Klasiokų susitikimas

Šiandiena, po šitiek metų susitikom –

Tuo metu, kai vasara jau įsibėgėjusi ir visi moksleiviai atostogauja, tie, kurie kažkada baigė mokyklą, planuoja susitikimus. Taip padarėme ir mes – 5A klasės buvusieji mokinai, kur mokėmės Kaišiadorių 2 –oje vidurinėje mokykloje, dabar ši mokykla vadinasi Vaclovo Giržado progimnazija. Bėgantis laikas neatėmė tai, ką turime brangiausia: vaikystės, draugų, prisiminimų...

Visa tai telpa žodyje – klasiokai. Jei draugystė buvo tikra, šie žmonės tampa labai artimais. Jaukioje Kaišiadorių miesto kavinėje prie vieno didelio stalo įsitaisė didžiulė kompanija.

Pagalvotum, viena didelė šeima ar giminė – juk taip šiltai apsikabino vieni kitus, pabučiavo, o bendros kalbos turėjo iki vėlyvo vakaro. Na, taip, beveik šeima – net keliolika, tuometinės vidurinės mokyklos 5A klasės moksleivių, kurie nesimatė daugybę metų. Šiemet visi kolektyviai pagalvojome, kad seniai nesimatėme, kad būtina atnaujinti šiltus ryšius.

Juk tada, prieš tris dešimtis metų, buvome neišskiriami draugai. Visi kartu esame nuo ketvirtos klasės, na, branduoliukas jau ir nuo pirmosios. Tik vienas kitas prie mūsų prisijungė vėlesnėse klasėse, kai kurie išėjo mokytis kitur 9-oje ar 10-oje klasėje. Nuo mokyklos baigimo laikas praėjo žaibiškai, kaip blyksnis. Labiausiai džiugina tai, kad vieni kitų veidus puikiai prisimename, ir vardus, ir merginų mergautines pavardes.

O susitikę kalbamės lyg paskutinį kartą matęsi vakar. Susitikimui įvykti pagelbėjo šiuolaikinės priemonės – „Facebook“ socialiniame tinkle vieni kitų ieškojome, bendravome. Su kai kuriais klasės draugais realiai susitinkame dažniau, kitus matome rečiau, o tikrai yra tokių, kurių nematėme nuo pat mokyklos baigimo laikų. Man labai miela susitikti, nes tai yra proga sugrįžti į savo praeitį, į svajones, įvertinti, ar sekėsi pasiekti tai, ko norėta.

Klasės susitikimai reikalingi, nes buvome draugiška, labai susigyvenusi klasė. Nors bėgantys metai suveda su naujais draugais, bet mokyklos laikų draugai išlieka visada, bent jau mintyse. Susitikimas buvo tikrai neeilinis – tiek daug suvažiavo klasiokų, visi linksmi, gražūs, švytinčiais veidais, džiaugėsi vieni kitų draugija. Na, o prisimenant ankstesnius laikus, tarp mūsų nebuvo priešų, vienas kitam galėdavom pažiūrėti į akis – buvome šeima.

Kas tikrai ypatinga, kad mes savo mokytojus iki šiol prisimenam tik geruoju. Mums mokytojai būdavo autoritetas, nes jie mums kiekvienas kažką davė, jų dėka šiandien mes individualiai esame ką nors pasiekę ir savaip nusipelnę. Vieni su kitais šiltai pabendravom, aišku, prisiminėm ir jau iškeliavusius Anapilin, ir buvusius mokytojus. Kiekvienas papasakojo apie save, savo šeimą, pasiekimus. Smagu buvo išgirsti, kad yra laimingi, įveikę gyvenimo sunkumus.

Tą akimirką, kai atnešamas ir ant stalo padedamas tortas, fontanu liejasi emocijos. Juk jį iškepė ir visus klasės draugus vaišino mūsų klasiokė Kristijana. Skanaudami tortą, bendraudami ir jaukiai leisdami laiką, pamiršome visus namų rūpesčius ir vėl trumpam buvome mokiniai – padykę, linksmi, gražūs, tik gal ne tokie jauni. „Būtinai susitiksim!“ – skambėjo pažadas toliau bendrauti, nenutolti, organizuoti susitikimus kone kasmet.

Pažadas neretai ir telieka tik pažadas. Bet būna ir stebinančių išimčių, kai pamatai, kad į klasės draugų susitikimą suskuba nemažai bendraklasių. Na, o aš palinkėčiau tiek savo klasiokams, tiek mokyklą baigusiems kitiems moksleiviams nepamiršti savo mokyklos, rūpintis, padėti ir didžiuotis ja, kad baigė. Ačiū visiems, prisidėjusiems prie klasės susitikimo organizavimo, ir žinoma, visiems, kurie atvyko. Iki kito susitikimo!

Žydronė Paškevičienė