KO­MEN­TA­RAS: Kerš­tas val­do

Kaip trum­pai pa­sa­ky­ti, ko­kia po­li­ti­ka ge­ra, o ko­kia blo­ga? Ge­ra po­li­ti­ka yra ta, ku­ri iš prie­šų žmo­nes da­ro neut­ra­liais, iš neut­ra­lių – drau­gais. Blo­ga po­li­ti­ka de­gi­na til­tus net ta­da, kai jais ga­lin­tis pra­si­verž­ti prie­šas se­niai su­muš­tas. Ku­ri vi­sus abe­jo­jan­čius žmo­nes lai­ko prie­šais.
 

Tokia politika įprasta, ji nestebina. Ne tik Lietuvoj taip. Lenkijoje priešprieša tarp katalikiškos „Teisės ir teisingumo“ partijos bei jos šalininkų iš vienos pusės ir tarp liberalų iš kitos vis dažniau primena pilietinį karą. O kas dėjosi Amerikoje po prezidento rinkimų?

Apie keršto politiką patogiau patylėti. Jei patys politikai apie tai neužsimintų. Kad ir po šių Seimo rinkimų. Kai konservatoriai ir abiejų partijų liberalai paskelbė, kad tautos skaldymo ir snukių kitokiam daužymo politika – praeitis. Bus oponentą ir mažumos teises gerbianti politika.

Norėjo kaip geriau, išėjo kaip visada.

Balsuojant dėl Seimo vicepirmininkų, dešinieji pravertė R. Karbauskio kandidatę A. Norkienę. Didžiausia opozicinė „valstiečių“ frakcija – be Seimo vicepirmininko ir vietos valdyboje. Kas tai, jei ne smulkus kerštas už tai, ką, būdami valdžioje, su opozicija išdarinėjo „valstiečiai“?

R. Karbauskiui tai patiko. Pasinaudojo proga numesti tautos suteiktą mandatą. Dešinieji vis tiek buvo priversti duoti „valstiečiams“ Seimo vicepirmininko postą. Ką laimėjo valdžia? Nieko. Prakišo galimybę, rodydami pagarbą nugalėtam priešui, pabandyti pervilioti vieną kitą R. Karbauskio subalamūtintą rinkėją. Bent jau priversti jį nustebti, susimąstyti.

Paviršutiniškiems mūsų politikams atrodo, kad jie kariauja su R. Karbauskiu. Tam – kad susikibo su G. Landsbergiu. Bet tikroji kova vyksta už žmonių nuomonę. R. Pakso politikoje seniai nėr, bet žmonės, kurie balsavo už R. Paksą, vis dar čia. Kuo smagiau keršysi priešo vadui ir jo karininkams, tuo galingesnė nepasitenkinimo banga iš apačios pakils prieš patį tave.

Tai elementaru, bet mūsų politikams toks žiūros kampas – it kinų raštas. Nepasimokę iš konfūzo su Seimo vicepirmininko rinkimais, dešinieji kalė antrą sprigtą gulintiems „valstiečiams“. Seimo Audito komiteto pirmininko postas, pagal vakarietišką tradiciją atiduodamas opozicijai, ir tikrai ne jos marginalams, įteiktas Z. Balčyčiui. Mišrios Seimo grupės atstovui.

Kaip ant čyderstvos, sakytų žemaičiai iš mano Užpelkių kaimo. Nuo kada mišri grupė laikoma opozicine frakcija? Ten ir K. Glaveckas, ir D. Griškevičius, ir V. Valkiūnas. Nei jie posėdžiauja, nei bendrą politiką daro. Karbauskis su Širinskiene gal ir nesimpatiški, bet tyčiotis iš didžiausios opozicinės frakcijos nėra išmintinga.

Nauja politinė kultūra išvežta riedučiais į mišką. Sekant pasaką, neva negalima „valstiečiams“ atiduoti Audito komiteto, nes iš pradžių komitetui teks tirti S. Skvernelio Vyriausybės darbus.

Ajajaj. O kokiai partijai, jei ne paslaptis, priklauso Z. Balčytis? G. Kirkilo partijai. Tiems patiems bebrams, kurie ketverius metus su „valstiečiais“ minkė tą patį valdžios molį. Ne kerštas tai?

Politikai žaidžia galios žaidimus. O jų pačios tam pritaria. „Man žodžiai „auditas“ ir „etika“ viename sakinyje su „valstiečiais“ nesižiūri“ – švelniausias pasipiktinimas. Akis už akį, dantis už dantį – naujas konservatizmo, o gal liberalizmo principas?

Ką tie patys gerieji žmonės sakys po ketverių metų, kai sugrįžę „valstiečiai“ Audito komiteto pirmininko postą atiduos ne konservatoriams, kaip priklausytų, o kokiam Valkiūnui ar Guogai?

Opozicija yra tokia, kokią turime, o ne kokios norėtume. Pagarba opozicijai rodoma ne dėl opozijos. Dėl to, kad gerbi pats save ir demokratiją. Valdžios nuostata, kokia bloga opozicija, yra vanduo ant opozicijos malūno, šiuo atveju – R. Karbauskio malūno. Pačiam R. Karbauskiui nereikia nei Audito komiteto, nei Seimo vicepirmininko. Jam reikia, kad konservatoriai ir liberalai jį žemintų.

Tai politikos spalvos, atspalviai. Bet abi pusės mato tik juoda ir balta. Saviškiai visada – aniuolai, priešai – šėtono tarnai. Priešą pagal Šarikovo ir kačių analogiją reikia dusinti, dusinti. Tai ir dusina. O paskui stebisi, kaip čia taip tauta vėl nuo jų nusisuko. Oponentą dusinam kaip Šarikovas kates, o gyventi norim kaip profesorius Preobraženskis. Nebūna taip.