Ko Adomui ir Ievai nepasakė žaltys? (III d.)

„Etaplius“ tęsia pasakojimą apie tai, kas nutiko vyrui ir moteriai rojaus sode, kai jie patikėjo žalčio melu, ir kaip mes visi esame su tuo susiję. VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas dr. Artūras Lukaševičius sako, kad nuodėme buvo susargdinta žmogiškoji prigimtis – ji susirgo dvasiniu AIDS. Mes gavome užsikrėtusią prigimtį ir perduodame ją toliau iš kartos į kartą. Ką daryti?

Kūnų suartėjimas nesukuria širdžių bendrystės

Daugeliui gali kilti klausimas: o kuo čia aš esu dėtas, jei Ieva ir Adomas nusidėjo, nupuolė rojaus sode? Juk mes nepadarėme tos nuodėmės.

„Reikalas tas, kad Adomas ir Ieva, nusigręždami nuo Dievo, susargdina žmogiškąją prigimtį. Žmogaus prigimtis suserga dvasiniu AIDS. Mes gavome užsikrėtusią prigimtį ir perduodame ją toliau iš kartos į kartą. Mes tą AIDS suaktyviname per savo asmenines nuodėmes“, – sako A. Lukaševičius.

Mes galime turėti polinkį, pavyzdžiui, susirgti alkoholizmu, bet jei nevartojame alkoholio – nesusirgsime. Ir kitomis ligomis žmogus nesuserga, nors ir turi polinkį, nes nesuaktyvina jos pasireiškimo savo atitinkamu elgesiu. Mūsų asmeninės nuodėmės yra tai, kas suaktyvina Adomo ir Ievos paliktą mumyse bagažą – gimtąją nuodėmę.

„Gimtoji nuodėmė yra tai, kad mes visi gimstame su išankstiniu nusigręžimu nuo Dievo. Apsisprendimu nepasitikėti Dievu. Ir tą apsisprendimą suaktyviname ir išreiškiame asmeninėmis nuodėmėmis“, – paaiškina lektorius.

Šventajame Rašte pasakojama, kaip Dievas, suprasdamas, kad Adomui negera būti vienam, sukūrė iš jo šonkaulio moterį ir atvedė vyrui. Kad jie taptų vienu kūnu. Adomas labai džiaugiasi ir gieda bendrystės ilgesio giesmę, kad pagaliau tai įvyko.

„Kalbama ne tik apie intymius santykius. Juk intymūs santykiai įmanomi ir neturint gyvenimo bendrystės. Erichas Fromas yra pasakęs, kad jei būna intymus suartėjimas, kai nėra širdžių bendrystės, vienatvės tamsa tampa dar didesnė. Kūnų suartėjimas nesukuria širdžių bendrystės. Komunija neįvyksta. Tam, kad mes taptume vienu kūnu santuokoje, reikia daugelio dalykų“, – paaiškina A. Lukaševičius.

Viena iš sąlygų – palikti savo tėvą ir motiną. Sužadėtiniams yra teisinga atsiskirti nuo tėvų. Kad jie nevaldytų tavęs per neatleidimą, įsiskaudinimus, negebėjimą atsiskirti nuo tėčio ir mamos. Būtina atleisti tėvams, kad būtum laisvas. Antraip gyveni surištas skolos. Nes neatleidimas – skola, būdas kontroliuoti.

„Puolusiam žmogui nėra lengva atleisti ir paleisti. Be Dievo pagalbos to neįmanoma padaryti“, – sako lektorius.

Santuokos išgydymas – asmeninio ryšio su Dievu atstatymas

Santuokos kvietimas – pasiruošti bendrystei, atsistoti vienam prieš kitą nuogiems. Fizinis nuogumas – „baika“, ne apie tai kalba. Raktinė užduotis santuokoje – pasitikėjimas. Ką reikia padaryti, kad vienas prieš kitą nusiimtume kaukes ir pasiruoštume bendrystei?

Pasak A. Lukaševičiaus, neatsistosime nuogi, nes vienas kitu nepasitikime. Nes iš tikro aš žinau, kad esu nepatikimas.

Koks projektas mūsų laukia? Ką daryti? Reikia atstatyti ryšį. Mūsų santuokos esminis išgydymas – kiekvieno asmeniškai ryšio su Dievu atstatymas. Kursai, seminarai, knygos – gerai, tai reikalinga. Bet reikalinga esminė transformacija, širdies perkeitimas. Kaip?

