Knyga - gyvas, kvėpuojantis organizmas, įvairiapusis ir spalvingas, nuviliantis ir pakylėjantis, stebinantis

Internetinis knygynas www.knyguklubas.lt dalinasi tinklaraščio book.duo autorių - Gabrielės ir Patricijos rekomenduojamų knygų apžvalgomis.

Donna Tartt, „Slapta istorija“, Alma Littera

Gabrielė vertina: 5/5

Nusikaltimas jau įvyko. Jo neišvengsime nei mes, nei penki pagrindiniai romano veikėjai. „Slapta istorija“ atsuka veidrodi tiek prieš juos, tiek prieš mus pačius ir liepia pažvelgti giliau. Ilgiau nei įprasta ar malonu, ir susidurti su ydomis, silpnybėmis bei tuštybe, su nekenčiamiausiomis savo savybėmis ir gyventi su jomis, nes kitos išeities nepaliekama. Be atsakymo į klausimus „kaip“ ir „kodėl“ čia gausime kur kas daugiau, nes iš tiesų nusikaltimas, mano nuomone, yra kone mažiausiai reikšminga šio kūrinio dalis. Tačiau ji puikiai apjungia visą šią kelionę į vieną be galo turtingą istoriją, kurią norisi atrasti vėl ir vėl.

„Slaptoje istorijoje“ nėra teigiamų veikėjų. D. Tartt meistrystė pasireiškia kuriant juos tokius, kad pykti ir dūsauti kartais vos spėsite. Tačiau autorės piešiami personažai tokie išgryninti, tikri ir įtikinami, kad atsitraukti nuo jų neįmanoma. Romanas, pamiršus nusikaltimą, mokslą ir kitas, šiuo atveju gan nereikšmingas aplinkybes, visų pirma tampa labai gilia veikėjų analize, įrodančia, kad rašyti knygą beveik dešimtmetį visgi šį tą reiškia. „Slaptos istorijos“ veikėjai pilni puikybės ir įsivaizdavimo, kad yra visa galva aukščiau už paprastus mirtinguosius. Jų diskusijos dažnai yra apie nieką, nors jie mano, kad gvildena itin gilius moralinius klausimus. Jie nusivylę, jų visko matas yra pinigai ir bet kokia kita apčiuopiama sėkmė. Bet jie vis vien sugeba rūpėti. Galbūt todėl, kad juose gali atrasti kai ką pažįstamo, tik, patikėkit, tai toli gražu nebus teigiamos savybės. Mat jie vieniši, nykūs, bijantys būti patys su savimi, todėl apsupantys save žmonėmis. Besiburiantys į grupes, kuriose jų niekas nesieja ir mezgantys paviršutiniškas draugystes. Slepiantys artumo norą po seksu, pseudointelektualias diskusijas po alkoholiu ir kitais svaigalais, o reikšmingiausias dalykas jų metu tampa pauzės ir tai, kas lieka neišsakyta. Neabejoju, kad jūs juos irgi pažįstate.

Šalia viso to kūrinys atsiveria kaip tikras lobynas. Jo atmosfera taikyta į didžiausias mano silpnybes – universitetas, žiupsnelis graikų mitologijos, kurią atrasit, jei žvelgsit įdėmiau, įvairiaspalviai veikėjų tarpusavio santykiai, ir, aišku, įtampa. Sėlinanti viso kūrinio metu ir nepaliekanti nė akimirkai, pradedanti vesti iš proto tiek veikėjus, tiek skaitytoją. Klampi, užburianti, vis gilėjanti ir tamsėjanti praraja, nuo kurios neįmanoma atsitraukti. Visas romanas ir yra tam tikras balansavimas ant ribos – kas paslys, o kas išsilaikys?

D. Tartt yra visiška žodžio meistrė. Kiekvienas sakinys šiame romane yra apgalvotas ir tyčinis, nieko nepalikta šiaip sau. Į žodžius ji sudeda visą save ir tai atsiperka. Tekstas tankus ir turtingas, plaukti per jį visiškas malonumas, net jei kartais kiek mazochistiškas. Vaizduodama pseudointelektualus pati autorė sugeba išlikti intelektuali, kupina sarkazmo ir saviironijos. Ji gerbia savo skaitytoją ir tiki jo sumanumu, o tai, mano manymu, pats geriausias kūrėjo bruožas. Šis kūrinys – lėta, dažnai net kankinamai lėta kelionė lūžio link, kelionė ten, kur esi pastatomas akis į akį su savo veiksmų pasekmėmis. Jam prireiks kantrybės bei pastabumo, tačiau čia galit atrasti tikrai daug. Jaučiu, kad pasinerti buvo verta.

