Kodėl brandūs vyrai renkasi jaunesnes?

Tenka daug kalbėtis su žmonėmis gana asmeniškomis temomis. Ypač mėgstu pasiklausyti, ką kalba vyrai. Kas jau kas, o jie tikrai turi ką pasakyti apie tai, kodėl, likę vieni ir sulaukę maždaug 40 metų, jau turėdami pakankamai patirties bei neblogai susitvarkę materialią gyvenimo pusę, renkasi į gyvenimo drauges jaunas moteris ar apskritai merginas.

Žemiau pateikiu realias realių vyrų nuomones. Ne vieno konkretaus vyro samprotavimus, o kelių visiškai skirtingų ir vienas į kitą nepanašių. Dėl to ir keista, kad visi jie beveik žodis žodin kartoja vienas kito teiginius.

Esmė, pasirodo slypi visa ne jauname kūne ar mielame veidelyje, ne tame, kad ji dar neturi vaikų, raukšlių ir viso kito. Nors šito paneigti irgi negalima – tai jeigu ir ne pagrindinis pliusas, tai labai malonus bonusas.

O esmė dažniausiai slypi viso labo tame, kad jauna moteris:

• Nerodo kvailų kaprizų ir neišsidirbinėja;

• Vis dar sugeba džiaugtis momentu „čia ir dabar“, vertinti šią akimirką.

Dažniausiai šiomis savybėmis pasižymi būtent jaunesnės moterys, dėl ko brandesni vyrai – laisvi ir nelabai – kaip tik jas ir renkasi.

Dabar konkrečiau.

Ryškiausiai brandžių moterų išsidirbinėjimus galima pastebėti poilsiaujant. Apie tai, it susitarę, kalbėjo visi mano apklausti vyrai.

Atsivežei tokią bobelę į 5 žvaigždučių viešbutį ar nuperki kruizą aplink Europą – viskas negerai, viskas ne taip ir apskritai – mačiau žymiai geresnių dalykų!

Nuvežei ją į Tailandą – paplūdimiai pasibjaurėtini, žymiai prastesni nei Maldyvuose. O Maldyvuose – nuobodybė. Ir apskritai – šauniausia ilsėtis Balyje.

Kodėl būtent Balyje – klausimas lieka atviras. Greičiausiai tokia nuomonė sklando šitų iš esmės labai provincialių, realaus pasaulio nemačiusių, tačiau save labai glamūriškomis salonų liūtėmis laikančių damų aplinkoje. Iš kurios jau nebe pirmos jaunystės poniutė ir semiasi žinių apie pasaulį.

„Nusivežiau moterį su jos dukra ir mama (!!!) į Filipinus ir visą kelią teko klausytis apie pavyzdingus paplūdimius kažkur Italijoje, kuriems visiškai neprilygsta Filipinų paplūdimiai. O taip pat apie tai, kad jos yra mačiusios žymiai geresnių viešbučių, valgiusios žymiai skanesnių patiekalų ir t.t.

Amžinai nepatenkinti veidai, nesibaigiantis lyginimas to, ką mato prieš akis su tuo, ką matė anksčiau – pačios arba jų draugės.

Po velnių, tai ir varyk į savo Italiją, jeigu jau ji taip įstrigo į širdį ir daugiau nieko šiame pasaulyje nebenori pamatyti ir sužinoti. Viena varyk, nekvaršinusi man galvos!“ – su kartėliu pasakojo man vienas draugas. – „Ir tai pasakytina ne vien apie atostogas ir paplūdimius. Tai apskritai – požiūris į gyvenimą. Su mano amžiaus moterimis neįtikėtinai sudėtinga. Manęs neglumina, kad ji turi vaikų, buvusių vyrų ir raukšlių. Aš negaliu su jomis bendrauti dėl viso to šlamšto galvoje, prisiminimų apie 44 santuokas, tūkstančius situacijų, kuriose joms teko pabuvoti ir kurias jos visur tamposi su savimi. Amžinai kaišioja man po nosimi savo turtingą gyvenimišką patirtį, tvirtindama, kad jau viską šiame pasaulyje matė ir viską žino. Tarytum aš būčiau nieko apie pasaulį neišmanantis žindomas kūdikis! Jos absoliučiai nesugeba atsijungti nuo praeities ir paprasčiausiai pasimėgauti šiuo momentu. Jų niekas nebestebina. Toks įspūdis, kad pasiekusi tam tikrą amžių, moteris praranda sugebėjimą džiaugtis gyvenimu“. – tęsė pažįstamas.

