Kojinės ukrainiečiams – ne kas atlieka, o kas brangiausia

Sausio 15 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su Ukrainos kariais. Proga susitikti pasinaudojo ir Kazimieras Celestinas Alminas, politinis bei visuomenės veikėjas, poetas, disidentas, kuris Ukrainos kariams padovanojo ypatingas megztas kojines.

Padovanojo maldą

K. C. Alminas kojines dovanų gavo iš Mečislovo Jurevičiaus dukterėčios Lionginos. Kartą su Birute Žymantiene, kuri rašė knygą apie M. Jurevičių, „kryžių sodininką“, buvo pas jo gimines svečiuose.

„Mezgėja, atrodo, tautodailininkė, buvo prisimezgusi labai daug gražių kojinių. Vienas padovanojo man. Man jos, aišku, buvo brangios, laikiau kaip meno kūrinį. Būčiau, ko gero, niekada ir neapsimovęs, bet kai išgirdau, kad reikia ukrainiečiams padėti, kad kojos nešaltų, norėjosi padovanoti ne tai, kas paprasta ar atliekama, o tai, kas brangiausia. Viskas, kas susiję su M. Jurevičiumi, man labai brangu. Tą brangumą padovanojau kaip talismaną, kaip maldą, kaip prašymą Mečislovo pas Dievą užtarimo, kad padėtų ukrainiečiams kuo greičiau pasiekti pergalę prieš tas šėtono jėgas“, – sako Kazimieras.

K. C. Alminas su M. Jurevičiumi nuo 1972-ųjų buvo bendražygiai. „Rašiau ir platinau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, „Aušrą“, „Rūpintojėlį“ ir kitus nelegalius, vadinamuosius pogrindžio leidinius sovietmečiu. Praradau ne tik profesoriaus, bet ir apskritai bet kokį darbą. Man siūlė parašyti straipsnį ir pasmerkti buržuazinius nacionalistus, tarp jų – ir M. Jurevičių. Neabejodamas atsisakiau, tai man sakė, kad negalėsiu niekur dirbti, o vaikai negalės mokytis“, – prisimena pašnekovas, nuo to laiko buvęs liaudies meistru, dabar vadinamu tautodailininku: užsiėmė ir medžio drožyba, ir kalvyste, ir juvelyrika.

„Nebijokite!“

Namuose padaryta krata – išvežti šeši maišai antitarybinės literatūros: buvo ir Vytauto Didžiojo albumas, ir Antano Smetonos leidinys, ir Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, ir daug kitų tuo metu nelegalių kūrinių. Tačiau neatsirado nė vieno žmogaus, kuris būtų išdavęs dėl platinimo.

„Mano platinimas buvo daugiausia Žemaitijoje: Telšiuose, Akmenėje, Palangoje, – turėjome kiekvienas savo teritoriją, savo tinklus“, – dalijasi Kazimieras. Nors tokia veikla užsiiminėjusių asmenų dažnai nelikdavo: tai būdavo po automobiliu pastumti, tai iš balkono išmesti, tai nuskęsdavo, Kazimieras tikina baimės nejautęs: „Popiežius pasakė: „Nebijokite!“, ir tai turėjo įtaigos – jaučiau labiau džiaugsmą nei baimę.“

Pašnekovas teigia, jog tokio išsilavinimo nebūtų galėjęs įgyti jokiame tuomečiame universitete: „Mano brolis, grįžęs iš lagerio, pasakė: „Aš, būdamas politinis kalinys, gavau tokį išsilavinimą, kokio jokiame sovietiniame universitete nebūčiau gavęs.“ Politiniai kaliniai buvo kunigai, profesoriai, mokytojai – Lietuvos šviesuoliai. Po Stalino mirties tie žmonės sugrįžo į Lietuvą, pasak Kazimiero, savo šviesos nepraradę.

„Bendravimas su jais, literatūros skaitymas – neįkainojamos vertybės, labai pakylėja. Nesvarbu, kad išsilavinimo popieriaus negauni, – pasijauti tikrai kitokiu žmogumi. Tai yra džiaugsmas“, – sako disidentas.

