Ko­kie bus Nau­jie­ji me­tai?

Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je dau­gy­bė jau­nų žmo­nių vyk­da­vo į Eu­ro­po­je vyks­tan­čius nau­ja­me­čius Tai­zė bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zuo­ja­mus su­si­ti­ki­mus. Aš pa­ti bent 5 kar­tus tik­rai bu­vau. Pra­dė­jau ta­da, kai dar mo­kiau­si 12 kla­sė­je. Du kar­tus, maž­daug dvi­de­šimt­me­tė bū­da­ma, rin­kau­si ty­los gru­pę, kur bū­tent į Nau­juo­sius įženg­da­vo­me ty­lo­je ir mal­do­je.
 

Jau nuo to laiko pradėjo dar 20 metų, o kitaip negaliu! Nors Naujieji metai nėra krikščioniška šventė, bet būtent taip galima pažvelgti į laiko prasmę.

Ar iš tiesų gyvename?

Vis tiek sąmoningai ar nesąmoningai mes vertiname, kokie buvo tie metai. Linkime geresnių... Prisibijome, svajojame, paskui bijome, kad neišsipildytų tai, ko bijome. Dar mums siūlo horoskopus, pranašystes, burtus ir nežinia ką, naudojame metodikas, kam pasiryžti, prisižadėti, kokių tikslų teisingai užsibrėžti.

Krikščionims metai negali būti nei kiaulės, nei karvės, nei tigro, o yra Viešpaties Jėzaus Kristaus metai (lot. Anno Domini). Jie žymi, kad gyvename Kristaus pašventintame laike, Jo viešpatavimo laikmetyje, pakeliui į sugrįžimo metą. Tai kalėdinio vyksmo dalis – katalikai šv. Kalėdas švenčia aštuondienį ir baigia sausio 1 d., Švenčiausios Mergelės Marijos Dievo gimdytojos iškilme, kuri yra ir pasaulinė taikos diena. Tad jei tikime krikščioniškai, esame saugūs, nes mūsų Viešpaties galioje yra viskas.

Kas gi tas laikas krikščioniškoje perspektyvoje? Neturime kitų žodžių, todėl atsiremsime į graikiškus chronos (tai laikas, kurį skaičiuoja laikrodžiai ir kalendoriai) ir kairos (prasmingas laikas). Juk gali prabėgti metai ir dešimtmečiai negyvoje rutinoje. Ir gali būti ilga kaip keleri metai diena, savaitė, įvykis, kuriuose patiriame tiek daug gyvybės, tiesos prasmės, kad, regis, visam gyvenimui ar net trims užtektų. Tai mūsų sielos laiko dermė su Dievo užmoju. Todėl tuo įžengimu į naujus chronologinius metus mes ištiriame savo kairos – ar iš tiesų gyvename? Ar susivokiame, koks dabar metas?

Šventajame Rašte, Koheleto knygoje, yra toks tekstas:

„Viskam yra metas ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.

Laikas gimti ir laikas mirti;

laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

Laikas žudyti ir laikas gydyti;

laikas griauti ir laikas statyti.

Laikas verkti ir laikas juoktis;

laikas gedėti ir laikas šokti.“

Kurgi tu nueisi, taip eidamas?

Evangelijoje sako: „Atėjo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Kaip ateina gimdymo laikas, laikas išeiti iš namų, pakeisti darbą, nutraukti santykius. Visa tai būtina, kad gyvenime būtų gyvybės. Būtina gyventi pagal vidinę tiesą, derinamą prie Kristaus.

Užtat Naujųjų metų slenkstis mus ragina atsistoti Viešpaties akivaizdoje ir pamatuoti save pagal tą jo tiesą. Suvokti, kiek skirtingų kairos išgyvenome per praeitus metus, kiek Dievo dovanų gavome, galbūt kiek dovanų nepaėmėme, atsisakėme. Tad tenka paleisti ir susitaikyti, atleisti ir padėkoti – užbaigti, uždaryti metus gal su pagedėjimu, gal su džiaugsmu ir dėkingumu.

Šią akistatos akimirką gali būti taip, kad metai buvo be galo sunkūs, su netektimis, nežmoniškomis pastangomis, be jokių ryškių laimėjimų. Tačiau atrasime, kad buvo puikūs metai: gal įveikėme kažkiek savo arogancijos ar nepilnavertiškumo, gal pagaliau palikome tai, kas ne mums, ir ėmėmės naujų dalykų. Bus akivaizdu, kad paaugome Dievo tiesoje. Ir tai norėsis švęsti.

