Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Rinkė­jo ši­zof­re­ni­ja

Tre­čia­dienį pri­siekė 46-asis JAV pre­zi­den­tas J. Bi­de­nas. De­mok­ra­tas ir, re­gis, tik ant­ras ka­ta­li­kas po Dž. Ke­ned­žio. Po­li­tikų re­li­gi­ja ir kon­fe­si­ja JAV ir šiais lai­kais tik­rai ne pa­sku­tinėj vie­toj. Kaip ir pa­žiū­ros. Kaip ži­no­ma, J. Bi­de­nas pa­keitė res­pub­li­koną pro­tes­tantą D. Trumpą.

Dauguma skaitytojų žino, o tiems, kurie bus negirdėję, priminsiu, kad demokratai yra JAV kairieji. Kažkas panašaus į mūsų socialdemokratus. Demokratai didina mokesčius turtingiesiems, išmokas vargšams, bando pagerinti medicinos paslaugų prieinamumą.

Savo ruožtu respublikonai yra Didžiosios Britanijos ar Lietuvos konservatorių analogas. Atėjęs į valdžia respublikonas mažina mokesčius turtingiesiems, atlaisvina varžtus verslui ir konkurencijai. Mažina valdininkų skaičių ir kitaip taupo valstybės pinigus.

Kad ir kokių keistenybių turėjo D. Trumpas, jo ekonominės pažiūros buvo kaip tikro respublikono. Ne tik dauguma verslų, bet ir dauguma amerikiečių buvo patenkinti Trumpo valdymu. Ekonomika ir akcijų kursai biržoje kilo, bedarbių skaičius sumažėjo iki mizerio.

Jei ne koronaviruso pandemija, kurios pavojaus Trumpas dėl savo nesvietiško pasipūtimo neįvertino, jis neabejotinai būtų išrinktas antrą kartą.

Lazda visada su dviem galais. Tos pačios Trumpo keistenybės, kurios taip patinka sąmokslo teorijų šalininkams ir skiepų priešininkams, suveikė prieš jį patį. Trumpas triuškinamai prakišo laimėtus rinkimus ir dar labai silpnam varžovui.

Sakoma, apgink mane nuo draugų, o nuo priešų aš jau kaip nors pats. Trumpo atveju turbūt reikėtų sakyti: apgink mane nuo manęs paties, o nuo priešų ir draugų aš jau kaip nors.

Bet palikime ramybėje Ameriką. Klausimas – ir paprastesnis, ir įdomesnis. Kodėl vis dėlto po kairiųjų vyriausybių į valdžią ne tik Amerikoje, bet ir Vokietijoje ar Lietuvoje ateina dešinieji?

Kaip tai galėjo atsitikti Lietuvoje – juk S. Skvernelio Vyriausybė kasmet didino minimalią algą, mažino mokesčius vargšams, o į pabaigą jau atvirai dalijo pinigus pensininkams už gražias akis, nors tų pinigų valstybei trūko elementarioms išlaidoms padengti?

Kairiosios vyriausybės lyg ir visada turėtų būti populiaresnės. Atstovauja daugumai, nes turtingų žmonių net turtingiausioje šalyje yra bent kelis kartus mažiau nei vargšų ir šiaip ne taip besiverčiančiųjų. Bet vis dėlto matome, o Lietuvoje matėme ką tik, kad dešinieji valdžioje būna tik šiek tiek rečiau nei kairieji. Kodėl?

Galima svarstyti, kad žmogaus lūkesčiai ir norai visada lenkia jo galimybes. Net ir gaudamas iš kairiųjų valdžios daugiau, nei jam priklauso, žmogus ima įsivaizduoti, kad jam priklauso dar daugiau. Galų gale kažkam norisi tiesiog naujų ir jaunų veidų. Bet ar tai ką nors įrodo?

Praėjusio amžiaus pabaigoje, svarstydamas tą labai paprastą ir drauge nepaprastą klausimą, istorikas E. Gudavičius viename interviu, bent jau mano galva, užčiuopė esmę: kad ir kokios būtų geros daugumai visuomenės kairiosios vyriausybės, jos žmonėms sukelia nestabilumo jausmą.

Atėjus kairiesiems, gyvenimas tarsi pasidaro lengvesnis. Bet balius turi kainą. Geriau gyvenant gauti papildomi pinigai greičiau ir išplaukia. Visuomenė susiduria su gėrybių mažėjimo problema. Bet jau jau kalbėti visai tiksliai – su dar didesniu kainų augimu.

Žmogus gauna 7 proc. padidintą pensiją, juodadarbis – dešimtadaliu didesnę algą, bet po kurio laiko pamato, kad duona, pienas, sviestas, kitos kasdienės prekės pabrangsta 12 ar net 15 proc. Nes duonos kepėjams ir sviesto mušėjams taip pat reikia primesti prie algų.

Tenka prikąsti lūpą. Demokratiška, protaujanti ar bent turinti galimybių protauti visuomenės dalis ima suvokti, kad gerais kairiųjų norais kelias į pragarą grįstas. Tai gal geriau pataupyti? O kas moka taupyti?

Dešinieji, be abejo. Nesileidžiant į partijų spalvas ir asmeniškumus, dešinieji atstovauja efektyvesniam valstybės valdymui. Ir tuomet dešinieji, priešingai logikai, ima ir vėl laimi rinkimus. Dešinei valdant, atsiveržę ekonomikos ratų varžtai prisukami, gėrybių prigaminama daugiau, jos taip greitai nebrangsta.

Bet efektyvesnis valstybės valdymas reikalauja sumažinti ar bent nedidinti labiau, nei išgali krašto ūkis, socialinių išlaidų. Čia galimi išvedžiojimai, bet apskritai tai daroma neturtingųjų ir nepasiturinčiųjų sąskaita. Kyla nepasitenkinimas ir kairiuosius valdžioje pakeičia dešinieji.

Kai taip supaprastini, neatrodome mes, rinkėjai, labai protingi? Be abejo. Pati tikriausia rinkėjo šizofrenija. Apskritai ekonomika ir politika yra paprasti dalykai, tik visokie sukčiai bando ir vieną, ir kitą supinklinti taip, kad žmonės numoja ranka sakydami: ai, aš nieko toj politikoj ir ekonomikoj nesuprantu, man tai neįdomu.

Jei visiems pasidarytų neįdomu, demokratijai šakės. Demokratišką visuomenę išgelbsti rinkėjo šizofrenija. Jei ne rinkėjo šizofrenija, visada mus valdytų tik kairieji. Bolševikų svajonė.