Klojimo teatruose – lietuviškos sąmonės atgimimas

Praėjusį savaitgalį Šiaulių r. Kurtuvėnų dvaro ratinėje vyko XVII respublikinis teatrų festivalis „Atvyk, pamilk, pasilik... Kurtuvėnuose“, skirtas Povilo Višinskio vardo prizui laimėti. Lietuvių demokratinės minties pradininkas P. Višinskis XX a. pradžioje Kurtuvėnų dvare, kuris buvo ne tik krašto ekonomikos, bet ir kultūros centras, 1902–1903 m. mokė Pliaterių vaikus. Be to, tautinės sąmonės atgimimui prieš šimtmetį buvo labai svarbūs ir klojimų teatrai – juose lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904 m.) slaptai nuo carinės Rusijos valdžios vyko lietuviškieji vakarai.

Spaudos draudimas tik paskatino lietuvių tautinį sąjūdį

Klojimo teatras Lietuvoje kilo iš Sodžiaus vaidinimų ir davė pradžią slaptiems ir viešiems lietuviškiesiems vakarams. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu pagrindinis klojimo teatrų tikslas buvo suburti lietuviškai kalbančius žmones vieningai kultūrinei veiklai, įrodyti visai tautai kalbos, kaip vienos iš nacijos išlikimo sąlygų, išsaugojimo galimybes per teatrinę veiklą.

Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžios įvestas draudimas europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (o taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Lietuviškam tekstui buvo liepta taikyti rusišką raidyną.

Gyventojai priešinosi tokiam draudimui, tad spauda buvo leista užsienyje, ją platino knygnešiai, buvo steigiamos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje, 1867 m. Motiejus Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją.

XIX a. aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose valdžios požiūris į draudimą sušvelnėjo, tad išleisti keli legalūs leidiniai lotyniškomis raidėmis, tačiau neleidus leisti periodinių leidinių pradėta leisti periodinė spauda užsienyje: „Aušra“, „Varpas“, „Lietuviškasis balsas“, „Gazieta lietuviška“, „Šviesa“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Vienybė lietuvninkų“ ir kiti.

Nors caro valdžios represijos buvo griežtos, spaudos draudimas tik paskatino lietuvių tautinį sąjūdį. Spaudos draudimo laikotarpiu buvo kuriamos nelegalios kaimo mokyklos, kuriose mokyta lietuvių kalba. Šiomis aplinkybėmis ir pradėjo veikti Klojimo teatrai.

Į pirmąjį viešą vaidinimą „Amerika pirtyje“ – 500 žiūrovų

Klojimo teatras siejamas ir su Aukštaitijos apylinkėse dirbusio kunigo Jono Katelės vardu. J. Katelė rinko tautosaką, organizavo slaptus lietuviškus vakarus ir vaidinimus. Kaip vyriausiasis režisierius ir rėmėjas telkė vaidintojus, repetavo, rengė pasirodymus, kurie sujudindavo visą apylinkę.

Manoma, kad 1893 m. Naujikuose suvaidinta J. Tumo-Vaižganto komedija „Nepadėjus nėr ko kasti“ galėjo būti pirmas slaptas lietuviškas vaidinimas Lietuvoje. Vėliau šis klojimo teatras suvaidino daugiau pjesių kitose parapijos vietose, o panaikinus spaudos draudimą netgi gastroliavo Rokiškyje, Subačiuje, Panevėžyje, Daugpilyje.

Ne tik tautosakos sceninės interpretacijos ir gyvieji paveikslai, bet ir lietuvių autorių pjesės buvo statomos Klojimo teatruose. Klojimas šiuo atveju – bendrinis žodis, nes vaidinimai vykdavo įvairiose pagalbinėse, ūkio patalpose, daržinėse – kurios mažiau traukdavo žandarų akį.

O pirmasis viešas lietuviškas vaidinimas – A. Keturakio „Amerika pirtyje“ – buvo surengtas 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje. Vaidinimui organizuoti buvo sudaryta iniciatyvinė grupė, į kuriai priklausė L. Vaineikis, B. Petkevičaitė-Bitė, P. Višinskis ir A. Janulaitis.

A. Janulaitis ir P. Višinskis surinko vaidintojus ir parengė spektaklį. Visi aktoriai, išskyrus S. Jakševičiūtę (Venclauskienę), buvo mėgėjai. Vaidinimą režisavo G. Petkevičaitė-Bitė ir S. Jakševičiūtė.

Grafas F. Tiškevičius vaidinimui užleido prekių sandėlį, stovėjusį netoli jūros tilto. Jame galėjo tilpti apie 500 žmonių. Vaidinimo metu patalpa buvo beveik pilna.

Daugiausia vaidinimą stebėjo aplinkinių kaimų valstiečiai, paprasti palangiškiai, bet buvo ir Palangoje vasarojusių aristokratų – grafo Tiškevičiaus svečiai Oginskiai, Radvilos ir kt.

