Klaipėdos galerijoje vyks A. Griškonytės-Volungės parodos „Rožinis“ atidarymas

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) sausio 30 d., ketvirtadienį, 18 val. vyks Volungės (Aušros Griškonytės) parodos „Rožinis“ atidarymas

Vakaro metu autorė kartu su parodos kuratore Danguole Ruškiene pristatys 1999-2024 m. sukurtas fotografijas, kuriose – Lietuvoje gyvenantys LGBTQAI+ žmonės. Fotomenininkė griežtai pasisako prieš diskriminaciją ir akcentuoja grėsmę žmogaus laisvei. Ši tema itin aktuali šiandien, kai vyksta aršios diskusijos dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo ir pan. Menininkė kalba apie vis dar gajų siekį apriboti žmogaus pasirinkimus, neapykantą, diskriminaciją ir apie itin skaudžią problemą – suicidą ir savęs žalojimą ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp vaikų, paauglių. Visuomenės puolimas, artimos aplinkos ar net šeimos netolerancija ir smerkimas dažnai sukelia beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, kurį nutraukti žmogus pasirenka pasitraukdamas iš gyvenimo. Akivaizdu, kad dalis mūsų visuomenės vis dar neturi Žmogaus teisių, negali jomis naudotis ir jaučiasi nesaugūs. Šia paroda autorė pirmą kartą prisistato Klaipėdoje.

Parodos pavadinime „Rožinis“ užkoduota dviprasmybė. Tai – rožinė spalva, kuri apjungia tiek vyrišką, tiek moterišką lytį, primenant, kad XIV a. rožinė buvo vyriškumo ir galios simbolis, o tik po Antrojo pasaulinio karo tapo moteriškumą simbolizuojančia spalva. „Rožinis“ – ir rožinio kalbėjimas apie LGBTQAI+ žmonių nuolat patiriamą diskriminaciją ir to pasekmes. Gilindamasi į jų emocijas, savęs suvokimo ir reprezentavimo formas bei tarpusavio santykius, autorė savo herojus fiksuoja puikiai suvokdama asmeninę atsakomybę. Akivaizdu, kad ši socialinė aplinka jai yra ne tik artima, bet ir itin aktuali. Tai, kad fotomenininkė asmeniškai pažįsta fotografuojamus asmenis, suteikia jai galimybę priartėti prie jų gyvenimų. Volungės (A. Griškonytės) dėmesio centre – ne tik LGBTQAI+ žmonių portretai, bet ir šioje socialinėje aplinkoje besivystantys santykiai. Jos formuojamas žvilgsnis dvejopas – kartais išorinis, siekiantis išryškinti tarsi svetimą poziciją ir paviršinę temos traktuotę, o kartais suponuoja temos analizę iš portretuojamojo pozicijų ir tada tampa stebėtinai paveikiu.

Centrinėje parodos fotografijoje „Rožinis“ (2024) – androgeniškas žmogus, simbolizuojantis šiandieninę situaciją šalyje, didžia dalim nulemtą sovietmečiu suformuotų stereotipų ir nuostatų. Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad sovietinė praeitis mūsų visuomenėje paliko gilias traumas, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Nors šiandieninė karta gimė ir gyvena laisvoje šalyje, ji vis dar jaučia praeities traumos poveikį per šeimos istoriją ir kolektyvinę atmintį. Atsirandantis ryškus kontrastas tarp traumos ir novatoriško mąstymo neretai paskatina ieškoti susidorojimo su neišspręstomis emocijomis būdų. Taip neretai priartėjama prie savęs žalojimo ar net savižudybės.

Sovietinėje visuomenėje kolektyvinė atsakomybė ir kontrolė buvo labai svarbūs, žmonės jautė tiesioginę priklausomybę nuo valstybės sprendimų kartu prarasdami asmeninio sprendimo galimybę. Ir nors postsovietinėje visuomenėje individai siekia asmeninės laisvės, nemažą jų dalį dar slegia kolektyvinės atsakomybės našta. Šis dualumas tarp priklausomybės ir autonomijos gali sukelti vidinius konfliktus, kurie pasireiškia per savidestrukcinį ir save sabotuojantį elgesį kaip bandymą atrasti vietą naujame socialiniame kontekste. Istorinių ir kultūrinių permainų poveikis asmens psichikai reiškiasi labai skirtingai. Vieni laikosi įsikibę senų iš sovietmečio paveldėtų vertybinių nuostatų, kiti siekia pažangaus, laisvo ir demokratiško gyvenimo. Žmogaus kūno žalojimas šiame kontekste gali būti suprantamas kaip reakcija į gilius socialinius ir vertybinius pokyčius, kai viena epocha keičia kitą, o sovietinės nelaisvės formos ir toliau perduodamos iš kartos į kartą. Tai itin išryškėja kalbant apie LGBTQAI+ žmonių situaciją.

Volungės, Aušros Griškonytės, fotografija užima išskirtinę vietą Lietuvos fotografijos kontekste. Ji – viena iš nedaugelio nuosekliai analizuojančių lytinės tapatybės klausimus ir LGBTQAI+ žmonių problemas. Autorė šia tema domisi nuo 1999 metų. Jos serija „Kekšės“ (1999–2003), taip pat ir vėliau sukurtos serijos – ne tik apie lytinio identiteto tapatybės problematiką. Kalbėdama apie tai, menininkė konstatuoja dalies mūsų visuomenės nenorą ar net neįgalumą pripažinti aktualias problemas. Volungės – Aušros Griškonytės – pozicija aiški – ji siekia lygiaverčio gyvenimo ir vienodų teisių visiems. Kiekviena jos fotografija – pastanga atkreipti dėmesį į šiame laikmetyje sunkiai suvokiamą, bet vis dar egzistuojančią problemą – seksualinių mažumų izoliaciją, varžančią šių žmonių gyvenimus. Tai – absurdas, kuris vis dar egzistuoja. Kas yra teisinga ir ko turi imtis, kad išliktum? Fotografė drąsiai neria į padidinto jautrumo temas net nesvarstydama apie tai, kad gali būti netinkamai suprasta. Tai – ne tik jos asmeninis suvokimas, bet ir pasirinkimas aktyviai komunikuoti dėl sociume vis dar gajos iškreiptos laisvės sąvokos.

Paroda veiks iki kovo 15 d.