Ko­dėl, su­tri­kus klau­sai, tam­pa­ma at­si­sky­rė­liu?

Pap­ra­šy­ti kal­bė­ti gar­siau ar pa­kar­to­ti iš­tar­tą sa­ki­nį ge­rai gir­din­čiam as­me­niui pa­pras­tai ne­ke­lia keb­lu­mų. Kai to ten­ka pra­šy­ti kas­dien ir ne vie­ną kar­tą, ga­li at­si­ras­ti di­de­lis bar­je­ras, nu­le­mian­tis so­cia­li­nę at­skir­tį. Kal­ba­mės su dar paaug­lys­tė­je at­skir­tį dėl klau­sos su­tri­ki­mų pa­ty­ru­sia Jur­gi­ta Sam­sa­na­vi­čie­ne, da­bar dir­ban­čia klau­sos pro­te­za­vi­mo spe­cia­lis­te.

Baimė pripažinti išmokė apsimetinėti

Nuo vaikystės prastai girdinti J. Samsanavičienė pasakoja, kad paauglystėje gėdydavosi pašnekovo atvirai paprašyti pakartoti, ką šis pasakė, tad ji vis labiau ėmė vengti apskritai bendrauti.

„Aš jų negirdėdavau, išmokau šiek tiek apsimetinėti, ignoruoti, nes pasakyti, kad negirdžiu, paprašyti pakartoti buvo tabu. Įprotis išsisukinėti vis išlenda iki šiol – taip stipriai jį įvaldžiau. Apsimesti, kad viskas gerai, puikiai pavyksta tik turint lengvą sutrikimą. Vėliau dėl nuovargio ir įtampos sunkiau tai daryti, galiausiai vis dažniau susiduri su nesusipratimais bendraujant“, – pasakoja moteris.

Baimė neišgirsti ar perklausti vaikystėje lėmė net jos veiklų pasirinkimus. Vien dėl to, kad buvo sunku sugaudyti iš skirtingų pusių sklindančius garsus, ji nelankė dramos būrelio ir rinkdavosi individualias veiklas, nereikalaujančias intensyvaus bendravimo su kitais.

J. Samsanavičienė tik būdama studentė ryžosi kreiptis į specialistus – klausos sutrikimas neleido suprasti informacijos, perteikiamos paskaitose. O ir bendravimas įsitempus be galo vargina.

„Tai tampa ne atsipalaidavimu, o sunkiu darbu. Paprasčiau tiesiog mažiau bendrauti, nes taip išvengiama įtampos ir nemalonių situacijų, kai tenka prašyti pakartoti ar suktis iš komiškų situacijų, nepataikius su atsakymu į užduotą klausimą. Ilgainiui tos situacijos tampa ne komiškos, o gąsdinančios ir pradedi jų vengti. O dar jei yra kitos nemalonios aplinkybės, verčiančios įsitempti bendraujant, buvimas tarp žmonių ima kelti siaubą“, – pasakoja ji.

Klausos sutrikimai dažni, bet vis dar gaubiami mitų

Žinodama, su kokiomis problemomis susiduria klausos sutrikimų turintys žmonės, moteris pati tapo klausos protezavimo specialiste. Klausos sutrikimai užima trečią vietą pagal sveikatos problemas pasaulyje.

Lietuvoje ši sveikatos problema vis dar gaubiama daugybės mitų ir susikaustymo. „Pasakyti, jog negirdžiu arba girdžiu prastai, yra nepriimtina, ypač tarp vyresnės kartos žmonių. Klausos aparatas visų pirma daug kam reiškia senatvę ir neįgalumą, tarmiškas žodis „glušas“ tarp vyresnių žmonių yra tarsi „kvailas“ sinonimas“, – pastebi specialistė.

Ji akcentuoja, kad su klausos problemomis susiduria vis jaunesni žmonės, o per pandemiją klausos sutrikimų problema gilėja. „Per karantiną bendravimo mažiau, bet jei jau žmonės turėjo nedidelių klausos problemų, tai jos dabar paaštrėjo. Tad net tas minimalus bendravimas tapo sunkesnis“, – sako klausos sutrikimų ekspertė.

