ir jo kolegoms yra ploję Prancūzijos, Šveicarijos, Ispanijos, Olandijos, Vietnamo, kitų šalių žiūrovai. Tolimiausia šalis, kurioje jam teko lankytis –Taivanis. Vienas iš įsimintiniausių koncertų – 1990 metais Lietuvos nepriklausomybės proga surengtas Čikagoje, į jį koncertmeisteris V.Gratulevičius buvo pakviestas groti kartu su vietos lietuvių orkestru. Iškilmėse dalyvavo ir LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Pritariant teisėtam Lietuvos laisvės siekiui, prie viešbučio, kuriame V.Landsbergis gyveno, buvo iškelta Lietuvos trispalvė.
–Su operos ir baleto trupėmis buvome dažnai kviečiami į Olandiją, grojome Hagoje, Amsterdame. Baletai „Žizel“, „Kopelija“ – man buvo itin atsakingi, nes juose altu atlikdavau gan ilgas ir sudėtingas solo partijas. Vienerių gastrolių metu iš eilės parodėme net 27 spektaklius, savaime suprantama, jutome didelę įtampą ir atsakomybę. Buvau labiausiai nustebęs, kai, metęs žvilgsnį į publiką, pamačiau pirmoje eilėje sėdinčius moksleivius – jie sekė mūsų grojimą pagal rankose turėtas partitūras. Tuomet pamaniau, na, jeigu jaunimas taip giliai domisi muzika, tai ką kalbėti apie suaugusiųjų meninį išprusimą, – prisiminė Valerijus.
Valerijus Gratulevičius gimė Baltarusijoje, mišrioje pagal tautinę sudėtį šeimoje. Karo metais šeima buvo atsidūrusi Alytuje, vokiečių įsteigtoje koncentracijos stovykloje.
– Laimė, kad likome gyvi. Kartu su kitais buvome įlaipinti į traukinio prekinį vagoną, kuris turėjo nugabenti į Lenkiją, bet kai sąstatas pajudėjo, mūsų vagonas taip ir liko stovėti ant bėgių. Buvo kalbama, kad tame vagone buvęs rusų popas sugebėjo susitarti su vokiečių karine apsauga… Vagoną prikabino prie kito sąstato, su šiuo nuvažiavome iki Gardino, po to – į Švenčionėlius, vėl į Gardiną. Šiame mieste tėvas ir apsisprendė pasilikti, – dramatiškais vaikystės išgyvenimais pasidalino Valerijus.
Namus jis paliko būdamas vos 15-kos, mokėsi groti smuiku pas dėstytoją Saulių Sondeckį, Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, po to studijavo tuometinėje Lietuvos konservatorijoje. Kadangi reikėjo pačiam užsidirbti pragyvenimui sostinėje, Valerijus groti altu Valstybiniame operos ir baleto teatre pradėjo dar mokydamasis pirmame kurse. Įgijęs diplomą, jis sulaukė kvietimo groti Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, kuriam vadovavo žymus dirigentas Balys Dvarionas. Trumpai grojo ir Šiaulių orkestre. Daugiausia jo muzikinės karjeros metų su nedidelėmis pertraukomis prabėgo Lietuvos operos ir baleto teatro orkestre. V. Gratulevičius į pensiją išėjo 2004 metais. Su žmona Onute užaugino dukrą Viktoriją ir sūnų Donatą.
Gratulevičiai iš Vilniaus į Birštoną persikėlė neatsitiktinai: ramus, tylus ir švarus kurortas buvo palankesnis pašlijusiai Valerijaus sveikatai, čia gyveno jo žmonos Onutės giminaičiai. Kaip pastebi Valerijus, gyvenamosios vietos pakeitimas buvo tik į naudą, nes čia atrado ryšį su gamta ir atskleidė netikėtas kūrybos galias.
V.Gratulevičius vadina save peizažistu. Dailininkas gamtą vaizduoja plačiais ir ryškiais spalvų potėpiais, jo paveiksluose dažnai pasikartojantis simbolis – medžiai.
„Medžiai man yra stiprybės simbolis, visa ko pagrindas,“ – kalba Valerijus. Jis prisipažįsta, kad, stebėdamas kitus dailininkus, bandė savo kūrybą pakreipti šiuolaikinio meno kryptimi, visgi suprato, kad labiausiai jį traukia natūralistinės tapybos maniera.
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė dėkinga meniškai Gratulevičių šeimai už įsitraukimą į bendrijos veiklą. Ne viename bendrijos renginyje skambėjo išlavintas Onutės balsas, skaitomos jos kūrybos eilės. O Valerijus pradžiugino savo tapybos darbų parodėlėmis.
Iki karantino dailininko paveikslus buvo galima apžiūrėti, jų įsigyti Birštono neįgaliųjų draugijos pastate įsikūrusioje galerijoje. Jis mielai dalyvavo dailės pleneruose, mugėse, netgi mokėsi tapyti ikonas.
„Įdomu pabendrauti su prie tavo darbų sustojusiais žmonėmis, pamatyti jų reakciją, išgirsti jų atsiliepimus. Kartą Vilniaus mugėje mano paveikslą įsigijo profesionalus dailininkas, kuris, beje, davė ir vertingų patarimų. Tai man, mėgėjui, buvo didžiausias kūrybos įvertinimas,“ – džiaugėsi Valerijus, nepraleidžiantis progų tobulėti, sužinoti, kas naujo tapybos srityje. Jam tai svarbiau, nei parduoti savo darbus.
Paklaustas, kokiomis spalvomis jo kūrybą nuspalvino karantino laikotarpis, Valerijus Gratulevičius prisipažino, kad šis periodas – tuščias, tapyti neturi ūpo.
–Tikiuosi, kad sulauksiu tokio laiko, kai įtampa ir nerimas atslūgs bei išsilaisvins kūrybinis polėkis, – viliasi V.Gratulevičius.
Dalė Lazauskienė