Kodėl Vilniaus autobusų vairuotojai nemėgsta kontrolierių, pietų pertrauka trunka 15 minučių, o tualetas – prabanga?

Įsivaizduokite: visą dieną sėdite kėdėje, esate stipriai sutelkę dėmesį, kiekvienas veiksmas preciziškai suderintas minučių tikslumu. Nei šiek tiek atsistoti, nei patogiai pajudinti nugaros. Jūsų laikrodis – ne patikimas sąjungininkas, o griežtas prižiūrėtojas, nuolat primenantis, kad sekundės tirpsta greičiau, nei galite spėti jas pasivyti... Tokia yra realybė, su kuria kasdien susiduria Vilniaus viešojo transporto vairuotojai.

Sveikatos specialistai nuolat kartoja: trumpi fiziniai pratimai, pozicijos pakeitimas, keli žingsniai nuo darbo vietos ir net paprasčiausias gilus įkvėpimas gryno oro gali pagerinti savijautą. Tai – ne privilegija, o būtinybė, kad protas ir kūnas išliktų sveikas ir darbingas. Ir nors daugelyje biurų ar gamyklų įprasta užsukti į virtuvėlę arbatos, atlikti keletą tempimo pratimų ar bent jau išeiti į tualetą, Vilniaus autobusų ir troleibusų vairuotojams tokie malonumai yra retai pasiekiami.

Egidijus Širka – vienas ilgiausiai dirbančių UAB „Vilniaus viešojo transporto“ vairuotojų. Savo karjerą jis pradėjo dar 1993 metais ir, su kelerių metų pertrauka, stebėjo visus pokyčius, kurie per dešimtmečius įvyko sostinės autobusuose ir troleibusuose. Jo pasakojimai – tai gyva Vilniaus viešojo transporto istorija.

Susitikome su E. Širka Fabijoniškių galutinėje stotelėje vėlyvą rytą, apie devintą valandą. Tuo metu jo diena jau buvo gerokai įsibėgėjusi – Egidijaus žadintuvas suskambo 2.30 val., kad laiku pasiektų autobusų parką Verkių gatvėje ir išvažiuotų į maršrutą apie penktą ryto. Jo darbo ritmas griežtai sustyguotas, todėl kiekviena minutė yra reikšminga.

Kai sutikau Egidijų, jis ką tik buvo grįžęs iš savo „pietų pertraukos“, kuri numatyta nuo 8.16 iki 9.01 val. Pertraukos suplanuotos minučių tikslumu – nors ir ne tokios preciziškos kaip traukinių grafikai, tačiau skirtumas nedidelis. Netrukus turėjome išvykti pagal tvarkaraštį – lygiai 9.08 val. Taip ir padarėme.

Rytinio piko metas jau buvo praėjęs, todėl kelionė klostėsi gana sklandžiai – nei didelių spūsčių, nei rimtesnių nesklandumų. Keleiviai tvarkingai įlipdavo ir išlipdavo, o vienintelis incidentas buvo užstrigęs durų atidarymo mygtukas. Egidijus turėjo kelis kartus stipriau jį paspausti ir paklibinti – visa tai užtruko vos pusę minutės. Atrodytų, smulkmena, tačiau vairuotojo pasaulyje kiekviena sekundė tampa svarbi.

Nors visa kelionė buvo sklandi, atvykome į galutinę stotelę prie Vilniaus autobusų stoties vis tiek pavėlavę – trys minutės nuo grafiko. Atlikus būtinus formalumus – pažymėjus atvykimo laiką, Egidijus vėl stoja į kasdienį lenktynių su laiku režimą. Laikrodis rodo 9.55 val. , o pagal tvarkaraštį stotelėje priešais geležinkelio stotį jis turi būti 9.57 val. Tai reiškia, kad nėra nei laiko atsipūsti, nei pramankštinti kojų. Autobuso durys uždaromos ir kitas reisas prasideda.

Kodėl vairuotojai vėluoja net be spūsčių?

Vos pradėjęs naują reisą, Egidijus sulaukia keleivės su lagaminu prašymo parduoti bilietą. Jis draugiškai, bet tvirtai paaiškina, kad bilietų vairuotojai nebeparduoda, nukreipdamas moterį prie komposterio. „Didelė laimė, kad to nebereikia daryti, – atsidūsta jis, – anksčiau vienu metu turėjai laikyti vairą, skaičiuoti grąžą ir dar žiūrėti į kelią.“

Egidijus taip pat dalijasi, kad kontrolierių patikros yra dar vienas streso šaltinis. „Kai tik pamatau kontrolierių, spaudimas iškart pakyla“, – prisipažįsta jis. Kontrolieriai gali užlaikyti autobusą – kartais trumpam, o kartais ir keliomis minutėmis. Jei patikrinimas vyksta sklandžiai ir visi keleiviai turi bilietus, viskas baigiasi greitai. Tačiau kai pasitaiko keleivių konfliktų, sustojimas gali užsitęsti, o tai reiškia, kad tos prarastos minutės bus „atimtos“ iš vairuotojo pertraukos.

Kartais būna reisų, kai kelionė prabėga be kamščių – kaip tą rytą, kai važiavome iš Fabijoniškių. Tačiau net ir tokiais atvejais mažos kliūtys gali nepastebimai „suvalgyti“ laiko ir prisidėti prie vėlavimo. Pavyzdžiui, keleiviai įlipa lėtai, ypač jei jų yra daug, kartu važiuoja mamos su vežimėliais arba vairuotojui tenka padėti žmogui su judėjimo negalia. Prie to pridėkime dažnai raudona šviesa degančius šviesoforus, neatsakingai A juostą blokuojančius automobilius ir, žinoma, keleivių kontrolės sustojimus – visa tai dar labiau apsunkina situaciją.

