Klinikinę mirtį išgyvenusi Danutė dalinasi receptais, neleidžiančiais pasenti

Žolintei Danutei Kunčienei – šešiasdešimt aštuoneri. Prieš penkmetį ji nusprendė palikti savo daugel metų puoselėtus namus Kaune ir susikurti naujus Palangoje. Keturiasdešimt metų sveiką gyvenimo būdą propaguojanti Lietuvos sveikuolių sąjungos narė sako, kad gyvenant prie jūros neįmanoma pasenti.

„Būdama trisdešimt trejų išgyvenau klinikinę mirtį. Supratau, koks yra kvapas gyvenimo ir koks kvapas mirties. Kai pasižiūriu į to meto savo nuotraukas, matau senutę. Veide – ligos, bėdos, nežinojimas, ką daryti. Kai spyrė negandos į užpakalį, teko pradėti sveikiau gyventi. Dievas tokius išbandymus ir duoda tam, kad galėtum pasverti, kas yra gerai.“

Daug žmonių sendami tarsi užgęsta. Jie pasiduoda stinguliui, nieko nebenori, nejaučia gyvybingumo. Su jumis taip neatsitiko. Kaip jums atrodo, kur metams bėgant dingsta žmonių energija?

Nemokėjimas savęs išreikšti dažnai pakiša koją. Kai žmogus savo hobį, savo prigimtį pamina. Pavyzdžiui, mėgsta piešti, bet kad galėtų pragyventi, namus įsigyti, vaikus į mokslus išleisti, nueina dirbti inžinerinio darbo. Daugelis taip save sužlugdė. Reikia mokėti susitvarkyti galvą. Viskas prasideda nuo minčių: „aš senas“, „aš negražus“. Neteisingos mintys yra dideli teršalai. Prieš septyniolika metų nuvažiavau į svečius pas Tėvą Stanislovą. Pamenu, jis man ranką ėmėsi bučiuoti – aš taip nepatogiai pasijutau. Pastebėjęs, kad man nejauku, jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Niekada nesigėdyk savo rankų“. Viskas yra galvoje. Reikia išmokti išdrįsti save mylėti, sau ranką pabučiuoti. Kai į senelių namus nuvažiuoju, jie dažnai skundžiasi įvairiais skausmais. Aš sakau jiems, gerai, kad skauda, tai reiškia, kad ta vieta nori meilės, todėl išglostyk, dažniau patapšnok, apvyniok ją. Dabar yra daug žinių, daug mokytojų. Žmonės gali susidėlioti galvoje daug dalykų ir tada jie taip greit nepasens. 

Kadaise LRT nominacijoje „Už Gyvenimo geismą“ gavote Šviesuolio vardą. Kas jums padeda šį gyvenimo geismą išlaikyti? 

Gamta yra didžiausia pagalba – ir gydykla, ir mokykla. Vaikščioti joje, kvėpuoti ją, apkabinti, čia mintis paleisti. Kai pareini nuo jūros – toks jaunas pareini, kad negali pasenti. Prikvėpavusi vandens iš lauko grįžtu ir matau, kaip oda atsigauna, net mano hidrolatai tiek nesudrėkina. Gyvastis yra ten, kur vanduo. Su metais vandens mažėja kūne. Reikia vis lūpas pašlapinti, nors po gurkšnelį atsigerti. Ir svarbiausia šypsotis. Jei ne lūpomis, tai širdimi. Tokių vidumi besišypsančių, augančių, gražėjančių tarp jaunų žmonių matau. Manau, kai ši karta sulauks mano amžiaus, iš jų bus labai daug gražiai subrendusių. 

Mano močiutė gražiai seno. Mūsų kaime senutės buvo baigusios tik po dvi ar tris klases, bet kokie buvo jų veidai! Vidus švytėjo veiduose, išmintis, ramybė. Dabar kelis aukštuosius baigę žmonės neturi to. Jos nebuvo lepintos gyvenimo, išgyvenę karus, nepriteklių, badą. Bet džiaugėsi tuo, ką turi, nepavydėjo, nenorėjo iš kaimyno atimti. Gaudavau iš močiutės tokias pamokas: „Tu nežiūrėk, kas ten pas kaimynus, žiūrėk, kaip gražiai mes nusibaltinome akmenukus, kiek mes turime riešutų – dar ir kaimynams duosim!“ Kiek savame darže turėjo – tiek užteko. Šventame Rašte irgi parašyta – negeisk svetimo, žiūrėk savo nuodėmės. O visa tai ateina iš didelės meilės. Iš jos gimsta ir nuolankumas, ir dėkingumas, ir nuoširdumas. Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo – saulelė žemyn – man labai gražu.  O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raidė skiriasi. 

Ar buvo laikotarpis jūsų gyvenime, kada nepriėmėte savo amžiaus ir su juo ateinančių pokyčių?

Kai suėjo keturiasdešimt, nerimo buvo. O nuo penkiasdešimties labai atsiskleidžiau, pražydau kaip asmenybė. Tapau atvira visatai, visiems, nebesisaugojau, nebebijojau, kad mane nusiurbs. Kai tampi atviras, atsiranda daug jėgų, per tave ima tekėti kūrybinis srautas. Man taip buvo. Nuo penkiasdešimties daug kūriau, visur važinėjau, penkias knygutes išleidau, įvairių nominacijų gavau, daug pasiekiau. Viskas gi čia yra laikina. Ta saulelė nusileis ir išeisime. Svarbiausia nebijoti. Man dabar taip gražu kiekviena atsiradusi raukšlelė. Išminties, gerumo, bendrystės raukšlelės – jos negadina veido.

