Kol dar neužmigo rugpjūtis

Rugpjūtis (rugys ir pjūtis), lotyniškai Augustus, pavadintas Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesyje turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje.

Patikėkite, Lietuvoje rugpjūtis pats gražiausias ir niekur pasaulyje jis nėra toks gražus kaip mūsų krašte. Jo grožį galime pajusti, apsilankę prie Žemaitijos kalvų ar Panemunės piliakalnių, Aukštaitijos miškuose ar restauruotų dvarų pavėsyje. Nors pradeda dygti kelmučiai, kurie simbolizuoja vasaros pabaigą, nors ima vyrauti geltona, gelsva ar blukiai balzgana spalvos, nors diena prarado pusantros valandos, laiko poilsiui ir atostogoms dar turime.

Rugpjūtis – gėlių ir gyvulėlių mėnuo

Rugpjūčio 15-oji – Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo iškilmė (Žolinė). Tiesa, ne ką mes apie tą religinę šventę žinome. Šventė sau, mes sau. O kad tai nemenka šventė, galime pasakyti ir iš to, kad ši diena paskelbta nedarbo diena.

Paklauskime Žolinės dieną išėjusiųjų iš bažnyčios apie šią šventę. Daug nesužinosime. Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies prie jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“). Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Iš čia rugpjūtis – gėlių mėnuo.

Krikščionims ne mažiau prasminga ir kita diena, rugpjūčio 16-oji, kai prisimenamas ligonių globėjas šv. Rokas. Tai XIII–XIV a. sandūroje gyvenęs šventasis, visą gyvenimą slaugęs ligonius, sergančius maru. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo tupi šuo, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas. Nors tikrasis gyvulėlių globėjas šv. Pranciškus, kalbėdami apie Roką, irgi kalbame apie gyvulėlius.

Kai televizoriaus ekrane įgrysta politikų postringavimai, spaudžiu „Animal Planet“ kanalą ir stebiu, kaip Stivas Irvingas gaudo gyvates, krokodilus ir kitus gyvūnus. Drąsaus vyro būta, gaila, kad taip anksti jo gyvenimas nutrūko.

Visgi prisipažinsiu, jog nemėgstu gyvūnų, tačiau suprantu visus, kurie juos mėgsta. Mane linksmina, kai suaugę piliečiai kreipiasi į vokiečių aviganius pagarbiu tonu, tarsi kalbėtųsi su savo viršininku arba garbaus amžiaus dvasininku. Jau esu rašęs, kad vienas mano draugas savo katiną vadina Van Gogu. Teko girdėti gyvūnus vadinant žinomų politikų vardais. Be abejo, fantazijai čia ribų nėra. Sako, kad šeimininkai renkasi į save panašius gyvūnus arba ilgainiui su jais supanašėja. Pritariu. Tik nelabai sutinku, kad gyvūno vardas jį apibūdina. Pavyzdžiui, minėtas katinas Van Gogas vaikšto pasipūtęs, prie stalo turi nuolatinę vietą ir nedrįsk jos užimti. Žodžiu, jis visiškai nepanašus į visą gyvenimą vargusį tapytoją.

Tiesa, yra daug padoriai besielgiančių gyvūnų. Tikriausiai prisimenate istoriją apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas. Užklydęs į pirmykščių žmonių urvą, jis užsitarnavo šeimininkės palankumą, nes nuramino verkiantį kūdikį.

Rugpjūtį reikia rasti draugą

Nes, sako, jeigu jo nerasi, visą rudenį ir žiemą liksi vienas. Ar vienatvei turi įtakos metų laikai? Sako, rudenį ar žiemą vienatvė labiau juntama. Gal. Bet vasarą ji dar skausmingesnė – rugpjūčio vienatvė. Geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. O šiaip jau vienatvė – tai jausmas, kad „visi kiti“ turi draugų. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko – tai vienišumas, kai myli visus – tai šventumas, kai myli tik save – tai vienatvė.“ Tiesa, vienišumo nesidaliji su niekuo. Nors girdėjau ir skaudų teiginį, girdi, jei esi vienišas, reiškia, gyvenime darei kažką ne taip.