Beveik visi dalyviai areštuoti ir ištremti

„Amerika pirtyje“ vaidinimas Palangoje pasiekė savo tikslą: sukėlė visuotinį lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančių žmonių susidomėjimą šiuo reiškiniu ne tiek menine, kiek politine prasme. Ir nors caro valdžia beveik visus dalyvius areštavo ir ištrėmė, kaip tik todėl ir prasidėjo unikaliausias mūsų kultūros istorijoje, o gal ir pasaulinėje praktikoje, reiškinys – spektaklis nuskambėjo kaip tautos savimonės akcija.

Lietuviškas žodis, pasakytas viešai, buvo svarbesnis už meninius reikalavimus. Tuo spektakliu grupelė žmonių pareiškė pasauliui, kad mes esame, turime savo kalbą ir savo žemę. Ir visa tauta, remdama Palangos spektaklio organizatorių lietuvybės idėją, ėmė statyti tą patį veikalą kiekviename kaime.

Būtent statydama „Ameriką pirtyje“ tauta pareiškė nepaklusnumą nacionalinio engimo politikai, parėmė areštuotuosius, parodė susitelkimą ir politinę valią, vieningų vertybių egzistavimą. Tai buvo visuotinis valios pareiškimas arba pirmas referendumas už lietuvybę, visuotinis pasipriešinimas.

Pirmojo viešo lietuviško spektaklio organizatoriai tuo laiku pasinaudojo vienintele politine galimybe nuo scenos prabilti lietuviškai. Palanga praėjusio amžiaus pabaigoje priklausė Kuršo gubernijai. Tuo laiku šiame Rusijos ir Prūsijos pasienio miestelyje gyveno daktaras, aktyvus lietuviškos spaudos platintojas
L. Vaineikis. Apie jį būrėsi palangiškiai – lietuviškos spaudos gabentojai, su juo bendradarbiavo ir kituose miestuose bei kaimuose gyvenantys tautinio judėjimo dalyviai. Palangos spektaklyje taip pat dalyvavo žmonės, artimai susiję su daktaro L. Vaineikio veikla, gerai jam žinomi lietuvių visuomenės veikėjai.

Bendradarbiaudami su L. Vaineikiu jie ne tik realizavo galimybę suvaidinti lietuvišką veikalą, viešai prabilti lietuvių kalba, bet pasinaudodami palangiškio daktaro pažintimi su pasienio karininkais per netoli nuo Palangos esantį Nemirsetos pasienio postą parsigabendavo lietuviškų raštų.

„Iš viso mūsų būrys, gal sakytumėm „štabas“, susidėjo iš aštuonių scenos veikėjų: Jakševičiūtės (Venclauskienės), Juškytės Jadvygos, studento Višinskio Povilo, Janulaičio Augustino, pirklio Empacherio, studento Mongirdo (bene Vlado), Gabalio ir Kuizino, paskum d-ro Jonušio, suflerio, d-ro Žalnierūkyno, kasininko, salės tvarkdario d-ro Vaineikio ir režisieriaus – manęs pačios“, – rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Patys palangiškiai laiškuose ir atsiminimuose liejo džiaugsmingas emocijas, kad 1899 m. vasarvidžiu pasklido gandas apie Palangoje ruošiamą lietuvių spektaklį. Manyta, kad tai tėra prasimanymas, niekas tuo negalėjo patikėti, tačiau vieną gražią dieną Palangoje visi išvydo iškabintus įvairiaspalvius skelbimus, kad 1899 m. rugpjūčio 8 d. bus vaidinama „Amerika pirtyje“.

Vieni džiaugėsi, kiti paniekinamai šypsojosi, treti spektaklio dienos laukė lyg didžiausios šventės.

Ir sovietmečiu kentė nuo komunistų sankcijų

1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klojimo teatras nesunyko, bet dar labiau išsiplėtė, ypatingai Lenkijos valdytame Vilniaus krašte.

Dabartinio Klojimo teatro judėjimas prasidėjo 1983 m. Klaipėdos universiteto ir Petro Bielskio iniciatyva suremontavus apleistą valstiečio sodybos klojimą Agluonėnuose. 1984 m. susilaukė LKP CK aštrių sankcijų kaip feodalinės Lietuvos propaguotojai.

Nepaisant to, 1988 m. liepos 17 d. į pirmąją Lietuvos klojimo teatrų krivūlę (suvažiavimą) Agluonėnuose atvyko jau 9 klojimo teatrai.

1991 m. vasario 12 d. Lietuvos Teisingumo ministerija įregistravo Lietuvos klojimo teatro draugijos įstatus. Iki šiol šaukiamos krivūlės žymių kultūros veikėjų tėviškėse – J. Basanavičiaus, M. Valančiaus, kun. Jono Katelės, J. Vaičkaus, Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, Tallat-Kelpšų, Jurskių, Maironio, Punsko krašte ir kt. Klojimo teatrams vadovauja beveik išimtinai Klaipėdos universiteto liaudies teatro režisūros absolventai.

Klojimo teatras propaguoja autentišką regionų kalbą, ragina žmones nepasiduoti svetimybių invazijai, puoselėja šeimos santarvės idėją, kuria naujas giminės suvažiavimų tradicijas.