Būdama trisdešimt trejų išgyvenau klinikinę mirtį. Supratau, koks yra kvapas gyvenimo ir koks kvapas mirties. Dėl to ir duoda dievas tokius išbandymus. Kad galėtum pasverti, kas – gerai ir kas – nelabai. Kai pasižiūriu į to meto savo nuotraukas, matau senutę. Veide – ligos, bėdos, nežinojimas, ką daryti. Nebuvo tada informacijos, nebuvo sveikuolių sąjungos, pažengusių lektorių. Bet spyrė negandos į užpakalį – reikėjo pradėti sveikiau gyventi. Docentė Ksavera Vaištarienė mane už rankos paėmė ir pamokė gyvenimo. Dabar sakau ačiū už kiekvieną dieną.

Baltijos šalių senjorai pagal statistiką yra vieni pesimistiškiausių ir vienišiausių Europoje. Kaip jūs sutariate su savo vidiniu vienišiumi ir kaip patartumėte žadinti savyje džiaugsmą, smalsumą gyvenimui?

Turiu daug draugių, kurios yra našlės, kaip ir aš. Bet visos jos susiėmė: imasi įvairių veiklų, knygas skaito, šokt eina ar dainuoti, draugauja su gamta. Užeina, aišku, kartais liūdnos mintys. Bet ir praeina – čia nereikia užstrigti. Man labai padeda žingeidumas, daug skaitau, domiuosi kitomis religijomis. Aš nepasiduodu tam vidaus vienišiui, neįsileidžiu jo į galvą. Tie vyresni žmonės, kurie turi humoro jausmą, juokauja, yra daug sveikesni. Bet kitam tai neduota iš prigimties. Kai dirbau medike, mačiau daug vaikų, kurie jau gimsta liūdni, tarsi pasenę, atrodo, kad nieko nenori. Aš manau, kad ir šeimoje gyvenant gali jaustis vienišas, jei nėra susišnekėjimo, nėra vienio, jei kiekvienas savo trobos gale. Daug mačiau jaunų šeimų iširusių, nes jis netapo veganu kaip ji norėjo. Nėra susikalbėjimo. Tai visad sakau, kad reikia kalbėtis pirmiausia širdimi.

Aš labai patarčiau tarnystes. Jos geriausiai išsklaido ir vienišumą, ir bejėgystę. Kuo silpnesnis ligonis, su negalia ar sunkiai judantis, tuo labiau reikia jam priskirti dar sunkesnės sveikatos kaimyną, kuriuo galėtų rūpintis: valgyti nunešti, pašnekinti kokią valandą, pavaikščioti su juo. Tai yra puiki emocinė savigyda. Kaip yra gera, kai gali padėti, duoti. Kai dar Kaune gyvenau, mačiau, kad kaimynystės močiutės niekur neina. Tai vienai sakau: „Tu eik pas Anelę į svečius, ką nors nunešk jai, o po to prašyk palydėti pusę kelio iki namų, ištempk ją į lauką“. Ir planas pavyko – užsišnekėjo Anelė ir beveik visą kelią palydėjo. Reikia susigalvoti pramogų. Be jų bus labai liūdnas gyvenimas – kaip sriuba be prieskonių.

Esate žaliojo sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ prezidentė. Daug metų skaitote paskaitas, organizuojate sveikatingumo stovyklas. Kokie sutiktų žmonių įsitikinimai jums atrodo labiausiai įdingi ir trukdantys lengvai senatvei? Kokius žmonių įpročius jums norisi rauti lauk su šaknimis?

Kai vaikštau po penkiolika kilometrų prie jūros, stebiu žmones. Retas kuris nežiūri į mėlyną ekraną, retai žmonių akys nukreiptos į jūrą. Vakare saulė leidžiasi, o visi fiksuoja telefonais. Visą laiką esame elektros įkrovoje, tarp prietaisų, tarp rozečių. Tai labai veikia. Mes tokie žaibuojantys, įsikrovę. Nepabūnam ant žemės. Žmogų reikia sustabdyti. Stovyklose pabuvę gamtoje, basi žmonės kitaip pradeda jaustis. Kartą viena į stovyklą atvykusi moteris sakė, kad nežinojo, jog galima su kitomis moterimis taip seseriškai bendrauti ir dėl to jautėsi praradusi dvidešimt savo gyvenimo metų. Ji sakė neprisimenanti, ar ją kas gyvenime buvo apkabinęs. Matau užsidariusius žmones, kurie sau kartoja: „Čia – ne man“. Taip norisi tada kažką padaryti, kad jiems atverti širdį. Reikia mokėti prie tokių žmonių prieiti – tada jie atsiskleidžia. Aš mėgstu paklausti, ar galiu pamasažuoti pėdas. Kai prieini prie žmogaus per pėdas, jis pamato, kad tu jam nusilenkei ir tave visaip kitaip priima – išgirsta, atsiveria. Žmonėms širdyse yra sukietėjimai, kurie po tokių patirčių paminkštėja. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad toks judėjimas kaip Lietuvos sveikuolių sąjunga pritraukia ir uždega tiek jaunimo.

Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė