Kokie tekstai gyvena Marijos Šimaitytės viduje?

Marija Šimaitytė šiuo metu prisistato kaip kaunietė, nors yra kilusi iš Kelmės, o nemažai laiko gyveno ir Šiauliuose. „Aš nesitapatinu su nė vienu miestu, esu čia ir dabar“, – sako ji. Mergina neseniai baigė Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijas Kauno kolegijoje, tačiau daug laiko skiria ir pomėgiui – slemo poezijai.

– Marija, kaip atsiradai Kaune?

– Prieš 30 metų čia gyveno mano mama. Ji man vaikystėje visą laiką pasakojo apie Kauną: „Tulpę“, „Merkurijų“, fontaną, Laisvės alėją, – kad tai yra fantastiškas miestas. Man tie pasakojimai labai įstrigo. Vėliau, gyvendama užsienyje, supratau, kad gyvensiu Kaune ir studijuosiu menus.

Nežinojau, ko tiksliai noriu mokytis. Ieškojau tokių studijų, kuriose būtų ką veikti. Stiklo, odos, tekstilės ir keramikos studijos man pasirodė labai įdomios. Vedama smalsumo ir noro sužinoti, paliesti ir pamatyti, kaip apskritai kūrėjai dirba, pradėjau mokytis Kauno kolegijoje. Prieš studijas tų technikų išbandžiusi nebuvau, bet jų metu turėjau labai daug praktikos: ateini į dirbtuves, sėdi ir darai.

Pasiilgstu Šiaulių, bet kiekvienas miestas turi savų pliusų. Šiauliai tinka žmonėms, norintiems ramesnio gyvenimo, kuriems nereikia didelio triukšmo, susibūrimų, daug renginių. Kaunas tinka tiems, kurie nori veiklos, bet čia jos nėra tiek daug, kad galėtum eiti ir vienur, ir kitur ir nežinoti, ko nori: Vilniuje, pavyzdžiui, visko tiek daug, kad sunku apsispręsti ir nuspręsti, kuo nori būti tame mieste.

– Kaip prasidėjo tavo, kaip slemo kūrėjos, kelias?

– Aš visada mėgau knygas, ypač poezijos. Kelmės profesinėje mokykloje, kurioje mokiausi, buvo klubas „Be rėmų“. Jo vadovė, pastebėjusi, kad esu veiklus žmogus, ėmė mane skatinti rašyti. Dalyvaudavau klubo veikloje, rašiau, bet, išsikrausčiusi iš ten, nustojau. Vėl pradėjau apsigyvenusi Kaune.

Pastebėjau, kad čia vyksta daug poezijos skaitymų, knygų pristatymų – viso to, kas skatina žmones kurti. Dalyvauju jau trejus metus vykstančiuose „Poetų pievelės“ skaitymuose: kas mėnesį sugalvojame temą, kuriame ir dalijamės tais tekstais. Tai yra saugi aplinka, kurioje išsakomos ne pastabos, o pastebėjimai.

Nežinojau, kas yra slemas – apie jį išgirdau kituose renginiuose. Pradėjau vaikščioti, klausytis, o prieš metus pirmą kartą užlipau ant scenos.

Slemą sudaro trys etapai. Nuėjau su idėja, kad svarbu dalyvauti, ir trijų tekstų neturėjau: negalvojau, kad pateksiu į finalą. Pirmieji du tekstai buvo stiproki ir patiko auditorijai, o vietoje trečio paskaičiau vieną iš savo eilėraščių – jis klausytojams nepatiko. Toks buvo pirmasis bandymas, po kurio ėmiau ten vaikščioti kiekvieną mėnesį. Praėjusią savaitę – po metų – iškovojau pirmąją pergalę.

– Kuo skiriasi slemas nuo tradicinės poezijos?

– Kol nežinojau, kas yra slemas ir kokios laisvės jis duoda kurti, man patiko tradicinė poezija – nežinojau, kas yra už jos ribų. Kai pradėjau kurti slemo tekstus, jie mane išlaisvino ir pakeitė požiūrį į kūrybą: kūrybinis rašymas neturi būti įstatytas į rėmus, galima vadinti save rašančiu žmogumi ir tai pateikti visuomenei. Tradicinė poezija turi tam tikras taisykles, kurių reikia laikytis. Sleme gali pamatyti visko – tai ir smagiausia. Tai nėra vien tik keiksmažodžiai ar aštriai perteikiama žinutė – slemas gali būti lyrinis, ramus, juokingas ar už širdies griebiantis.

Tai nėra tik tekstas – tai visas performansas. Slemą yra laimėjęs žmogus, kalbantis išgalvota kalba. Pasirodydamas neturi jokių rekvizitų – tik savo kūną, rankas, kojas ir balsą. Taip gali sukurti tokį vaizdinį, kokio žmogus nepamatytų, perskaitęs tekstą. Tai, ką kūrėjas, stovėdamas ant scenos, padaro su savo balsu ir kūnu, yra vienkartinis reikalas. Tas pats tekstas, perskaitytas kitoje vietoje kitomis aplinkybėmis, bus kitoks. Žmonės irgi reaguoja kitaip.

– Kokios temos tau aktualios? Apie ką rašai?

– Mane labiausiai domina žmonių patirtys, potyriai, jausmai, skausmas ir kaip jie su juo dirba. Slemo tekstai manyje susikaupia, nebūna taip, kad noriu parašyti, sėdžiu ir dėlioju. Ateina kažkokios frazės, žinutės, patirtys ir aš visa tai užsirašau. Tekstas gyvena manyje kurį laiką.

Paskutinį tekstą sukūriau, remdamasi savo patirtimis. Apie pankus su kibiru vinių ir jų už pavadėlio vedamą gaidį papasakojo mama: kai ji gyveno Kaune, tai iš tiesų vykdavo Laisvės alėjoje.

Taip pat paminėjau kelis man patinkančius kūrėjus. Pasakoju, kaip Jurgis Mačiūnas į žmones mėtydavo mėšlo kamuoliukus, o jie vis tiek jį mėgdavo. Tai buvo vienas iš menininko performansų: sukvietė pilną auditoriją žmonių ir į juos mėtė dramblio išmatų kamuoliukus, kol žiūrovams atsibodo ir jie išėjo.

Paminėjau vyriškį, kuris „Lidle“ perka degtinę „Gieroy“. Pamačiau tą žmogų su buteliu parduotuvėje, jis atrodė nusivylęs gyvenimu. Kai pradedi rašyti, imi galvoti apie tai, ką pamatei, analizuoti, kaip jis priėjo iki tokio etapo, ką jis padarė ir kaip galėtum į jį pažvelgti iš kitos pusės.