Ko daug kas nežino

Tikinčius žmones, kaip ir visus kitus, ištinka problemos, ligos ir vidinės krizės. Dalis žmonių, be kitokių būdų, bando ieškoti sprendimų ir religinėje srityje.

Bręsta krikščionio gyvenime laipsniškai

Deja, didžioji dalis Katalikų bažnyčioje krikštytų žmonių savo tikėjimą tegeba išreikšti užpirkdami Mišias, uždegdami žvakutę bažnyčioje, sukalbėdami poterius... Ir daugiau nieko nemoka. Tuomet kreipiasi į guru, būrėjus, šamanus, įvairių rytietiškų meditacijų mokytojus, kad padėtų išsigelbėti. Na, ir ten gauna religinės raiškos pradžiamokslį – maldą ir meditaciją.

Kartais tai būna visai neblogai, nes žmogus pagaliau pradeda justi save ir ryšį su aukštesne jėga, o kartais būna visai blogai. Taip blogai, kad prireikia egzorcistų pagalbos. O maldos ir meditacijos praktikos lygiai taip pat turi tūkstantmečių ilgumo praktikų patirtis ir įvairias mokyklas. Tačiau didžioji dalis mano, kad jie yra tikintys vien dėl to, kad retsykiais nueina į bažnyčią, sukalba maldą ar tiesiog yra pakrikštyti ir neneigia Dievo, nes labai daug ko nežino. Šiandien apie tai, kur galima sužinoti.

Pirmiausia, tas, kuris nori manyti, kad yra krikščionis, kasdieniame gyvenime turi tikėti ir bent apytikriai suvokti tikėjimo turinį (tai, ką išpažįstame maldoje „Tikiu...“), elgtis pagal Evangeliją (tai daugiau nei Dešimt Dievo įsakymų – tai ir Kristaus įsakymas mylėti savo priešus, melstis už persekiotojus, atleisti ir kt.) ir jausti, arba turėti tokias nuostatas, kaip Kristus.

Visi šie trys dalykai bręsta krikščionio gyvenime laipsniškai, diena iš dienos, metai iš metų, praktikuojant tikėjimą: gilinantis į tikėjimo tiesas, meldžiantis, medituojant Evangeliją, priimant sakramentus ir tarnaujant. O visų šitų pastangų ir užsiėmimų vaisius yra tai, ko mes trokštame visi, – gili vidinė ramybė, džiaugsmas, išmintis, meilė, pilnatvė. Bet vis tiek daugelis, net perskaitę šitą mano parašymą, nežinotų, kaip tai daryti.

Išmintis sako, kad mokytojas atsiranda, kai mokinys yra pasiruošęs, o tokiai kelionei tikrai reikia mokytojų. Geriausiai jais būna bendruomenės, įvairios grupelės parapijoje ar prie vienuolynų, kurias moderuoja dvasininkas ar religijos mokslus baigęs pasaulietis. Patiems vieniems galima į tokias tolimas lankas nueiti, kad nebebus žinios, kaip atgal pareiti.

Jėzus Evangelijoje sako tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą“
(Mt 13, 44).

Visa eilė vertingų dalykų

Žmonėms ne vienodu laiku ateina supratimas, kad svarbiausias dalykas šiame gyvenime yra dvasinė ramybė. Ar kaip kitaip galima pavadinti, pavyzdžiui, patį gyvenimą, sąmoningą, aiškų savo veiksmų, pasirinkimų ir dienos tėkmės suvokimą, prisiimant moralinę atsakomybę ir pasitikint Dievo pagalba?

Kai jau žmogus supranta, kad tai svarbiausia, jis yra atradęs lobį – nuostabią savo sielą, sukurtą gyveni amžinai. Supratęs, kad ją reikia puoselėti, imasi vienokių ar kitokių veiksmų, kurie jam kainuoja laiko, pastangų ir daug visokių kitokių pasikeitimų. Bet rastas lobis juk amžinas, todėl nepalyginamai vertingesnis už visus kitus dalykus!

Šiandien noriu pristatyti visą eilę vertingų dalykų, kuriuose galima pasisemti išminties ir augti tikėjime. Tikrai jų visų neišvardinsiu ir neaprašysiu, bet bent man pačiai geriau žinomus.

Tikriausiai visi yra girdėję „Marijos radiją“. Gal ir įkyru būna išgirdus kalbamas maldas, tačiau jei atsidarysite laidų tinklelį internete, ten rasite daugybę įdomių laidų, kurių galima klausytis archyve arba net atsisiųsti ir klausytis, kada jums patogu.