Užtikau rinkos tyrimų kompanijos, veikiančios dar nuo 1972-ųjų, „Euromonitor International“ atlikto tyrimo duomenis, pagal kuriuos žmonių, gyvenančių po vieną, skaičius pasaulyje kyla kaip ant mielių. 1996-aisiais pasaulyje tokių buvo 156 mln., o per dvidešimt metų, 2016-aisiais, skaičius išaugo net 80 proc. – iki beveik 300 mln. Vien Jungtinėje Karalystėje namų ūkių, kuriuose gyvena vienas žmogus, suskaičiuojama daugiau nei trečdalis (34 proc.), JAV šis rodiklis šiek tiek mažesnis – 27 proc. Švedijoje beveik pusė namų ūkių (47 proc.) turi po vieną gyventoją. Nuo Švedijos nedaug atsilieka ir jos kaimynė Norvegija (40 proc.), Nyderlanduose ir Vokietijoje taip pat beveik kas trečias būstas turi vos vieną gyventoją.

Teigiama, kad vienišumas yra grėsmingai plintanti problema. Mokslininkai ėmėsi tirti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, ir išvardija keturias priežastis: 1) nemokama elgtis su kitais, nes kažkada nebuvo artumo su tėvais, broliais, seserimis; 2) žmogus vieną ar kelis kartus buvo atstumtas, todėl dabar jaučiasi turįs teisę nepasitikėti visais žmonėmis ir neprisileisti jų artyn; 3) žmogus nemyli savęs, todėl bijo, kad ir kitam atrodys negeras ir bus atstumtas arba kad „sugadins“ santykį, nes nėra jo vertas; 4) iš išdidumo mano, kad visi žmonės (paprastai išskyrus tik taip manantįjį) yra niekingi sutvėrimai, neverti, kad jiems būtų atverta tauri širdis.

Dėl vienišumo girdėjau ir optimistiškesnę nuomonę, girdi, jeigu jau tu ir vienišius, tai nėra taip blogai, nes gali išlikti savimi, tavęs niekas neverčia būti kitokiam. Ir atsakyti už nieką nereikia, net ir už didžiausią kvailystę ar nesąmonę. Taigi viengungis – tiesiog nepakaltinamas. Bet, deja, atrodo, daugiau vienišiaus gyvenimas – ištisa virtinė trūkumų. Visada vienas, tarsi dykumoje. Gerai, jei su savimi sutari, o jei ne? Todėl optimistine gaida šia tema ilgai nepakalbėsi. Gyvenimas nėra nei komedija, nei tragedija, nei miuziklas, bet visi tie elementai kartu.

Knyga ir vasara

Vienas kitam tinka. Vasara su knyga yra atostogos atostogose. Tyrinėjantieji mūsų gyvenimus šiandien praneša, jog skaitoma, deja, mažai. Tiesa, yra ir džiugesnių žinių – iš tos neskaitymo duobės, sako, jau lipama. Nors ir be tyrinėjimų tai aiškėja, tereikia apsilankyti knygyne. Atkreipiau dėmesį į šiek tiek kitokius tyrinėjimus. Žinia, daugiausia skaityti, tai yra šviestis, turėjo iškiliausiais tapę žmonės. Ir štai projekto „Kas yra kas Lietuvoje“ redakcija, remdamasi sukauptais duomenimis apie tokius žmones, atliko tyrimą, kad nustatytų, iš kurio šalies miesto ar rajono kilo daugiausia įžymių veikėjų. Apibendrinus 10 450 asmenų biografijas, įtrauktas į didžiuosius žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“, paaiškėjo, kad pirmoji įžymių žmonių karta yra kilusi iš kaimo, o elito lopšiu laikytinas Kaunas. Kaune gimė beveik 15 proc. labiausiai nusipelniusių šalies žmonių. Antrojoje vietoje – Vilnius, kurį kaip gimimo vietą nurodė 10,75 proc. Ir štai jums Šiauliai yra trečiojoje vietoje – 4,85 proc. Panevėžyje ir Klaipėdoje gimė atitinkamai 3,83 ir 3,21 proc. iškilių asmenybių.

Sako, šiais laikais, norint laikyti save inteligentu, reikia perskaityti šias dešimt knygų: 1. F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“. 2. V. Nabokov „Lolita“. 3. M. Proust „Prarasto laiko beieškant“. 4. J. Joyce „Ulisas“. 5. G. G. Marquez „100 metų vienatvės“. 6. J. Joyce „Dubliniečiai“. 7. F. O’Connor „Apsakymų rinkinys“. 8. W. H. Faulkner „Triukšmas ir įniršis“. 9. V. Woolf „Į švyturį“. 10. W. H. Faulkner „Absalomai, Absalomai!“

Statistika įdomus dalykas. Jei dar apie atostogas, tai vyrai, išvykę atostogauti, užsivelka 98 proc. drabužių, kuriuos jie buvo susipakavę lagamine, moterys – 62 proc.

Kas dar liūdnesnio? Išskridimui ruošiasi gandrai. Bet po aštuonių mėnesių jie sugrįš.