„Kiekvienam iš mūsų šeimoje – vyrui ir žmonai kiekvienam atskirai reikia susitikti su Dievo meile. Susitikimas su Dievo meile mus išgydo nuo nepasitikėjimo ir mes tampame patikimi vienas kitam. Tada galime vienas kito akivaizdoje nusiimti šarvus, kaukes ir tampame įgalūs mylėti kitą“, – paaiškina lektorius.

Mes dabar gyvename sąlyginės meilės pasaulyje. Kitokios meilės net nepažįstame. Gyvename pasaulyje, kuriame mylima su sąlyga „jeigu“.

„Mylime, jei esi graži, turi daug pinigų, esi jaunas, sveikas, gabus. Bet mes visi trokštame kitokios meilės, nes giliai žinome, kokiai meilei esame sukurti. Tokiai, kai žinau, kad jei neteksiu kojų, rankų, balso, gulėsiu lyg mėsos gabalas ligoninėje, mane mylės vien dėl to, kad tai esu aš. Ar sužadėtiniai prieš santuoką kelia sau klausimą, kad jei pateks į avariją, neteks gražių kojų, balso, veido, taps sumaitotu mėsos gabalu, ar dar rūpės vyrui ar žmonai vien dėl to, kad tai yra jis ar ji? Tai yra meilės klausimas. O jei sąžiningai neatsakai, kad rūpės, tai yra vartojimas“, – sako A. Lukaševičius.

Pats baisiausias dalykas Žemėje – nesužinoti, kaip stipriai Dievas tave myli

Perėjimas į besąlyginės meilės karalystę – naujo žmogaus gimimo klausimas. Geroji žinia yra ta, kad tai mums įmanoma.

„Naujo žmogaus gimimas yra įmanomas tik tada, kai susitinkama su Meile. Meilė Dievas atėjo į šią Žemę ir padarė save prieinamą. Jėzus iš Nazareto yra Dievas, tikras Dievas, tapęs tikru žmogumi ir taip padaręs man save prieinamą, ir aš galiu su Juo susitikti. Jūsų ir mano santuokos išgydymo klausimas sutelpa į paprastą, bet nelengvai įvykdomą užduotį – man reikia susitikti su Meile“, – paaiškina lektorius.

A. Lukaševičius prisimena jį iki širdies gelmių sukrėtusią tikrą istoriją, nutikusią Armėnijoje, kai 1988 m. įvyko didžiulis žemės drebėjimas. Buvo baisu – per 5 minutes žuvo 30 tūkst. žmonių.

„Vienos šeimos tėvas bėga į mokyklą, kurioje mokosi jo sūnus Armandas. Pamato kraupų vaizdą – mokykla visiškai sugriauta. Aplink panika, verksmas. Tėvas prisimena sūnui sakęs, kad bus su juo visada, kas jam beatsitiktų. Jis suranda maždaug tą vietą, kur turėjo būti Armando klasė, ir pradeda kasti rankomis. Darbas beviltiškas, bet tėvas kasa. Kiti bando jį atkalbėti, nuvyti, sako, kad pavojinga, bet tėvas prašo ne trukdyti, o geriau padėti. Jis tęsia ir po 38 valandų kasimo išgirsta vaikų balsus. Pasirodo, sugriuvusios sienos viena į kitą atsirėmė lyg palapinė. Iš 34 vaikų 13 ten buvo įkalinta. Ir ten buvo jo sūnus. Ir sūnus sako draugams: „Matėte, aš sakiau, kad mano tėtis ateis.“ Ir aš tada supratau, kad Tėvas mane myli dar labiau. Pats baisiausias dalykas šioje Žemėje – to nesužinoti. Pragyventi saugiai, ramiai, kaip visi žmonės. Ir aš užsinorėjau bet kokia kaina susitikti su Dievo meile. Mums reikia to susitikimo su tokia Dievo meile. Antraip nieko nebus“, – pasakoja lektorius.

Puolusio žmogiškumo bedugnė – milžiniška. Mes galime susikurti sau gal ir neprastą gyvenimėlį. Nesusirgsime, nežūsime, bet gyvenimo pilnatvės, kurios trokštame, neturėsime.