Tačiau gali būti, kad metai buvo lengvi, lengvai slinkome paviršiumi, nieko pernelyg neišgyvendami, neįsipareigodami, surinkdami visas galimybes pasismaginti, nepersistengti. O Dievo akivaizdoje paaiškės, kad negyvenome, nepasinaudojome galimybemis daryti meilės darbus, pagelbėti tiems, kam galėjome, sukurti kažką gražaus ir prasmingo. Ir teks atsiprašyti už veltui išeikvotas dienas. Bet čia kiekvieno asmeninis darbas.

Iš esmės klausimas yra toks: kurgi tu nueisi, taip eidamas, kaip ėjai šiais metais? Į dangų ar į pražūtį?

„Tu dar net nežinai, koks nuostabus gyvenimas gali būti“

Yra tokia vaizdinga istorija, kaip Dievas klausosi šia proga sakomos maldos. Štai vienas žmogus aiškina Dievui: „Dieve, buvo tokie sunkūs metai, aš tiek daug iškentėjau, taip sunkiai dirbau...“ O Dievas jam sako: „Tu dar net nesupratai, ką reiškia kentėti, ką reiškia sunkiai dirbti. Būtinai suteiksiu tokią galimybę.“

Kitas žmogus sako Dievui: „Viešpatie, dėkoju Tau už nuostabius metus ir gausų Tavo palaiminimą, už sveikatą ir tiek puikių akimirkų...“ O Dievas jam atsako: „Oi, tu dar net nežinai, koks nuostabus gyvenimas gali būti, aš būtinai leisiu Tau pamatyti.“

Tad į Dievo akivaizdą ateikime nuolankūs, prašydami ramybės, drąsos ir išminties priimti viską, kas tik nutiks. Kad galėtume pasinaudoti visomis galimybėmis gero darymui, meilei, o sunkumuose ugdytume kantrybę, susivaldymą ir nuolankumą.

O dabar kelios meditacijos priemonės, kurias naudoju sielovadoje, meldžiantis kartu su įvairiais žmonėmis. Todėl gerai yra turėti kokių nors ženklų, primenančių Dievo akivaizdą: žvakę, paveikslą, meditacinės muzikos. Tai galima atlikti ir bažnyčioje.

Keturi langai

Reikia rašiklio ir lapo, padalyto į keturias dalis. Nurimus, susivokus, kad Dievas buvo mūsų metuose, visose situacijose, kad kalbėjo, vedė, lydėjo su meile, į pirmą langą surašau, už ką esu dėkinga Dievui (viską). Į antrą langą surašau, už ką dėkinga sau (ryžtingus sprendimus, drąsą, švelnumą, pasiaukojimą konkrečiose situacijose).

Pabūnu gerokai su šiais dalykais. Tada pabandau sunumeruoti, kuris svarbiausias, kuris antras ir t. t. Į trečią langą vėl rašau Dievui prašymus apie ateinančius metus, ko savo širdies gelmėje labiausiai trokštu (viską). Į ketvirtą – ko noriu savęs paprašyti, su savimi susitarti (kaip galima konkrečiau).

Vėl sunumeruoju svarbiausius dalykus. Dar viską įdėmiai peržiūriu, atsakingai įvertinu ir gale atiduodu Dievui, kad vyktų jo valia mano gyvenime. Galima padėti ant altoriaus, prie paveikslo ar panašiai. Paskui galima pasidėti – pažiūrėsite po metų, kas nutiko.

Lagaminas ir šiukšliadėžė

Reikia dviejų lapų. Viename rašome tai, kas buvo brangiausia per metus, ką norime lagamine neštis, saugoti, puoselėti ir tobulinti (už ką dėkosime maldoje ir palaiminsime). Kitas – šiukšliadėžė. Surašome viską, ko nenorime nešti į kitus metus. Tai gali būti patirtos nuoskaudos, įkyrios piktos mintys, nepasitikėjimas, klaidos ir savęs smerkimas už klaidas (visus dalykus, kuriuos atleidžiame, paleidžiame, už kuriuos atsiprašome).

Taip padarius – tą šiukšliadėžę suplėšome ir išmetame į tikrą šiukšliadėžę arba sudeginame.

Ir yra daugybė kitų priemonių, kaip įžengti lengva širdimi į Naujuosius metus, visa, ko nereikia, paliekant seniems. Linkiu saugios kelionės į Naujuosius 2022 Viešpaties metus!