Ko negalima sakyti netektį išgyvenančiam žmogui

Psichologės Elnoros Jachjajevos teigimu, sielvartas – gili emocinė reakcija į netektį. Tai gali būti ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir santykių pabaiga, atleidimas iš darbo, nevaisingumas, sunki liga, migracija. Gedulas, savo ruožtu, yra išorinis sielvarto išraiškos būdas, dažnai apimantis tam tikrus ritualinius veiksmus ar tradicijas. Ar reikia su netektimi susitaikyti, šypsotis ir gyventi toliau? Ar vis dėlto – išgedėti? Kuris elgesys yra teisingas?

E. Jachjajevos teigimu, gedulas ir sielvartas yra natūralūs procesai. Pavyzdžiui, žinoma psichiatrė, mirties tyrimų pradininkė Elisabeth Kübler-Ross išskyrė tokias penkias gedėjimo stadijas:

* neigiame, sakydami: „Tai negali būti tiesa“;

* pykstame: „Kodėl man? Tai – neteisinga!“;

* deramės, svarstome: „Jei tik būčiau padaręs kitaip...“;

* apima depresija, gilus liūdesys ir beprasmybės jausmas;

* susitaikome, priimame netektį ir naujo gyvenimo etapo pradžią.

Įdomu tai, kad šios stadijos nėra linijinės ir patiriamos tvarkingai viena po kitos – žmogus gali „šokinėti“ tarp jų, kartais net grįžti į ankstesnes stadijas. Kiekvieno asmens gedėjimo procesas yra unikalus ir individualus.

Netektį patiriantis žmogus gali prarasti apetitą, jausti nerimą, patirti nemigą, panikos atakas, jį gali būti apėmęs beviltiškumo ir pykčio jausmas, liūdesys, gėda, dėmesio, tikėjimo praradimas, kankinti egzistenciniai klausimai. Galiausiai, gali atsirasti įvairių priklausomybių.

Ko nesakyti gedinčiam žmogui

Pasak Elnoros Jachjajevos, vienas labiausiai paplitusių įsitikinimų arba mitų – gedinčiam žmogui būtina kažką pasakyti ar padaryti, kad jam palengvėtų. Iš tiesų, anot psichologės, kartais geriausia pagalba yra tiesiog būti šalia ir klausytis bei girdėti.

Kitas paplitęs mitas – kad laikas gydo visas žaizdas. Nors laikas iš tiesų padeda, gedulas nėra liga, kurią reikia „išgydyti“. Tai individualus procesas, per kurį žmogus turi pereiti savo tempu. Ji pataria, ko nereikėtų sakyti gedinčiam žmogui.

Puolame taisyti padėtį ir sakome, kad: „niekas nevyksta be priežasties“, „bent jau baigėsi kančios“, „ačiū Dievui, nors nebesikankina“. Tai gali skambėti kaip bandymas sumenkinti netekties skausmą. Lyg turėtume negedėti, nes mirusiam žmogui nebeskauda.

Skubame duoti patarimų: „tau dabar reiktų daryti tą ir tą“, „nebeverk“, „tvarkykis palikimą“. Gedintis žmogus turi teisę jausti skausmą ir liūdesį.

Kartais guodžiame pagirdami: „tu tokia stipri, stiprus“. Tuo tarpu žmogus gal tik dabar ima gedėti, nes iki tol buvo paniręs į laidojimo rūpesčius. Taip kalbėdami galime sukelti kitam kaltės jausmą dėl pavėluotų natūralių emocijų.

Bandome nuraminti: „Dievas suteikia tiek kančių, kiek gali panešti“, „galiausiai viskas bus gerai.“ Tai gali skambėti kaip gedėjimo nuvertinimas.

Ne visuomet reikia nuvalyti ašaras

Psichologės teigimu, esame žmonės, mums būdingos emocijos, jautrumas, todėl sunku matyti šalia mūsų gedintį žmogų, kad ir kas jis būtų: artimas giminaitis, kolega, draugas ar klientas. Kaip vis dėlto reaguoti į gedulą ir liūdesį? Ypač, jei pastebime, kad tai jau per ilgai tęsiasi. Ji mini tris svarbiausius dalykus: užuojautą, empatiją ir atjautą.