„Dievas atėjo. Jis ieškojo būdo didžiajai invazijai į sąlyginės meilės Adomo ir Ievos pasaulį. Kur Adomas pleibojus taip stipriai ištreniravęs save vartojimui, kad reikalingas tikras stebuklas, jog Ievą jis pradėtų matyti kitaip nei vartojimo objektą. Tai vadinasi atsivertimu. Tas atsivertimas kainuoja brangiai abiem pusėms. Dievui tai kainavo nukryžiavimą“, – paaiškina lektorius.

Mes matome gyvenimą nugyvenusius senus žmones, kurie, patyrę tremtį, palaidoję vaikus, visokiausių kančių patyrę, švyti ramybe ir yra džiaugsmingi, gyvendami, iš šono žiūrint, skurdų gyvenimėlį. Ir matome piktus, pagiežingus žmones, kurie visus kaltina, nuolat dejuoja, nors materialiai jiems nieko netrūksta.

„Ne kančia išgelbėjo žmogų. Dievas išgelbėjo žmogų. Jei esi teisingame santykyje su Dievu, net kančia tave gydys, apipjaustys tavo „apipuvusias“ vietas, išmokys tave būti gailestingą, o tai reiškia – atpažinti Dievo gailestingumą“, – sako lektorius.

„Man tapo aišku, kad krikščionybė yra tiesa“

Dr. A. Lukaševičius yra pasaulietis, žmonėms kalbantis apie Dievą. Turintis šeimą, su žmona auginantis tris vaikus vyras atvirauja vaikystėje net nemanęs, kad darys tai, ką daro dabar.

Buvo tiksliukas, augo Kauno inteligentų šeimoje. Buvo spaliuku, pionieriumi, komjaunuoliu – viskuo, kas tą laikmetį priklausė. Gerai mokėsi, baigė tuometį A. Sniečkaus politechnikos institutą, bet studijuodamas suprato, kad visą gyvenimą chemija užsiimti nenorės.

Vytauto Didžiojo universitete išklausė kelias paskaitas krikščionybės tema, įstojo į Katalikų teologijos fakultetą. Nors, kaip pats sako, paauglystėje buvo nusprendęs, kad Dievo nėra ir į bažnyčią jis nevaikščios.

„Sovietmečiu buvo visiems teigiama, kad protas ir tikėjimas yra nesuderinami dalykai. Kad žmogus yra arba išsilavinęs ir protingas, arba tikintis. Norėjau būti vienareikšmiškai išsilavinęs. Ir savo aplinkoje nemačiau, kad būtų kitaip. Mano močiutė buvo šviesus žmogus, daug skaitė, bet su tokiais tikinčiaisiais savęs identifikuoti negalėjau. O Teologijos fakultete pamačiau, kad sovietmečiu mums melavo. Sutikau nuostabių išsilavinusių dėstytojų, kurie kartu buvo giliai tikintys. Man jie padarė didelį įspūdį ir aš supratau, kad mokslas ir tikėjimas yra sąjungininkai, o ne priešai. Vėliau studijuodamas sužinojau, kad dauguma didžiausių mokslininkų, kurių vardais pavadinti matavimo vienetai, Nobelio premijos laureatai, buvo giliai tikintys. Mane tai labai „vežė“, nes mokslą aš labai vertinau“, – pasakoja A. Lukaševičius.

Studijuodamas katalikybės teoriją, lygino ją su TSKP teorija. Rado daug panašumų: ir čia, ir ten buvo privalomos šventės, buvo sektinų pavyzdžių – šventųjų ir komunistinio darbo spartuolių. „Bet galvojau, kad katalikybė yra geresnė ideologija, nes jei visi ja sektų, būtų mažiau vagių, nusikaltimų, visi geriau gyventume“, – atvirauja lektorius.

O tada vienoje maldos grupelėje sutiko žmonių, kurie, pasirodo, tuo ir gyvena. Ne kokie nors teologijos daktarai, o paprasti žmonės, eilinės šeimos.

„Pradžioje maniau, kad yra apsimetinėjimo, bet įsitikinau, kad jie nemeluoja, jie tuo gyvena. O 1991-ųjų gruodį per blokadą važiavau į Budapeštą sutikti Naujųjų metų su Taizė bendruomene. Man ten „pralūžo“. Patikėjau, kad krikščionybė yra ne tik kažkuo naudinga. Ji yra tiesa. Galiu pasakyti, kad 1992-ųjų sausio 1-ąją švenčiau savo antrąjį gimtadienį“, – sako A. Lukaševičius.