Gabrielė Šilobritaitė

Donna Tartt, „Dagilis“, Alma Littera

Patricija vertina: 4/5

Donnos Tartt „Dagilis“, tarsi gyvas, kvėpuojantis organizmas - įvairiapusis ir spalvingas, nuviliantis ir pakylėjantis, stebinantis - toli gražu ne visada geriausia šio žodžio prasme. Knygoje sutelpa tiek daug visko - nuostabi kalba (išties meistriškas Andriaus Patiomkino vertimas), veikėjai, kuriems spėji pajausti pilną spektrą emocijų ir istorija, laviruojanti tarp dienoraščio, detektyvo, meilės romano, komedijos ir tragedijos. Skaitant beveik 900 puslapių ilgio knygą, Donnai Tartt meistriškai užliūliuojant pasakiško grožio kalba, retkarčiais pamiršti, kad didžiąją laiko dalį laiko iš tiesų mažai kas vyksta, o kai jau vyksta, autorė, rodos, bando atsigriebti už visą laikotarpį, kuomet vyko per mažai ar nevyko visai. Veiksmo pliūpsnius seka apmąstymų ir filosofavimų lavinos, su stiproku grafomanijos prieskoniu, nekantresniam galinčios sukelti savaime suprantamą nepasitenkinimą, kurio neišvengiau ir pati.

Istorija seka Teodorą Dekerį nuo jo gyvenimą pakeitusios katastrofos, kuomet trylikametis praranda mamą siaubingomis aplinkybėmis ir lieka Pasaulyje bene vienas, įsikibęs tik mėgstamiausio mamos paveikslo, kurį įvykių sūkuryje neapgalvotai pasisavina ir kuris jam atstoja gelbėjimosi liemenę gyvenimo vandenyne. Sunkiomis akimirkomis, Teodorui mėtantis iš vienų namų į kitus, išgyvenant vieną sudėtingesnių paauglystės variantų, suvokiant kad jokie „tikri” jo giminaičiai iš tiesų nedega noru jo auginti, iš sudėtingo paauglio virstant dar sudėtingesniu suaugusiuoju, „Dagilio” paveikslas tampa didžiausia Teodoro kankyne ir maloniausia paslaptimi, kurią turėdama jaučiasi kiek ypatingesnis nei visi kiti ir, rodos, tik dėl to sugeba išlaikyti galvą virš vandens.

Knyga turi gausybę privalumų. Ji parašyta su tokia meile ir talentu, joje telpa tiek daug visko - įdomi istorija, pluoštas socialinių problemų ir neįkyri jų analizė, spalvingi, skirtingi veikėjai. Vis dėlto, didžiąją dalį veikėjų mėgti velniškai sudėtinga, o jų priimami sprendimai kamuoja visos knygos metu. Kamuoja juos ir aplinkinius, o kartu kamuoja ir skaitantįjį - knyga persmelkta nerimu ir skausmu, baime ir nusivylimais. Nors vietomis autorė sugeba prajuokinti, net ir juokas nervingas, greitas, laukiant to, kas išnirs iš už kampo, nes patirtis rodo, kad nesvarbu, kas ten slepiasi - malonu nebus. Siužeto posūkiai retkarčiais atrodo nuleisti iš dangaus, o nepaisant knygos apimties, labai daug klausimų apie veikėjų motyvacijas, gana svarbias siužeto tėkmei, lieka kabėti ore - neatsakyti ir retkarčiais, rodos, net neapsvarstyti, kas erzina, turint omenyje tai, jog Tartt bent pusšimtį puslapių paskiria baldų restauracijos niuansams. Ir nors galiu teigti, kad pirmąja pažintimi su D. Tartt ir laiku su „Dagiliu“ ran.. (ai, visai ne rankose, nes pabandykit tą plytą išlaikyti...) mėgavausi, negailestingam, tačiau talentingam redaktoriui primygus autorę logikos spragų ir nereikalingų išvedžiojimų klausimais, būčiau mėgavusis labiau.

Patricija Tilvikaitė

Knygų ieškokite internetiniame knygyne "Knygų klubas".