Klinikinę mirtį išgyvenęs vyras: po siaubingos traumos pasikeitė ne tik kūnas

„Jei negali judinti kojų ar rankų, judink bent jau blakstienas – bet nepasiduok“, – sako plaukikas Edvardas Blaškevičius. Vyras puikiai supranta, ką reiškia būti įkalintam gipse ir nežinoti, ar dar kada galėsi vaikščioti.​

Skaudžią traumą išgyvenęs vyras, tiesa, ne tik pradėjo vaikščioti, bet ir vėl ėmė plaukti, o jo pavardė jau daug metų nedingsta iš šalies neįgaliųjų plaukimo čempionų sąrašo.

Varžtais surakinta gyvybė

Nuo lemtingo eismo įvykio jau praėjo 24-eri metai. Laikas, E. Blaškevičiaus teigimu, jau užgydė ne tik fizines, bet ir emocines žaizdas – jam nebe skaudu prisiminti vos jo nepražudžiusios traumos, itin sunkaus gijimo kelio.

„Būdamas keturiolikos patekau į automobilio avariją. Man buvo diagnozuota klinikinė mirtis. Mane operavęs daktaras Jonas Vincius surinko kūną iš gabalėlių, susiuvo, sugipsavo, bet įspėjo, kad vaikščioti galiu nebesitikėti“, – gerai pamena pašnekovas.

Kovoti su baisiomis prognozėmis jam padėjo vandensvydžio užgrūdintas kūnas. „Iki tol buvau gana profesionalios vandensvydininkų komandos „Baltic Amadeus“ narys. Šiuo sportu užsiėjau nuo 6–7 metų, tad ir po avarijos mane gelbėjo sportininko kūnas, noras judėti. Tik jis ir stūmė į priekį“, – pasakoja E. Blaškevičius, „Eurovaistinės“ kampanijos „Sveikatos milijonieriai“ ambasadorius.

Lovoje su visą kūną surakinančiu gipsu jis praleido pusę metų, tačiau, kaip pats juokiasi, tikrai negulėjęs kaip didžiausias ligonis. „Lovoje sportavau – ir gumas tampiau, ir svarmenis kilnojau. Gerai, kad raumenys buvo tvirti nuo sporto – jie palaikė mano nugarą, kojas. Nors ir buvau sugipsuotas, judinau bent kojų pirštelius. Užmeti gumą ant kojos ir tampai. Niekada negulėjau tiesiog paslikas ir neleidau sau gailėtis savęs. Nutiko kaip nutiko, reikėjo judėti pirmyn“, – kalba jis.

Ir nors vyras nesileidžia į detales, bet pripažįsta, kad buvo sunku. Viskas nutiko vasarą, kai bendraamžiai lauke važinėjosi dviračiais, motociklais. Istorijos herojus neslepia, kad gulėti lovoje sugipsuotam iki ausų jam buvo liūdna. O kur dar fiziniai skausmai, kuriuos sunku nupasakoti.

„Be to, ir operacijų buvo tikrai ne viena. Kad pastatytų mane ant kojų, vis operuodavo. Padaro vieną operaciją, žiūrime, kad jau pirštą galiu pajudinti, padaro kitą – jau galiu atsilenkti. Nebuvo likę sveikų kaulų, viskas buvo susukta varžtais“, – pripažįsta E. Blaškevičius.

Savo žiniomis jau dalijasi su kitais

Iš pradžių juodžiausius scenarijus piešė ne tik gydytojai. Net tėvai nespinduliavo didele viltimi. Vyras sako jautęsis tarsi jį visi būtų „nurašę“, tačiau tai jį skatino dar labiau stengtis.

„Pagalvojau, kad savo jėgomis galiu daug pasiekti. Pradėjau domėtis plaukimu, susipažinau su kitais neįgaliaisiais, sužinojau, kaip jie gyvena, kaip juda. Galva juk sveika, kojos, rankos sveikos – galiu ir aš sportuoti“, – tikina jis.

Po metų vežimėlyje E. Blaškevičius galiausiai atsistojo ant kojų. Grįžęs prie vandensvydžio suprato, kad šiam jis visgi jau per silpnas – juk iki avarijos jis lankydavo šešias treniruotes per savaitę. „2–3 valandos vandenyje, tik sekmadienis laisvas. Buvome kaip delfinai. Bet po avarijos man krūvis jau buvo per didelis“, – atvirauja pašnekovas.

Tada į baseiną jis eidavo vienas – plaukiodavo dėl sveikatos. Susipažinęs su treneriu Rimantu Venckutoniu pašnekovas pradėjo didinti plaukimo greitį, koreguoti plaukimo techniką, vis girdėdavo šio pagyras, kad turįs potencialo.

„Dabar sezonas, kas antrą savaitgalį vyksta varžybos“, – pasakoja E. Blaškevičius, šiandien jau pats dirbantis mažųjų plaukikų treneriu ir padedantis jiems ruoštis Europos neįgaliųjų čempionatui Brno. Jei viskas gerai seksis, bus galima svajoti ir apie Tokiją.

Kiekvienam – sava motyvacija

Vis dėlto plaukimas nėra pagrindinė E. Blaškevičiaus veikla. Jis nesekė ir tėvo pėdomis – šis buvęs kalvis ir visada svajojęs, kad savo žinias galės perduoti sūnui. Darbas su metalu, plaktukais, kūjais, visą dieną ant kojų jam buvęs per sunkus.

„Tada nusprendžiau tapti kompiuteristu – programuotoju, techniku. Toks darbas labiau sėdimas, bet aš negaliu nei ilgai stovėti, nei ilgai sėdėti. Tai dirbdamas ir pavaikštau, ir pasėdžiu. Darbe turiu pasportuoju, nesėdžiu 8 valandas prie kompiuterio“, – pasakoja jis.

Po traumos pasikeitė ne tik vyro kūnas, bet ir požiūris į pasaulį. „Dabar daug dirbu su neįgaliaisiais, daugelis mano draugų – neįgalūs, tai tiek aš, tiek jie – tikri optimistai. Saulė šviečia, akys mato – ko daugiau reikia? Padeda ir tai, kad aš tikintis – maldose randu ramybę, dėkoju Dievui už kiekvieną naują dieną, už tai, kad ryte vėl pramerkiu akis. Viskas yra ir bus gerai“, – ramiai viliasi jis.

Kviečia susirūpinti laiku

Edvardas yra vienas iš įkvepiančių pavyzdžių, kad sveikata – didžiausias mūsų turtas. Tačiau specialistai pastebi, kad šitą tiesą daugelis žmonių suvokia tik tada, kai sveikatos netenka. Vaistinių tinklo „Eurovaistinė“ iniciatyva atliktas visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad tik 9 proc. lietuvių (tik kas vienuoliktas) savo sveikatą vertina puikiai. Vos 14 proc. dešimties balų skalėje ją įvertino 9, o daugiau nei 40 proc. gyventojų teigia, kad sveikatą vertina vos 5–7 balais. Paskatinta tyrimo ir tendencijų, „Eurovaistinė“ pradėjo specialų projektą „Sveikatos milijonieriai“, kuriuo kviečia visuomenę susimąstyti apie savo savijautą ir laiku susirūpinti sveikata. Internete kviečiama atlikti ir specialų projekto testą, sudarytą su medicinos ekspertų pagalba, bei įsivertinti, ar tikrai galime pasigirti puikia sveikata, ar vis dėlto organizmas jau siunčia pavojaus ženklus.