Kiti kalbiniti vairuotojai teigia, kad JUDU planavo, jog nuo birželio mėnesio kontrolieriai pradės tikrinti bilietus važiuodami kartu su keleiviais, tačiau net ir praėjus penkiems mėnesiams nuo planų paskelbimo, to dar nėra matyti. Tai tik dar vienas įrodymas, kad pažadai dažnai atsilieka nuo realių pokyčių, palikdami vairuotojus susidurti su kasdieniais iššūkiais vienus.

Saugumas ar punktualumas: vairuotojo sprendimų kaina

Kaip patyręs vairuotojas, Egidijus stengiasi laikytis visų kelių eismo taisyklių. Tačiau jis neslepia, kad tai dažnai kainuoja jo laiką. „Tie, kurie skuba, pervažiuoja per raudoną šviesą ar nesilaiko taisyklių, dažnai visur būna laiku. Aš taip negaliu,“ – sako jis. Bet, kaip ir visi, Egidijus kartais atsiduria situacijose, kai tenka priimti greitus sprendimus. Pavyzdžiui, prie Stoties žiedo jis praleido kelis pėsčiuosius, tačiau pasitaikius progai atsargiai tęsė važiavimą, nes praleisti visus būtų užtrukę pernelyg ilgai.

Dar didesnė dilema kyla, kai keleiviai bėga link autobuso. „Kai atsilieku nuo grafiko, nebegaliu laukti visų. Kartais uždarau duris prieš pat nosį. Žinau, kad taip elgtis negražu, bet kitaip neįmanoma,“ – apgailestaudamas pripažįsta jis.

Trūksta ne tik laiko, bet ir dėmesio vairuotojų poreikiams

Pasak „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Algirdo Markevičiaus, situacija dėl vairuotojų pertraukų yra išties kritinė. Jis pateikė šokiruojančią statistiką: „Vien tik šių metų rugsėjį užfiksuota daugiau nei 36 tūkstančiai atvejų, kai vairuotojai negalėjo pasinaudoti trumpalaikėmis pertraukomis, būtinosioms fiziologinėms reikmėms.“

Tai reiškia, kad vairuotojai neretai praleidžia po 3–4 valandas prie vairo be jokios galimybės atsikvėpti, nueiti į tualetą ar net trumpam apžiūrėti autobusą, užtikrinant keleivių saugumą. „Tokia praktika daro itin neigiamą poveikį vairuotojų savijautai ir darbingumui,“ – pabrėžia A. Markevičius.

A. Markevičius taip pat pažymi, kad nors profesinė sąjunga nuolat siekia spręsti šias problemas, bendrovės vadovybė kol kas vengia konkrečių veiksmų. „Bandome komunikuoti, konsultuotis, tačiau atrodo, kad naujoji vadovybė tam yra abejinga,“ – teigia jis.

JUDU ir VVT požiūris į vairuotojų darbo ir poilsio balansą

Nors vairuotojo sveikata ir dėmesingumas turėtų būti prioritetas, užtikrinant sklandų viešojo transporto darbą, realybėje pagrindinis dėmesys vis dėlto skiriamas keleivių poreikiams. Kaip teigia Rokas Urbonavičius, laikinai vykdantis Viešojo transporto organizavimo vadovo funkcijas SĮ „Susisiekimo paslaugos“, JUDU viešojo transporto tvarkaraščius sudaro pirmiausia orientuodamasi į keleivių poreikius, siekdama užtikrinti patogią ir patikimą paslaugą miesto gyventojams: „Tvarkaraščių sudarymo procese taip pat glaudžiai bendradarbiaujame su vežėjais, atsižvelgdami į darbo kodekso nuostatas ir profsąjungų reikalavimus. Šis procesas yra neatsiejama JUDU veiklos dalis, siekiant suderinti keleivių lūkesčius ir darbdavių bei darbuotojų interesus, kad viešojo transporto paslauga būtų teikiama sklandžiai ir atitiktų visų pusių poreikius.“

Vilniaus vežėjai, tarp jų ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ (VVT), yra atsakingi už JUDU sudarytų grafikų įgyvendinimą. VVT atstovė Gintarė Žalytė-Štarienė, Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovė teigė: „Tiek pačių vairuotojų, tiek juos atstovaujančios profesinės sąjungos keliami klausimai dėl vairuotojų poilsio ir darbo režimo balanso yra įmonės prioritetinių klausimų sąrašo viršuje. Jie nuolat sprendžiami bendradarbiaujant ir konsultuojantis tiek su profesinės sąjungos atstovais, tiek su SĮ „Susisiekimo paslaugos“ (JUDU), kuri sudaro viešojo transporto tvarkaraščius Vilniaus mieste.“

Pasak jos, viešojo transporto tvarkaraščiai sudaromi įvertinant daugybę kriterijų, tokių kaip miesto eismo intensyvumas, keleivių srautai, vairuotojų darbo organizavimo ypatumai (privalomas poilsio ir pietų laikas), maršrutų trukmė bei kiti aspektai. Pagal šiuos tvarkaraščius VVT planuoja vairuotojų darbo ir poilsio grafikus. Pastebėjus neatitikimų, jie gali būti koreguojami, atsižvelgiant į realias eismo sąlygas.

„VVT skatina vairuotojus teikti savo siūlymus bei pastebėjimus dėl darbo grafikų, į kuriuos pagal galimybes yra atsižvelgiama,“ – priduria G. Žalytė-Štarienė.