Koks, kokia aš kolega bendradarbiams?

Darbe sutinkame keleto tipų bendradarbius: Vienus galima apibūdinti, kaip žmones, norinčius užsidirbti. Jie neprotestuoja, jei darbo sąlygos nėra geros. Sugeba rasti išeitį. Žmogus, norintis užsidirbti, nevengia viršvalandžių. Jam darbas yra priemonė kažkokiam daiktui įsigyti, komfortui namuose susikurti, įgyti lėšų savo poreikiams po darbo. Toks žmogus nelinkęs jungtis prie socialinių grupių, ieškoti bendravimo, nemėgsta darbo susijusio su atstovavimu, pareigingas, bet nori konkrečių nurodymų. Jis gali stabdyti darbo sąlygų tobulinimą.

Socialusis – bendravimas darbe jam itin reikšmingas. Darbas, socialinė grupė, kurioje jis pritampa – jo gyvenimo dalis. Jis gali būti iniciatyvus, bet smalsumas dažnai peržengia darbinių santykių ribas. Pasiųstas į kitą įstaigą – ten tuoj susibičiuliauja, jam nesunku rasti rėmėjų, sudaryti sutartis, praskinti kelius įstaigų bendradarbiavimui.

Nedarbo metu būtinai užsuka į panašaus pobūdžio įstaigą, pastebi savo darbe taikytinas naujoves. Lojalumas organizacijai, kurioje dirba – gera savybė. Tačiau neretai jo socialinės grupės interesai, ambicijos būna svarbesnės už visos įstaigos siekius. Taigi, jis gali būti destrukcijos priežastis, imtis iniciatyvos kurti darbe bendravimo stilių, būti kategorišku, įkyriu, inicijuodamas vakarėlius, šventes, pramogas be šeimos narių, versti žmones gaišti savo laisvalaikį jiems nepriimtinu būdu.

Darbuotojas, turintis ryškų pomėgį. Jo gebėjimai atsiskleidžia ne darbe, autoritetas įgyjamas visuomeninėje ar kūrybinėje veikloje, o darbas tėra nuobodi būtinybė. Gal toks žmogus nereikalingas darbe? Ne, jis gali būti labai motyvuotas, jei jam tinka darbo grafikas, efektyviai dirbantis, kai už greičiau atliktą darbą suteikiama laisvo laiko, puikiai ir išradingai organizuoja atsipalaidavimą po įtempto darbo.

Globėjiški kolegos. Tai itin bičiuliški, viską matantys, viską pastebintys kolegos, kontroliuoja kitus, nors neprivalo pagal pareigas. Niekieno neprašyti imasi“ auklėjamojo darbo“ ir dažnai iš musės padaro vežimą. Jie mėgsta susikurti neklystančiojo autoritetą ir jei jiems primenama, kad būtų atidesni, atlikdami savo užduotis sugeba puikiai įtikinėti ir įtikinti, kad tas asmuo nepakenčiamo charakterio.

Tokių žmonių prisibijo ir vengia užsikliūti organizacijos vadovai, nes gali gauti neprognozuotą atkirtį, bėdų iš pasalų. Globėjiškos moterys įsižeidžia, jei su jomis nenorima praleisti kartu pietų pertraukos, eiti kartu apsipirkti, net kartu užsukti ten, kur karalius vaikšto pėsčias, reikalauja skaityti jų mėgstamas knygas ir periodinius leidinius.

Atėjęs į pirmąją darbovietę, žmogus susiduria su kolegų vertinimu, įkyri kontrolė išmuša iš vėžių, globėjiškumas erzina ir apkartina darbo valandas. Jis atsiduria lyg košmariškame sapne, kai ,sapnuodamas žmogus aiškina savo tiesas, o niekas jo negirdi. Globėjas informuoja apie kokią nors situaciją viršininkui, nuspalvindamas savo spalvomis, viršininkas nenori užsitraukti rūpesčių, aiškindamasi aplinkybes ir pasako porą banalių frazių – „gludinkite charakterio kampus, nes negalėsite dirbti“, „jei rūksta dūmai yra ir ugnis“ ar panašiai. Kartais žmogus išmušamas iš vėžių ir pasijunta kaltas dėl įvykusio konflikto, ima abejoti savo charakteriu, leidžiasi manipuliuojamas dėl laimėtos ramybės valandėlės, bet išbandymai nesiliauja.

Tokiu atveju nereikia tikėti viskuo, kas sakoma. Būtina pagalvoti, kaip sekėsi bendrauti mokykloje, studijų metu, kaip sekasi – po darbo valandų. Kiekvienas žmogus kažką mėgsta, kažko nemėgsta ir tai yra normalu. Niekas neturi teisės kito žmogaus brukti į formelę ir formuoti pagal savo įnorius ir primesti su darbu nesusijusį bendravimą. Galima drąsiai atsisakyti nepageidaujamo bendravimo po darbo valandų, paaiškinti, kad turite kitų planų. Primygtinis reikalavimas rodo psichologinės agresijos požymius.

Labai negerai daro neprincipingi kolegos, matydami, kad naujas kolega patiria psichologinę agresiją, ją toleruoja ar prisijungia prie charakterio deformacijų turinčio žmogaus žygių, kad išsaugotų savo ramybę. Tai trikdo agresijos auką, trukdo suvokti, kas čia aplinkui vyksta, menkina jo savivertę. Ramybė tokiu būdu iškovojama neilgam.

Taisyklė – duok kvailiui kelią labai dažnai nepasiteisina. Manipuliavimo laukas plėsis. Taupiai gyventi turintis žmogus nori - nenori bus įpareigotas kelti vaišes per savo vardines, vykti į ekskursijas, toleruoti rinkliavas, pasilikti po darbo, nors rūpės namuose paliktas ligonis, maži vaikai, darbe aptarinėti knygas visai jo nedominančia tema, gaišti laiką, turėdamas skubaus darbo, prie bendros kavutės puodelio, patirti namuose įtampas dėl to, kad vėlai grįžo iš vakarėlio be antrųjų pusių, sulaukti nemalonumų , sėdęs prie vairo, vakarėlyje įragintas – „tik vieną šampano taurę, jei gerbi kolektyvą“.

Mandagiai, bet principingai reikia apibrėžti bendravimo ribas ir neleisti savęs įtikinti, kad tai ,kas balta, yra juoda. Agresorius liaujasi, jei negauna palaikymo ir pritarimo ir patiria tvirtas nuostatas, vertybines orientacijas. Paskatintas valdyti savo asmenybės deformacijas, gali tapti visai geru kolega. Bet nurimęs ugnikalnis kažkada vėl gali išsiveržti.

Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.