Kodėl kai kurios didžiosios valstybės neskuba pasmerkti Rusijos agresijos?

Indija, Kinija, Indonezija, Pakistanas, Bangladešas, Brazilija, Meksika -  šiose valstybėse gyvena beveik pusė visų pasaulio gyventojų. Nė viena iš jų kol kas aiškiai nepasmerkė Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą. Kol Vakarų valstybės skelbia apie naujas sankcijas, daugelis Afrikos ir Azijos šalių Rusijos agresiją pasitinka tyla.

Vienybės iliuzija

Viešojoje erdvėje galima dažnai išgirsti, jog šiandien, esą, visas pasaulis vieningai smerkia Rusijos agresiją. Vis dėlto šitokie pasvarstymai gana stipriai atitolę nuo realybės. Pažvelgus į sankcijų žemėlapį, tampa aišku, jog ekonominius ribojimus Rusijai įvedė tik Vakarų valstybės bei jos partnerės: JAV, Kanada, Japonija, Europos Sąjungos šalys bei keletas kitų. Balsavimai Jungtinėse Tautose taip pat rodo, jog dauguma besivystančių Afrikos, Azijos šalių pasirenka susilaikyti, užuot vienareikšmiškai pasmerkusios Rusijos pradėtą invaziją Ukrainoje. 

Štai Meksikos prezidentas spaudos konferencijos metu paskelbė, jog jo šaliai šis karas nėra itin aktualus ir jis yra pasiruošęs plėtoti gerus santykius su visomis pasaulio valstybėmis. Pietų Afrikos Respublikos prezidentas neseniai pareiškė, jog dėl karo kaltas NATO. Saudo Arabija, Jungtinai Arabų Emyratai – šalys, laikomos strateginėmis JAV sąjungininkėmis – taip pat griežtai atsisako didinti naftos išgavimo tempus, nors tai padėtų Europos šalims atlaikyti energijos kainų šoką. 

Taigi, Rusijos diplomatinė izoliacija toli gražu nėra universali ar visuotinė. Atvirkščiai, Kremlius sulaukia palaikymo net iš kai kurių demokratinių valstybių. Ukrainos karas netapo pasaulio žmones suvienijusiu įvykiu, bet veikiau pavirto didesnio Vakarų-Rusijos konflikto sudėtine dalimi. 

Pragmatinė politika

Ne tik Europa, bet ir nemažai kitų pasaulio valstybių yra ekonomiškai priklausomos nuo Rusijos, todėl nenoras priešintis Kremliaus vykdomai invazijai dažnai tėra pragmatinės užsienio politikos tąsa. Štai Indijos karinės pajėgos yra itin glaudžiai susijusios su rusų ginklų pramone: skaičiuojama, kad net 70 proc. visos ginkluotės atkeliauja iš Rusijos. Kremliaus valdoma „Rosatom“ šiuo metu taip pat stato atominę elektrinę Bangladeše. O Malio Vyriausybė glaudžiai bendradarbiauja su rusų samdiniais, kurie padeda vykdyti „antiteroristines operacijas“. Apskritai, Afrikos šalys yra itin priklausomos nuo kviečių bei trąšų importo iš Rusijos.

Taigi, Rusiją ir daugelį besivystančių valstybių sieja svarbūs strateginiai, ekonominiai ryšiai. Šių šalių vadovų požiūriu, vien dėl tolimo ir svetimo Ukrainos karo gerų santykių su Rusija aukoti neverta. 

Vakarai - didesnis priešas nei Rusija?

Vis dėlto ne mažiau svarbu suprasti ir istorinį kontekstą. Dar nuo Šaltojo karo daugelis Afrikos bei Azijos valstybių prisimena Kremlių kaip tą jėgą, kuri padėjo išsilaisvinti iš vakarietiško kolonializmo pančių. Sovietų Sąjunga materialiai, finansiškai ir diplomatiškai rėmė išsilaisvinimo judėjimus Bangladeše, Angoloje, Mozambike bei kituose kraštuose. Paradoksalu, tačiau daugelyje pasaulio šalių Rusija iki šiol matoma kaip valstybė, kovojanti prieš imperijas bei ginanti tautų apsisprendimo teisę. 

Vyraujančias nuotaikas gerai iliustruoja vienas įvykis, nutikęs kovo mėnesio pradžioje. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė planavo siųsti daugiau nei 400 tūkst. koronaviruso vakcinų Bangladešui. Vis dėlto šie planai buvo atšaukti po to, kai Bangladešo atstovai susilaikė Jungtinių Tautų balsavime dėl Rusijos invazijos pasmerkimo. Nors Lietuvoje šis įvykis nesulaukė didelio dėmesio, tarptautunėje žiniaskaidoje atsirado nemažai balsų, smerkiančių tokį Vyriausybės sprendimą. Teigta, jog Lietuva, esą, elgiasi kaip imperialistinė valstybė bei šantažuoja nieko dėtus skurdžios šalies gyventojus, siekdama savo geopolitinių tikslų. Vyriausybės atstovai, atrodo, išgirdo šią kritiką ir praeitą savaitę vėl pakeitė savo sprendimą - Lietuva vakcinas Bangladešui siųs. Vis dėlto ši istorija puikiai parodo, jog kolonijinės istorijos šleifas vis dar daro itin didelę įtaką tam, kaip likęs pasaulis vertina Vakarų valstybių veiksmus. 

Besivystančių šalių atstovai taip pat atkreipia dėmesį į tariamą Vakarų valstybių veidmainystę. Teigiama, jog demokratinės šalys elgiasi ne ką geriau nei Rusija, o Vakarų karinės intervencijos Irake bei Afganistane pateikiamos kaip nenuginčijamas to įrodymas. Piktinamasi ir tuo, jog migrantai iš Artimųjų Rytų Europoje nepageidaujami, nors ukrainiečiams durys atveriamos plačiai.

Žinoma, galima abejoti šių argumentų pagrįstumu. Tačiau svarbu suprasti tai, jog būtent tokios nuotaikos dominuoja ir daro įtaką sprendimų priėmėjams daugelyje pasaulio valstybių. Taigi, jei Vakarų šalys tikrai nori įgyvendinti visišką Rusijos ekonominę ir diplomatinę izoliaciją, joms teks iš pagrindų permąstyti savo santykius ir su besivystančiomis pasaulio valstybėmis.