Du kartus teistas

M. Jurevičiui šiuo metu yra paskelbta beatifikacijos byla – svarstoma jį paskelbti palaimintuoju. Kazimieras teigia, kad, norint suvokti, kodėl M. Jurevičius turėtų būti paskelbtas palaimintuoju, reikia perskaityti visas jo kalbas.

„Tai tikintis, pasiaukojantis, nebijantis nukentėti ir prarasti net savo gyvybę dėl tikėjimo žmogus. Tikėjimo teisės buvo jo pirmas numeris. Tikėjimas buvo Kryžių kalno atgaivinimas. Kryžių kalnas yra nenutrūkstama visos Lietuvos grandis – nuo ginkluotų pasipriešinimų iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio. Jeigu nors vienos grandies nebūtų buvę, kelias į Lietuvos nepriklausomybę būtų nutrūkęs“, – sako Kazimieras.

M. Jurevičius buvo teistas du kartus. Pirmąjį kartą, 1950 m., už antisovietinę propagandą nuteistas 25-eriems metams, tačiau po Stalino mirties, 1956 m., paleistas į laisvę. Antrąjį kartą, 1981 m., buvo suimtas ir nuteistas trejiems metams pataisos darbų. Per kratą buvo paimta apie 50 nuotraukų su tikinčiųjų eisenų vaizdais, prieškario ir karo metų spaudos komplektų. Apkaltintas už tai, kad organizavo ir vadovavo eisenoms iš Meškuičių į Kryžių kalną, iš Tytuvėnų į Šiluvą – esą eisenos buvo nelegalios, trukdė eismui ir buvo pažeista viešoji tvarka.

Būdamas teisiamųjų suole, M. Jurevičius džiaugėsi, kad Lietuvoje atgimsta tikėjimas, ir žadėjo melstis už jį teisiančiuosius: „Aš jums ne keršysiu, o melsiuosi už jus, kad jūsų vaikai nenueitų blogu keliu. Aš pasiruošęs kentėti už tai, kad visi žmonės pradėtų tikėti į Dievą ir kad mano teismas atvertų akis dar ne vienam bedieviui.“ Kai buvo paskelbtas antrasis nuosprendis – treji metai pataisos darbų, M. Jurevičius pasakė: „Ačiū! Tai garbė Dievui ir Lietuvai.“

Suteikė vilties

„Jis niekada nėra supykęs, pasakęs blogo žodžio – nei apie savo tardytojus, nei apie kankintojus. Jis liko nesutepęs žmogaus, kuris gali būti šventasis, vardo. Dėl asmenybės skaidrumo, meilės priešams, pasiaukojimo dėl tikėjimo jis tikrai vertas būti paskelbtas palaimintuoju“, – tvirtina Kazimieras.

Pasak pašnekovo, visi, kurie yra paskelbti palaimintaisiais, padaro tam tikrų stebuklų – kaip ir šventieji: šv. Kazimieras yra padėjęs Lietuvai laimėti kovoje su priešais.

„Su tokia intencija, su tokiu džiaugsmu tas kojines ir padovanojau, – teigia disidentas. – Šitos dovanotos kojinės – ne tik kojinės: tai yra M. Jurevičiaus malda, palinkėjimas.“

Kazimieras džiaugiasi, kad įvyko susitikimas su Ukrainos kariais, tačiau ne viską girdėjo – klausa jau sutrikusi.

„Bet mačiau akis, ryžtą, jų paprastumą, kuris šiek tiek priminė M. Jurevičių: jis niekada nesireklamuodavo, nesipuikuodavo, save laikė eiliniu. Ukrainos kariai taip pat jautėsi tvirtos dvasios eiliniai – tai suteikė vilties, kaip ir M. Jurevičius. Iki susitikimo su juo aš neturėjau vilties, kad Lietuva dar gali atgimti. Ukrainiečiai susitikime nedemonstravo nei savo antpečių, nei uniformų – tik savo ryžtą, tvirtumą. Tai džiugina mane“, – kalba pašnekovas.