Pirmas sutrikimų požymis – kaltės primetimas kitiems

Su turinčiais klausos sutrikimų žmonėmis dirbanti specialistė atkreipia dėmesį, kad dažnai jie pradžioje net nesupranta, kodėl ima vengti bendravimo ir kad dėl to kaltas klausos sutrikimas.

Psichologas Gediminas Navaitis komentuoja, jog tai lemia gebėjimas trūkumus priimti bei su jais susigyventi: „Žmogus prie daugelio savo savybių, tarp jų ir prie tų, kurias pavadintume trūkumais, pripranta. Ypač vyresnieji. Jie gali klausytis radijo, televizoriaus žymiai garsiau nei aplinkiniai ir tiesiog manyti, kad jiems taip patogiau. Jei jiems sunku susikalbėti ir išgirsti, jie kartais kaltina aplinkinius, jog anie per tyliai šneka, nesistengia aiškiai pasakyti ir panašiai.“

Anot psichologo, kaltės primetimas kitiems – pirmasis signalas, kai verta ieškoti medicininės pagalbos. O jei to nedaroma, galiausiai seka ir didelės socialinės atskirties problemos.

„Kai vaikinas bando užkalbinti merginą, bet neišgirsta jos atsakymų ir pokalbis tampa beprasmiškas, įtemptas, galų gale jis nutaria, kad bendrauti su ja neverta. Kai darbuotojas nebesupranta nurodymų, praranda darbą arba nutaria išeiti pats. Galiausiai senelis nebesugeba pasikalbėti su anūku. Tad klausimas: kodėl jie nebando ieškoti sprendimų? Akivaizdu, kad rasti jų įmanoma ne visuomet, bet jei nepamėginsi paieškoti, greičiausiai jų ir nebus. Tuos žmones reikia agituoti, drąsinti, bet vis dėlto būtina suprasti, kad daug kas priklauso nuo jų pačių“, – akcentuoja G. Navaitis.

Vienintelis sprendimas – kreiptis pagalbos

Psichologas G. Navaitis įsitikinęs, kad, turinčiajam klausos sutrikimų vengiant jas spręsti, kartais artimiesiems verta išbandyti griežtesnę poziciją, o ne mandagius prašymus pasirodyti medikams.

„Yra nuomonė, jog pats žmogus, turintis klausos ar kitų problemų, labai varžysis, gėdysis ir nenorės ieškoti pagalbos. Todėl artimieji, socialiniai darbuotojai, psichologai, medikai turi jį raginti spręsti tas problemas. Turbūt su manimi ne visi sutiks, bet manau, kad žmogus turėtų būti ir pats už save atsakingas. Žinant, kad pagalba gali būti suteikta, dar norėti, kad kažkas kitas pasirūpintų jos suteikimu, gali būti per didelė savikliova ir susireikšminimas. Jei reikia pagalbos, jos reikia paprašyti. Nenori – gyvenk šitaip“, – sako G. Navaitis.

Tuo metu klausos protezavimo specialistė J. Samsanavičienė pataria klausos sutrikimų turinčiųjų artimiesiems būti kantriems bei supratingiems, net kai problema jau sprendžiama su specialisto pagalba ar pradėjus nešioti klausos aparatą.

„Ne šaukti, o aiškiau, lėčiau kalbėti, perfrazuoti sakinį kartojant. Svarbiausia, prieš bendraujant atkreipti pašnekovo dėmesį ir tik kai jis atsisukęs, mato jūsų veidą, yra susikoncentravęs – kalbėti. Derėtų žinoti, kad prie klausos aparatų priprasti reikia laiko ir ypač užtrunka atrasti tinkamų prietaisų jautriems žmonėms. Tai labai aktualu, jei kreipimasis dėl klausos protezavimo yra uždelstas“, – sako specialistė.