Reiktų sakyti: „man labai gaila“. Taip užjaučiame žmogų ir neneigiame jo liūdesio, nesumenkiname jo jausmų.

Tardami: „aš jaučiu tavo liūdesį, tarsi jis būtų mano paties“, rodome empatiją, būname kartu su gedinčiuoju. Kartais užtenka tiesiog tyliai pabūti kartu, apkabinti.

Kai sakome: „aš matau tavo liūdesį ir rūpinsiuosi tavimi, kaip galiu tau padėti?“, rodome atjautą. Tokiu atveju atpažįstame ir suprantame kito žmogaus emocijas. Gali būti, kad gedinčiam reikės labai paprastos pagalbos, tarkime, pagaminti maisto ar padėti su kasdieniais darbais.

Beje, pasak E. Jachjajevos, nereikia skubėti valyti ašarų – kartais reikia leisti žmogui išsiverkti. Svarbu leisti žmogui išsikalbėti be vertinimo ar patarimų.

Svarbu išgedėti, bet ne per ilgai

Psichologės teigimu, natūralu gedėti artimųjų pusę metų ar net metus. Tačiau, kartais tai užsitęsia ir gali tapti „užsitęsusiu gedulu“. Tai gali būti ženklas, kad žmogui reikia rimtesnės, galbūt ir psichologinės pagalbos. Užsitęsęs gedulas pasireiškia, kai jaučiamas nuolatinis mirusiojo ilgesys, nuolat mąstoma apie išėjusįjį, jaučiamas intensyvus emocinis skausmas, asmuo negeba prisitaikyti prie pasikeitusio naujo gyvenimo aplinkybių, naujos savo tapatybės. Tokį gedulą reikėtų pastebėti ir žmogui pasiūlyti pagalbą: psichologą, socialinį darbuotoją, savipagalbos grupes.

Gedėjime labai svarbu rasti balansą tarp netekties ir reakcijos į netektį. Tinkamas būdas įveikti sielvartą – atrasti veiksmingų strategijų, kaip sugrįžti iš sielvarto į pasikeitusią tikrovę.

Leiskite sau jausti. Visos emocijos yra normalios ir priimtinos. Reikėtų pasidaryti emocijų „higieną“. Pavyzdžiui, atlikti savaitės refleksiją ir pasižiūrėti, ar leidžiame sau pykti, džiaugtis. Dažnai užgniaužiame savo emocijas. Ir tai susiję su mūsų patirtimis, atsineštomis iš vaikystės, šeimos, kultūros. Tokia refleksija yra susijusi su mąstymo keitimu. Galbūt mes neleidžiame sau jausti, nes tokios buvo mūsų šeimos tradicijos.

Raskite būdų išreikšti savo jausmus. Būkite su jums maloniais žmonėmis, kurie priims jus tokį, koks esate. Taip pat galite užsiimti jums patinkančia veikla: rašymu, piešimu, muzikos klausymu ar mėgautis kitais terapijos būdais.

Skirkite laiko sau. Rūpinkitės savo fizine savijauta. Miegas, mityba ir fizinis aktyvumas yra ypač svarbūs sunkiu laikotarpiu.

Ieškokite paramos. Tai gali būti šeima, draugai, socialinis darbuotojas, savipagalbos grupės ar profesionali psichologinė pagalba.

Dar viena susitaikymo strategija – kurti prisiminimų ritualus. Daug tokių ritualų yra mūsų tradicijose. Pavyzdžiui, mirusiųjų paminėjimo dieną uždegame žvakę, o per Kūčias paliekame lėkštę mirusiesiems, tikėdami, kad jų dvasios dalyvauja šventėje. Tokios dienos, kaip Vėlinės, mums primena, kad mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tačiau ši diena, pasak psichologės, taip pat moko mus branginti esamus ryšius ir kurti prasmingus prisiminimus. Juk gedulas yra ne tik apie netektį, bet ir apie meilę, kuri tęsiasi net ir tada, kai mylimas žmogus jau išėjęs.