Mudu su juo tuo momentu vaikštinėjome naktį krantine, aplinkui teliūskavo šiltas skaidrus vanduo, kuriame ką tik su pasimėgavimu išsimaudžiau.

-Žiūrėk, kaip gražu. – nuoširdžiai grožėjausi naktine pakrante.

-Va šitą aš ir turiu galvoje, kalbėdamas apie nesugebėjimą džiaugtis momentu ir siekį viską visada su viskuo lyginti.

Dauguma moterų taip ir nepastebės vandenyje atsispindinčių kurorto žiburių ir vaikštinėti joms čia bus neįdomu. O Maldyvuose joms nuobodu, o Europoje „galėtų būti ir geriau“. Nesibaigiantis lyginimas, kai viskas lyginama su viskuo. Nesibaigiančios pretenzijos, begalinis pasipūtimas.

„Aš vedžiau saviškę dėl to, kad ji neišlepinta, ko nepasakysi apie kitas“. – pareiškė man kitas apklaustas vyriškis.

Nuskambėjo ganėtinai grubiai. Nutariau pasitikslinti, ką jis turėjo galvoje.

„Įsimylėjau ją tada, kai pirmą sykį nuskridome poilsiauti. Tai buvo banalus Tailandas, nieko ypatingo, tačiau ji švytėjo ten kaip lemputė! Jai buvo viskas įdomu, viskas puiku, ji laiminga šypsojosi netgi miegodama! Visos kitos moterys, tipo, jau viską matė, visur pabuvojo, visur joms nuobodu, kasdieniška, neįdomu. Nusivežiau buvusią draugę į Europą. Programoje – kelionė automobiliu per kelias šalis, paskui – kruizas jachta. Niekas jos nedžiugino, viską laikė savaime suprantamu dalyku, tartum aš PRIVALĖJAU jai visa tai organizuoti ir finansuoti, o paskui dar ir užtaisė klaikią isteriją, kai atsisakiau nupirkti jai Louis Vuitton rankinuką – kai sugrįžo, ištrimitavo visiems draugams, koks esu stuobrys ir šykštuolis. Man pinigų negaila, tiesiog toks elgesys ir požiūris į mane išmuša iš pusiausvyros. Jaučiausi šlykščiai, tarytum ta moterimi būčiau apsinuodijęs.“

O aš klausiausi ir galvojau apie savo pažįstamas, per trisdešimt metų jau perkopusias karalienes, kurios, kaip šie vyrai ir pasakoja, eina per gyvenimą klaikiai užrietusios jau šiek tiek raukšlių turinčias nosis, kurios jau viską matė, viską žino, niekuo nebesistebi ir džiaugiasi išimtinai super hiper brangiais daikčiukais. Joms kažkodėl atrodo, kad kuo daugiau pretenzijų ir išsidirbinėjimų tėkš vyrams į veidus, tuo daugiau iš jų gaus. Nors realybėje būtent dėl tokio elgesio nuo jų ir stengiasi laikytis kuo toliau.

Kas gi joms trukdo atsiverti momentui ir betarpiškai pasimėgauti momentu „čia ir dabar“, kiekvieną dieną vis iš naujo atrasti gyvenimą, tartum tau būtų aštuoniolika?

Šaltinis

Šeima ir namai