Taip pat yra katalikiška spauda: visai paprastas šeimos žurnalas „Artuma“ ir truputį intelektualesnis „Kelionė“. „Katalikų pasaulio leidiniai“ jau išleido daugybę tikėjimui ugdyti tinkamų knygų, kurias galite pasiskolinti ir bibliotekose, tik reikia žinoti, ko ieškoti. Daug vertingų dalykų galite rasti tinklaraščiuose bernardinai.lt ir katalikai.lt.

Užvis svarbesnis yra tinkamas įvadas į tikėjimą, kai jį skelbia kiti žmonės. Tai galėtų būti ALFA kursas, kuris vyksta kone visose parapijose. Į jį neretai susirenka daug nepatenkintų žmonių (nes būna privalomas besiruošiančių Pirmajai Komunijai vaikų tėvams), bet tinka absoliučiai visiems. Esu didelė šio kurso gerbėja, jau pravedžiau daugiau nei 20 kartų ir kiekvieną kartą atrandu kažką labai tikro sau, savo tikėjimo kelionei. Jis trunka 12 savaičių ir tikriausiai prasidės rudenį. Toliau reikia ateiti į bažnyčią ir paskaityti skelbimų lentoje, kokios veikia grupelės, arba prieiti prie kunigo ir paklausti. Pavyzdžiui, daug kur yra „Motinos maldoje“ grupelės, į kurias renkasi mamos, kurios meldžiasi už savo vaikus, ten būna ir šiokia tokia tikėjimo ugdymo programa.

Giliausias įspūdis – rekolekcijos

Giliausią įspūdį visada palieka rekolekcijos – tai savaitgalio ar ilgesnė programa, kurios metu paprastai išvažiuojama iš namų, apsistojama tam pritaikytoje vietoje ir mokomasi tikėti bei melstis.

Tikriausiai giliausią maldos mokymo patirtį išsaugojo vienuolynai. Jėzuitai ją paprastai pritaiko žmonėms ir dažnai organizuoja renginius.

Štai Šiaulių mieste galite ieškoti Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios. Jos feisbuko paskiroje rasite ir kitus įrašus, na, o šiuo metu esate kviečiami rugsėjo 17–24 d. leistis į piligriminę kelionę į Graikiją.

Taip pat galite rasti Tikėjimo ir gyvenimo instituto tinklalapį, kuriame yra skelbiami jų organizuojami ir vedami tikėjimo gilinimo kursai, rekolekcijos bei dvasinės pratybos. Guronių rekolekcijų namai kone kiekvieną šeštadienį siūlo programą, į kurią galite prisijungti, iš anksto užsiregistravę. Specifinių poreikių turintiems žmonėms, pavyzdžiui, moterims, sunkiai išgyvenančioms po aborto, pagelbėja „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijos. Tiems, kurie jaučiasi labai daug prikaupę pykčio, pirmus žingsnius padeda žengti Gerojo samariečio bendruomenės rekolekcijos „Mylėti ir atleisti“ (vidinis gydymas per atleidimą).

Sutuoktiniams, suvokusiems, kad jau patys prigyveno, o džiaugsmo nebeliko, pagelbėja „Sutuoktinių susitikimų“ arba Kanos bendruomenės rekolekcijos.

Ir čia toli gražu ne viskas, kas yra mūsų Katalikų bažnyčioje, tačiau viskas prasideda nuo pirmo žingsnio, nuo pajutimo, kad viduje tuštuma, Dievo alkis ir kad tą alkį tik jis gali ir pasotinti.

Mano išvardintos galimybės yra tik kelios iš daugelio, kurias galite rasti įvairiose Lietuvos vietose. Galbūt vienos netiks, nepatiks, reiks bandyti kitas. Neretai būna, kad žmogus atvyksta į tokį renginį ir yra nepajėgus pajusti savo jausmų, padėti į šalį telefoną, pasinerti į tylą. Prieš važiuojant yra gerai išsiaiškinti, kokios sąlygos, ką reikės daryti, kur ir kaip gyventi.

Dvasinės pratybos reikalauja pasiruošimo. Jei atvyks pervargęs žmogus, jis pramiegos visus mąstymus, maldas ir meditacijas –
ir dar labai nepatogiai, – o dvasinės naudos gal ir nepajus... Nes tiesiog jam trūko miego. Tad normaliai miegoti ir nepervargti reikėtų stengtis bent tris–keturias dienas prieš tai.

Na, o aš ir pati mielai kviečiu kiekvieną, nepriklausomai nuo turimos tikėjimo patirties, į Guronių rekolekcijų namus liepos 22–24 d., kur vesiu dvasingumo savaitgalį „Noriu melstis, noriu tikėti“. Galima kreiptis asmeniškai (faustapalaimaite@gmail.com).